PILIGRIMO VADOVAS PO STEBUKLINGAS  MARIJOS VIETAS
Lietuva Marijos žemė
© Robertas Gedvydas Skrinskas, Kaunas 1999m.

2 SKYRIUS. STEBUKLINGI

Šiame skyriuje aprašyti Švč. Marijos paveikslai, prie kurių žmonės patyrė malonių. Apie tas malones žinios labai skurdžios. Vienur užrašai
dingo ar sudegė, kitur iš viso nebuvo rašomi. Bet išliko malones įrodančios įvairios padėkos dovanos: karoliai, sagės, medaliai, laikrodžiai,
auskarai ir votai.

Kai kurių paveikslų garbinimas nenusileido karūnuotų Marijos paveikslų garbinimui. Daugelis šiame skyriuje minimų paveikslų yra kandidatai
apvainikuoti. Taip atsitiko su pivašiūniškiu. Šis paveikslas buvo šiame skyriuje, bet, nutarus jį apvainikuoti ir gavus šv. Tėvo leidimą,
Pivašiūnų Dievo Motiną perkėliau į Karūnuotųjų skyrių.

Stebuklingų paveikslų atsiranda ir mūsų dienomis. Kaip matysite skaitydami šį skyrių, kai kuriose bažnyčiose pagarbiai įrengus Marijos altorių,
meldžiantis prie šio altoriaus per gegužines pamaldas ir kitomis progomis Dievo Motina pradeda teikti malones.

Kartu su paveikslo istorija rašoma ir bažnyčios istorija, nes jos abi iš dalies sutampa.

1. ALANTA (ALUNTA)

VIETA. 15 km į šiaurės vakarus nuo Molėtų. Prie kelio iš Molėtų į Anykščius.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Anykščių dekanatas.

VARDO KILMĖ. Gavo vardą nuo Alantėlės upelio, tekančio iš Gruodžio ežero, esančio 9 km nuo miestelio. Žodis "alėti" reiškia pamažu tekėti,
sunktis. Vietiniai vadina Alunta.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmąją bažnyčią 1504 m. pastatė Alantos dvaro savininkas, Mstislavo vaivada Jokūbas Astikas. Bažnyčia buvo
mūrinė, gotikos stiliaus, šv. Jokūbo apaštalo vardo.

1598 m. Ona Astikaitė-Sanguškienė pardavė Alantos dvarą su kaimais Kristupui Radvilai. Bažnyčia buvo atiduota kalvinams.

1656 m. šv. Jokūbo dieną bažnyčia grąžinta katalikams. Vėliau buvo pristatyta šv. Kazimiero koplyčia, o 1678 m. — šv. Mykolo.

1827 m. kun. Antano Mažeikos pastangomis bažnyčia buvo prailginta, atnaujinta.

Žemaičių pavyskupis Kasparas Cirtautas 1898 m. pasiūlė parapijiečiams pasistatyti naują bažnyčią, ir 1902 m. Liepojos inžinierius architektas
Štrandmanas parengė bažnyčios planą, kurį Kauno gubernatorius 1903 m. patvirtino. 1904 m. pradėta aplink bažnyčią statyti pamatus. 1906 m.
senoji bažnyčia sugriauta. Darbus atliko parapijiečiai. 1909 m. pradėtos laikyti pamaldos naujai statomoje. Galutinai baigta 1912 m. Aprimus karo
audrai, Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius 1921.X.9 bažnyčią konsekravo apaštalo Jokūbo vardu.

1929 — 1931 m. perstatyti altoriai.

Apie 1980 m. bažnyčia atnaujinta. Vidus daro karališkų rūmų įspūdį.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslas 1919 m. pirktas Vilniuje parapijiečių lėšomis. Kainavo 825 rublius.

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešinėje pusėje ant sienos kabo 2,36x1,55 m dydžio Aušros Vartų Marijos paveikslo kopija. Skirtumas nuo originalo
gana nežymus. Skiriasi veidas, metalinis paauksuotas aptaisas ir paveikslo fonas, kuris ne tamsiai raudonas, o mėlynas. Ant jo kabo 10 votų.
Paveikslo paauksuoti rėmai labai meniški.

ATLAIDAI. 1. Jėzaus vardo — Naujųjų Metų diena. 2. šv. Kazimiero. 3. Jėzaus Širdies — penktadienį po Dievo Kūno šventės. 4. šv. Jokūbo
apaštalo VII.25. 5. Švč. M. Marijos Rožinė — spalio mėn. I sekmadienį.

                                            2. ALVITAS

VIETA. 8 km į vakarus nuo Vilkaviškio.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Alvito dekanatas. Anksčiau dėl Alvito parapijos priklausymo ilgokai tęsėsi ginčai tarp Vilniaus ir
Žemaičių vyskupų. 1623 m. sutartą dieną į Paširvintį turėjo atvykti abiejų vyskupų įgaliotiniai ir vietoje išspręsti teritorinį ginčą. Žemaičių
vyskupo įgaliotiniai atvažiavo į Virbalį, o Vilniaus vyskupo — visiškai neatvyko. Tada Virbalio klebonas tvirtinęs, kad Paširvintys turįs
priklausyti Virbalio parapijai, taigi ir Žemaičių vyskupijai. Aiškus motyvas: Virbalio bažnyčios varpų skambesys esąs girdimas ir Paširvintyje.

Atstovai, atvykę į Paširvintį, klebono neradę namie. Savo įsakymą paklusti Žemaičių vyskupui padėję ant jo stalo. Kleboną pavadavęs
kažkoks pranciškonas. Jis numetęs nuo stalo tą raštą sakydamas, kad neprivaląs klausyti nei Žemaičių, nei Vilniaus vyskupo, o klausąs tiktai
savo vienuolyno vyresniųjų.

Iš 1744 m. Vilniaus sinodo sąrašų matyti, kad tada Alvitas buvo didelio dekanato, priklausiusio Vilniaus vyskupijai, centras.

VARDAS. Iki XVII a. Alvitas vadintas Paširvinčiu, nes buvo prie Širvintos upės.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmą bažnyčią 1617 m. pastatė Kuršo kunigaikščio Gotardo Ketlerio duktė Ona, Lietuvos maršalkos Alberto Radvilos
žmona, Paširvinčio seniūnienė (mirusi Tikocine ir palaidota vietos bernardinų bažnyčioje). Bažnyčiai buvo duotas šv. Onos titulas. Zigmantas
Vaza, patvirtindamas bažnyčiai užrašytus turtus, pridėjo sąlygą, kad klebonas turi būti lietuvis, mokąs lietuviškai. Mūrinė Alvito bažnyčia
pastatyta 1804 m. Ji ilgai buvo apleista, iki klebonas P.Maslauskas prikalbino bažnyčios koliatorių Stanislovą Gauronskį išpuošti ją ir aprūpinti
reikalingais daiktais. Per I pasaulinį karą bažnyčia sudegė. Ją atstatė kun. P.Maslauskis. 1944.VIII bažnyčia vėl sudegė. Per visas tas nelaimes
buvo išgelbėta bažnyčios brangenybė — stebuklingas Marijos paveikslas.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Bažnyčios steigėja, konvertitė, lankydamasi Romoje, gavo iš popiežiaus Klemenso VIII (1592 — 1605) dovaną —
Loreto Švč. Dievo Motinos stebuklingos statulos paveikslą. Apie paveikslą rašė Vilhelmas Gumppenbergas 1672 m. Miunchene išleistame
“Atlas Marianum”.

Pagal V.Kojalavičių, Alvito paveikslas stebuklais garsėti pradėjęs nuo 1621 m. Kiti autoriai tvirtina, kad paveikslą dovanojo Ona Klodzinovska,
jį gavusi iš Onos Radvilienės.

Parapijos vizitacijos aktuose iš 1674 m. apie bažnyčią sakoma, kad ji didelė, gerai prižiūrima, išpuošta klebono ir dekano Adomo
Sterkevičiaus-Pukienio lėšomis. Jis pastatė Marijos stebuklingam paveikslui koplyčią su 3 altoriais. Tuo metu vizitatorius konsekravo Alvito
bažnyčią. Prie tos koplyčios Vitebsko vaivada Jonas Antanas Chrapovickis apie 1677 m. įsteigė altariją. Varšuvos seimo 1677 m. konstitucija,
patvirtindama Chrapovickio užrašus, sako: "Visokius pamaldžius darbus, Dievo garbės padauginimui skirtus, priimame dėmesin Vitebsko
vaivados Jono Antano Chrapovickio intencija, kad galėtų Alvito kaime, esančiame Kauno apskrityje, įkurti kunigą prie mūrinės koplyčios,
esančios prie stebuklingo Švč. Marijos paveikslo, su vietos vyskupo leidimu paskirtino, todėl leidžiame minėtam vaivadai atidalinti ir teisėtai
atitinkamoje įstaigoje užrašyti 7 apgyvendintus valakus Alvito ir Čyškų kaimuose, esančius jo nuosavybėje. Tą viską šio Seimo autoritetu,
visiems luomams sutinkant, aprobuojame ir tuos valakus su metinėmis įeigomis visiems laikams tai koplyčiai priskiriame".

Tas pats Chrapovickis 1685 m. šalia bažnyčios šventoriuje pastatė koplyčią, prie kurios paskyrė seniau įsteigtą altariją, pridėjęs jai dar 3000
lenkiškų auksinių. Dabar ši koplyčia naudojama vietoj bažnyčios. Pokario metais paveikslas pertapytas.

Nuotrauka*kn 119

PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Mūrinėje apie 20x6 m koplytėlėje virš altoriaus kabo maždaug 40x66 cm Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Marija
visu ūgiu, su Kūdikiu. Matosi tik veidai, visa kita padengta aptaisu, išpuoštu įvairių gėlių, žvaigždžių ornamentika. Aptaisas tamsus ir smulkus.
Paveikslo šonuose du skrendą angelai adoruoja Mariją.

ATLAIDAI. šv. Onos.

                                          3. BALINGRADAS

VIETA. 35 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus.

VARDAS. Seniau vadinosi Bageliškėmis, priklausė Švenčionių apskričiai. 1822 m. Ignas ir Elzbieta Balinskai, Pužanų dvaro savininkai, įkūrė
gyvenvietę ir pavadino Balingradu.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus vyskupija, Kalvarijų dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1827 m. Balinskai pastatė iš raudonų plytų bažnytėlę, kuri buvo Karkaziškių parapijos filija. 1875 m. rusai ją uždarė.
1927 — 1928 m. Petro Strabauskio rūpesčiu, apylinkės gyventojų lėšomis suremontuota. 1987 m. vasarą bažnyčia nutinkuota baltai.

Šios bažnyčios rūsyje palaidotas fundatorius Ignas Balinskis, paskutinis LDK Vyriausiojo Tribunolo vicemaršalka, pasižymėjęs dideliu
teisingumu.

nuotrauka

PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Kairiame šoniniame altoriuje apie 80x120 cm Marijos Aušros Vartų paveikslas. Apačioje ant raudono fono 5
padėkos ženklai.

ATLAIDAI. Dievo Apvaizdos (bažnyčios titulo) ir Jėzaus Širdies.

                                           4. BERŽORAS

VIETA. Plungės rajonas, Platelių apylinkė.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Plungės dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. XV — XVI a. Beržorą valdė Kęsgailos — Kęsgailovičiai. 1746 m. dvaro lauke buvo pastatyta medinė bažnytėlė. Pagal
Valančių, ji stovėjo kapinėse; retkarčiais ją lankė Platelių kunigai. 1759 m. Platelių klebonas Juozapas Vaitkevičius, gavęs vyskupo sutikimą,
pastatė Beržoro pušyne 14 medinių Kryžiaus Kelių koplyčių. Sutikus bernardinų provincijolui Pranciškui Samovičiui, maldininkams, lankantiems
Kryžiaus Kelius, suteikti atlaidai kaip Žemaičių Kalvarijoje. Beržorą ėmė lankyti gausūs maldininkų būriai, nors Ž. Kalvarijos ir nepasivijo. Ypač
šv. Kryžiaus atlaidų dienomis čia suplaukdavo tūkstančiai maldininkų, kurie organizuotai apvaikščiodavo Kryžiaus Kelių stotis.

Beržoro kaimo koplyčios (kalvarijos) buvo pastatytos ir pašventintos 1760 m. Nuo to laiko aplinkinių kaimų gyventojai jas remontavo, prižiūrėjo,
o lankė visos Lietuvos žmonės. Per 200 metų šis liaudies architektūros, meno ir dvasinės kultūros paminklas išgyveno carinės Rusijos
viešpatavimą, Napoleono ir kaizerio armijų antplūdžius, matė Nepriklausomos Lietuvos vargus ir viltis, nepaliestas išliko ir per Antrąjį pasaulinį
karą. Beržoro kalvarijos su bene gražiausiomis Lietuvoje kaimo kapinėmis, bažnyčia ir aplink susiformavusiu kaimu buvo gamtinio kultūrinio
kraštovaizdžio unikali vertybė. Tai buvo elgetų, menininkų ir išminčių kaimas. Su Beržoru susiję M.Valančiaus, S.Daukanto, Žemaitės,
M.K.Čiurlionio, S.Riaubos gyvenimas, kūryba.

Kaimo unikalumu galėtume gėrėtis ir dabar, jei 1962 m. Plungės raj. vykdomojo ir partijos komitetų nurodymu nebūtų visa tai sunaikinta.

Beržoro kalvarijų griovimą organizavo tuometinis "Pirmūno" kolūkio pirmininkas Juozas Stonys, vėliau buvęs Joniškėlio žemės ūkio
technikumo pedagogas; Edvardas Jusys, vėliau dirbęs Plungės raj. Alsėdžių kolūkyje; rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas
Haligas Buivydas, vėliau dirbęs Klaipėdos kino direkcijoje, naikinęs net koplyčių vietoje naktimis gyventojų statytus kryžius.

"1960 m. Platelių žmonės Beržoro kaime nutarė pastatyti Kryžiaus Kelių koplytėles. Pasiskirstė, kokią koplytėlę kokiam kaimui reiks statyti.

1963 m. koplyčių naikinimą atliko kolūkio pirmininkas Juozas Stonys ir traktorininkas Juozas Jonutis.

Tinkamą koplyčios medžiagą panaudojo vidaus sienoms statomame name. Neilgai trukus Stonys susirgo geltlige. Išvežė į Rietavo ligoninę.
Jam besigydant, užsidegė jo namas iš vidaus ir sudegė.

Buvo jis atleistas ir kažkur išsidangino.

J.Jonučiui 1965 m. gimė invalidė dukrelė (faktai tikri, kun. Antanas Riškus, 1981 m.). Buvo nebylė ir nevaikščiojo. Visą laiką gulėjo lovoje. 1987 m.
nuo krosnies žiežirbų mergaitės lova užsidegė ir mergaitė apdegė. Po keleto dienų Plungės ligoninėje mergaitė mirė.

Šeima išsiskyrė. Jonutis ėmė gerti.

1974 m. rudenį kombainu Kostei Budrikienei nupjovė koją. Traktoristui Juozui Jonučiui tai buvo moralinis ir materialinis smūgis.” (L.: Kun.
V.Šauklys. Dievas tarė: "Gana", 1989)

Platelių gyventojai pasipriešino Lietuvos Ministrų Tarybai, J.Gurecko rūpesčiu nutarusiai atiduoti gražiausias Platelių ežero apylinkių vietoves
Klaipėdos įmonių poilsiavietėms statyti. Pareikalavo Plungės raj. vykdomojo ir partijos komitetų pasirūpinti, kad būtų atstatytos Beržoro
kalvarijos. Patys žmonės taip pat darbu ir lėšomis žadėjo remti koplyčių atstatymo darbus.

1988 m. Ministrų Taryba atšaukė savo sprendimus, priėmė nutarimą įkurti Žemaitijos nacionalinį parką nuo 1989 m. liepos 1 d. Praėjo liepa,
rugpjūtis, tačiau nutarimai nevykdomi, Plateliai niokojami dar sparčiau.

Plateliškiai dar kartą kreipiasi į Lietuvos vyriausybę, savo kraštiečius, Plungės raj. vykdomąjį komitetą ir į Beržoro griovikus, kviesdami kuo
greičiau įkurti Žemaitijos nacionalinį parką, imtis kultūros paminklų atstatymo darbų. Būtinos valstybinės priemonės sutramdyti plūdimą prie
Platelių ir jų niokojimą.

Morta Mikašauskienė (Plateliai, "Gimtasis kraštas", 1989.X.5)

Netrukus buvo atstatytos 4 koplytėlės. Kitos taip pat atstatomas.

APRAŠYMAS. Didžiajame mediniame altoriuje yra stebuklingas paveikslas, uždengiamas Marijos, skleidžiančius spindulius, paveikslu.
Stebuklingo paveikslo rėmų viršutinė dalis per vidurį pusapvalė. Marija iki pusės, dešinėje rankoje laiko škaplierių, o kairėje — Kūdikėlį. Jėzus
dešine ranka laimina, kaire laiko knygą. Su sidabriniu aptaisu. Matosi rankos, veidai ir Jėzaus pėda. Abu su auksinėmis karūnomis. Fonas
aksominis raudonas. Aplink 11 žvaigždžių, plius viena didesnė. Ant vieno škaplieriaus Marijos monograma, ant kito — IHS. Iš paveikslo šalių 2
lentelės su senoviniais dideliais votais. Vienas su išmušta 1762 m. data.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo šv. Stanislovo, Kryžiaus, Išaukštinimo, Škaplierinės.

                                             5. BIRŽAI

VIETA. 60 km į šiaurę nuo Panevėžio. 1997 m. — 16 000 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, dekanato centras.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmą bažnyčią pastatė Mikalojus II Radvila 1500 m. Vyskupas Albertas Radvilas 1515 m. savo valdomoje Biržų dalyje
pastatė kitą bažnyčią.

Biržų savininkas LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila 1564 m. viešai perėjo į kalvinizmą. Nuo tada prasidėjo katalikų
persekiojimas ir apie 1580 m. parapija buvo priversta likviduotis. Statant pilį apie 1589 m. statybos pretekstu buvo nugriauta vysk. Alberto
statyta bažnyčia.

Katalikų vėlesnės pastangos atkurti bažnyčią ėjo niekais. Biržų seniūnas Penkalskis netgi įsakė išarti buvusios bažnyčios vietą drauge su
kapinėmis ir apsėti javais.

Kristupas I Radvila išleido potvarkį, kad visi valdininkai būtų tik reformatų tikybos. Tuo katalikai buvo prilyginti žydams.

Liudvika Karolina Radvilaitė, antrą kartą ištekėjusi, bet jau už kataliko, priėmė katalikybę. Jos lėšomis 1692 m. Biržuose buvo įrengta trečioji
katalikų bažnyčia.

1701 m. Biržuose lankėsi Rusijos caras Petras I. Kadangi ten nebuvo cerkvės, jis dalyvavo katalikų pamaldose specialiai įruoštoje koplytėlėje.

Liudvikos Karolinos anūkei Franciškai 1731 m. ištekėjus už Jeronimo Florijono Radvilos, Biržai atiteko Nesvyžiaus Radviloms, o šie iš senų
laikų buvo katalikai. Iškilo reikalas statyti naują bažnyčią, nes ši jau paseno ir buvo maža. 1739 — 1742 m. Ona Sanguškaitė-Radvilienė pastatė
ketvirtą iš eilės bažnyčią šv. Jeronimo titulo (sūnui pagerbti), su 5 bokštais.

1811 m. klebonas Kazimieras Pikturna su parapijiečiais pastatė naują medinę šv. Onos bažnyčią.

1851 m. vizitacijos akte vysk. Valančius rašė: "Biržų mieste, kur 17 birželio praleidome, aplankėme medinę bažnyčią, nuo senumo veik
griūvančią. Iš to kilusį mūsų liūdesį bei skausmą palengvino tas dalykas, kad šviesiausias grafas Jonas Tiškevičius suteikė mums paguodos,
duodamas beveik neabejotinos vilties, kad greitu laiku jis pastatys naują mūro bažnyčią". Vyskupui išvykus, pradėti statybos darbai. 1853 m.
sienos jau gerokai pamūrytos. 1861.VI.21 vysk. Valančiui lankantis Biržuose, sienos jau buvo baigtos mūryti, bet vidus dar neįrengtas. Iškilo
pavojus, kad rusai gali iš katalikų bažnyčią atimti ir paversti cerkve. Nieko nelaukdamas vyskupas įsakė pernešti Švč. Sakramentą iš senosios į
naująją bažnyčią. Šios vizitacijos metu atsirado vyskupo pastaba: "Atlaikius mišparus, matydami, kad bažnyčia vos laikosi ir juda, iš baimės,
kad ji nebūtų sugriauta dėl tokios žmonių daugybės, įsakėme deleguotam kunigui bažnyčią pašventinti, nors ji nebuvo baigta, ir ten sunešti
dieviškojo kulto dalykus".

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairiajame, antrame nuo altoriaus pilioriuje kabo apie 1,1x1,5 m dydžio Marijos Ėmimo į Dangų paveikslas. Marija su
balta tunika, per kairį petį persimetusi mėlyną juostą, palaidais plaukais, rankas sudėjusi prie krūtinės, žvelgia aukštyn. Stovi ant pusmėnulio,
aplink kojas angeliukai. Ant rėmų 3 votai.

Kairiajame šoniniame altoriuje šv. Onos su dukrele Marija ant rankų paveikslas.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — šv. Jono Krikštytojo.

                                           6. BUIVYDŽIAI

VIETA. 30 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus.

VARDAS. Nuo Buivydės upelio, o tas savo ruožtu — nuo asmenvardžio Buivydas.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Kalvarijos dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1688 m. minimas Buivydžių palivarkas. Vėliau čia buvo dvaras. 1635 m. jį lėno teise valdė Ciprijonas Bžostovskis. Po to
dvaras atiteko reguliariųjų kanauninkų vienuolijai, o nuo 1782 m. vėl Bžostovskių įpėdiniams. Vilniaus maršalka Stanislovas Mykolas
Radziševskis 1785 — 1790 m. pastatė medinę aštuoniakampę bažnyčią, kuri buvo 1789.VIII.17 dominikono vysk. Valentino Volšackio
pašventinta. Bažnyčia sudarė vieną kompleksą su dvaro rūmais. Pastatai buvo išdėstyti simetriškai apie kompozicinę ašį, kurios viename gale
rūmai, kitame — bažnyčia. Bažnyčios prieangy stovėjo ant pjedestalų natūralaus dydžio šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo statulos. XX a. pr.
klebonas Mykolas Masiulis čia dar surado tautiškai "neužgesusių lietuvių" ir greta lenkiškų įvedė lietuviškus giedojimus. Bet lankydamas
ligonius apsikrėtė šiltine ir mirė 1906 m.

1900 m. į Lietuvą atvyko prancūzų kalbininkas Robertas (Gautijo). Jis porą mėnesių gyveno Buivydžių kaimuose ir 1903 m. paskelbė darbą
"Buivydžių tarmė". Už ją gavo aukštojo mokslo diplomą.

7 km į vakarus nuo Buivydžių yra Šukionių kaimas. Jame 1928.X.17 gimė Henrikas Romanas Gulbinavičius. 1946 m. su tėvais jis repatrijavo į
Lenkiją. 1985.IV pakeltas kardinolu. 1980 m. buvo Vilniaus arkivyskupijos pietinės dalies apaštalinis administratorius.

1982.V.29 apie 20 val., rodos, nuo elektros laidų užsidegė medinė bažnyčia. Šalimais buvusios mokyklos mokiniai padėjo išnešti bažnytinius
daiktus. Bažnyčia sudegė. Buvo gautas leidimas statyti naują mūrinę bažnyčią senosios stiliumi. Atstatymą tęsė ir užbaigė inžinierius Juozas
Kančys.

1987.X.11 vysk. J.Steponavičius, dalyvaujant gausiai miniai tikinčiųjų, pašventino bažnyčią. Šventoriuje yra šv. Florijono koplyčia su to
šventojo relikvijomis.

APRAŠYMAS. Paveikslas apie 100x130 cm dydžio. Jis kabo presbiterijoje ant dešinės sienos. Paveikslas ovalinis, bet stačiakampiuose rėmuose.
Su aptaisu. Fonas taip pat su aptaisu. Marijos aptaisas sidabrinis, Jėzaus — auksinis. Matosi veidai, rankos ir Jėzaus pėdos. Marija lyg soste
galvą palenkusi į dešinę ir priglaudusi prie Kūdikėlio Jėzaus, kurį laiko dešine ranka. Abu su vainikais.

ATLAIDAI. šv. Jurgio — bažnyčios titulo, Antano, Florijono; Škaplierinė, Marija Rožinė.

                                           6. BUTKIŠKĖ

VIETA. 5 km į pietryčius nuo Ariogalos.

PRIKLAUSYMAS. Kauno vyskupija, Raseinių dekanatas.

APRAŠYMAS. Pirmoji bažnyčia statyta 1506 m. kleb. Pr.Bikino rūpesčiu. 1938 — 1939 m. suremontuota. Kairiajame altoriuje paveikslas 60x70 cm
dydžio, su sidabro spalvos apdaru. Matosi tik veidai ir rankos. Su auksinėm karūnom. Marija iki pusės. Kairėje rankoje laiko Jėzų. Jis dešine
ranka laimina, kairėje laiko knygą.

Paveikslo kraštuose dvi medžiaginės lentelės su 11 votų ir 60 karolių.

                                           7. ČIOBIŠKIS

VIETA. 22 km į pietvakarius nuo Širvintų, prie Neries ir Musės santakos. 1984 m. — 358 gyventojai.

VARDAS. Senovėje buvo smuklė, į kurią užeidavo keliauninkai. Pašėrę savo arklius, sakydavę: "čia biškį nugersime, kol arkliai pailsės, ir
važiuosime tolyn". Iš to "čia biškį" kilęs ir vardas. Pasakojimas, deja, neįtikinantis.

PRIKLAUSYMAS. Kašiadorių vyskupija, Širvintų dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pro Čiobiškį nuo Gelvonų per Kernavę į Vilnių ėjo senas Panerių kelias. XV — XVI a. buvo dvaras. XVIII a. jį valdė
Šveikauskai, kurie 1794 m. Čiobiškį pardavė Jonui Krizostomui Pilsudskiui. Pilsudskių rankose dvaras išbuvo iki nepriklausomybės metų.

XVI a. suteiktos Magdeburgo teisės, bet į miestą neišaugo, nustelbė kiti miestai.

Pirmiausia dvare atsirado koplyčia. XVII a. jėzuitai pastatė medinę bažnyčią, bet ji greit sudegė. Po to Šveikauskai pastatė bažnyčią kitoje
vietoje. 1782 m. vysk. Masalskis įkūrė parapiją. XVIII a. pab. bažnyčia sudegė. Kai 1794 m. jie pardavė dvarą Pilsudskiui, įrašė sąlygą, kad
naujieji dvaro savininkai pastatytų bažnyčią. Dvarą suprojektavo Laurynas Stuoka-Gucevičius.

Pilsudskiai buvo įsipareigoję pastatyti bažnyčią, panašią į Vilniaus katedrą, bet išėjo nelabai panaši. Bažnyčia baigta statyti 1810 m., o
konsekruota Jono Krikštytojo titulu tik 1907 m. Vilniaus vyskupo Ropo.

Per dvarus ir sulenkėjusius kunigus Čiobiškis buvo aplenkintas. Lietuviškas pamaldas įvedė kun. St.Šlamas. Už tai 5 mėnesių laikotarpiu 9
kartus buvo šaukiamas į Vilniaus kuriją pasiaiškinti dėl "lenkystės persekiojimo". Kai šis dvasininkas, atvykęs į Čiobiškį, pas žmones nerado
lietuviškų maldaknygių, tuoj pasikvietė knygnešį, kuris atvyko su 3 maišais lietuviškų draudžiamų knygų. Bet kai tik jis įėjo į kleboniją,
šeimininkė pranešė: "Žandarai!" Mat knygnešys buvo rusų sekamas. Klebonas jį su knygų maišais paslėpė tamsiame sandėliuke, o pats sutiko
žandarų vyresnįjį. Ne tik sutiko, bet ir maloniai kalbėjo, skaniai vaišino, girdė. Taip pavaišintas žandaras išvyko nė nepasakęs, ko čia buvo
atsibeldęs. Tačiau į ratus pats nebeįsėdęs — jį reikėjo įkelti.

Pilsudskių dvarą Lietuvos valdžia nusavino ir įsteigė vaikų prieglaudą, benediktinių vedamą. Rusų valdžia po II pasaulinio karo dvare įkurdino
internatinę mokyklą. Parke, ties rūmų balkonu, auga sena tuopa, kurią vadina Baudos medžiu. Seni žmonės pasakodavo, kad baudžiavos laikais
prie šio medžio plakdavę baudžiauninkus, tuo pačiu metu dvarininkai, susėdę rūmų balkone, sau ramiai užkandžiaudavę. Jei plakimo bausmė
pasirodydavo per maža, kartais dvarininkas nelaimingą auką nušaudavęs.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Mūrinės bažnyčios kairės pusės altoriuje yra 1,2x2 m dydžio, viršuj pusapvalės formos rėmuose, Marijos paveikslas. Raudono
fono vidury Marija su sidabriniu aptaisu, Jėzus su aukso aptaisu. Matosi tik veidai, rankos ir Kūdikėlio pėdos. Ant fono užrašas: "Šventa Dievo
Gimdytoja, melskis už mus". Ant fono kabo 4 votai. Dar aukščiau 2 angelai laiko vainiką. Marija ir Jėzus su karūnomis. Marija dešine ranka laiko
skeptrą, kaire — Jėzų, palenkusi galvą į Sūnų, žvelgia tiesiai. Jėzus, galvą irgi kiek pakreipęs į Mariją, kairėj rankoj laiko knygą, dešine laimina.

MALONĖS. Iki II pasaulinio karo buvo daug votų, bet ar karo metu, ar po jo jie buvo kažkieno paimti.

1. Per II pasaulinį karą žydaitė Paulina Marcinauskienė, būdama dideliame pavojuje, prašė Mariją užtarimo ir liko gyva. Ji pasikrikštijo ir
paaukojo votą.

2. Onutė Tvirgaitė, apie 1949 m. būdama dideliame pavojuje, išsigelbėjo. Ji tikėjo, kad ją išgelbėjo Marija. (Užrašyta iš vietinės moteriškės.)

ATLAIDAI. Jono Krikštytojo — bažnyčios titulo, šv. Baltramiejaus, šv. Kryžiaus, buvo Jėzaus Širdies.

                                            8. DAUGAI

VIETA. 18 km į pietryčius nuo Alytaus. 1997 m. — 1841 gyventojas.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Alytaus dekanatas.

VARDAS. Pagal vieną legendą — nuo kunigaikščio Daugio, įkūrėjo. Pagal kitą — kryžiuočiams užpuolus piliakalnį, visi gyventojai žuvo, o
kunigaikščio duktė Daugė pasiskandinusi ežere, todėl ir gyvenvietė gavusi Daugų pavadinimą. Reikia manyti, kad vardas kilo nuo ežero
Daugas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Daugai buvo DLK Vytauto medžioklės rezidencija — dvaras. Iš išlikusių Vytauto laiškų 4 buvo rašyti Dauguose.
Manoma, kad ten per medžioklę 1380 m. Jogaila susitiko su kryžiuočiais ir sudarė slaptą sutartį, nukreiptą prieš Kęstutį.

Parapiją įsteigė Vytautas ir 1393 m. pastatė medinę bažnyčią. 1503.VIII.14 DLK Aleksandras bažnyčios užrašą praplėtė. 1555 m. karalienė Bona
savo ruožtu užrašė bažnyčiai dar daugiau turtų.

Yra žinoma, kad 1475 m. Daugų klebonas Stanislovas buvo nuvykęs į Romą prašyti popiežiaus Siksto IV malonės — atleidimo nuo
ekskomunikos ir kitų bažnyčios bausmių, kurias tarėsi užsitraukęs. Mat kartą jį buvo užpuolę šeši piktadariai ir smarkiai sužeidę, norėjo
nužudyt, bet parapijiečiai apgynę. Klebono įsakymu piktadariai buvo suimti ir uždaryti į kalėjimą. Penki iš jų po kurio laiko buvo paleisti ir
prisaikdinti, kad nekeršys, o šeštasis, laikytas ilgiau kalėjime, išleistas po kelių dienų, mirė. Klebonas, matyt, jautėsi kaltas dėl jo mirties.

1862 m. kleb. Matas Petrauskas pastatė dabar tebestovinčią bažnyčią.

1708 — 1712 m. badu išmirė beveik visi Daugų gyventojai.

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairiajame altoriuje yra uždengiamas kitu Marijos paveikslu stebuklingas Aušros Vartų Marijos paveikslas. Dydis
apie 1,5x2 m. Ant raudono fono 19 votų. Altoriaus apačioje yra šv. Kazimiero statula.

                                          9. DRUSKININKAI

VIETA. 36 km į pietus nuo Alytaus. 1976 m. — 14 200 gyventojų, 1997 m. — 21 800.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Varėnos dekanatas. Anksčiau priklausė Gardino užmiestiniam dekanatui.

ISTORIJA. 1628 m. čia buvo įsteigta reformatų parapija, bet 1700 m. jos jau nebuvo.

Mineralinėmis versmėmis susidomėjo 1790 m. karaliaus Stanislovo Augusto asmeninis gydytojas. 1794 m. karaliaus dekretu Druskininkai
paskelbti gydomąja vietove. 1844 — 1852 m. pastatyta pirmoji mūrinė bažnyčia, vėliau, 1931 m., baigta statyti neogotikinė bažnyčia pagal
architekto Stepono Šilerio iš Varšuvos projektą, o senoji sugriauta. 1865 m. pastatyta cerkvė. Išleistas potvarkis, kad kurorto žemės gali būti
parduodamos tik rusams. Versmės pavadintos rusų veikėjų ir gubernatorių vardais. 1920 — 1939 m. Druskininkais ypač domėjosi valstybės
diktatorius maršalas J.Pilsudskis. Čia jis mėgdavo vasaroti, sėdėti ant Nemuno kranto ir žiūrėti į jo dar neužimtą nepriklausomą Lietuvą. 1931 m.
kurortą iš privačių rankų nusipirko Lenkijos iždas. Lenkai 1937 m. versmes Vilniaus universiteto rektoriaus Vitoldo Stanevičiaus pasiūlymu
pavadino lietuviškais Vytauto, Undinės, Aušros vardais. Tik giliausiam gręžiniui duotas Juozapo Pilsudskio vardas. Bet juk ir jis lietuvis... 1966
— 1970 m. klebono Konstantino Gajausko rūpesčiu bažnyčios vidus suremontuotas. Per remontą bažnyčios sandėliyje klebonas K.Gajauskas
įrengė koplyčią, altorių ir jame įtaisė iš Vilniaus atvežtą paveikslą.

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešinėje koplyčioje yra Marijos Aušros Vartų apie 1,6x1,8 m dydžio paveikslas. Fonas tamsiai raudonas. Iš šalių
kabo po dvi raudona medžiaga apkaltas lenteles su daugybe, apie 200 — 300 vienetų, padėkos ženklų. Daugiausia karoliai. Iš paveikslo šalių
stovi Joakimo ir Onos statulos.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — Škaplierinė, Kryžiaus išaukštinimo, Aušros Vartų — Gailestingumo.

                                           10. DŪKŠTOS

VIETA. Apie 25 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus.

VARDO KILMĖ. Kurį laiką vadinosi Pijorų Dūkštos — atskirti nuo Dūkšto, esančio šiaurės rytų Lietuvoje, nes čia veikė tie vienuoliai.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Kalvarijų dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Vietovė priklausė Giedraičiams. Marija Giedraitytė-Daubarienė 1674 m. pastatė nedidelę šv. Onos bažnyčią. Apie 1750
m. ši bažnyčia teko pijorams, kurie 1772 m. pastatė naują bažnyčią, o vyskupas Masalskis 1777 m. įsteigė parapiją. Kai rusų valdžia panaikino
pijorų vienuolyną, čia apsigyveno paskutinis pijorų provincijolas kun. Joakimas Dembinskis. Jo rūpesčiu 1850 — 1856 m. pastatyta nauja gotikos
stiliaus bažnyčia. Architektai buvo Gustavas Šachtas ir Tomašas Tyšeckis. Rusai 1865 m. panaikino parapiją. 1868 m. bažnyčią pavertė cerkve.
XVIII — XIX a. veikė pijorų mokykla.

1918 m. bažnyčia suremontuota ir virto parapijine.

APRAŠYMAS. Gražioje, iš lauko akmenų ir raudonų plytų sumūrytoje bažnyčioje ant kairės pusės pilioriaus kabo apie 1x1 m Marijos Aušros
Vartų paveikslas. Yra tik Marijos galva. Ji padengta aukso spalvos metaliniu aptaisu. Veidas neuždengtas. Ant galvos graži karūna, papuošta
brangiais akmenimis. Ją laiko 2 angelai. Ant kaklo kokie 6 karoliai, o ant plačių medinių rėmų viena širdelė — votas.

Dūkštų bažnyčioje buvo Dievo Motinos paveikslas, pieštas italų dailininko Sassio Ferrati. Kitados paveikslas buvęs poeto Adomo
Mickevičiaus nuosavybė. Dabar jo nėra.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — šv. Onos, šv. Antano.

                                           11. EIŠIŠKĖS

VIETA. 60 km į pietus nuo Vilniaus. 1997 m. — 3900 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Varėnos dekanatas. Prieš karą buvo Rodūnės dekanatas.

VARDAS. Lietuvos metraščiuose minima, kad Eišiškių pilį pastatė XIII a. I p. ar vid. Eikšys. Kryžiuočių karo kelių aprašymuose Eišiškės
minimos įvairiais vardais: Eykischen, Eyksis, Kindort.

ISTORIJA. XIV a. čia buvo kunigaikščio Sudimanto ir jo sesers Onos, Vytauto žmonos, tėvonija. Prie 1384.I.30 Vytauto sutarties su kryžiuočiais
buvęs prikabintas antspaudas su įrašu: "Sigillum Sudemond de Wesisken". Vytauto svainis Sudimantas 1394 m. pateko kryžiuočiams į
nelaisvę prie Paparčių ir buvęs jų žiauriai nukankintas — pakartas už kojų. Po jo mirties Eišiškes kaip savo žmonos kraitį valdė pats Vytautas.
Labai galimas dalykas, kad Sudimanto tėvas buvo kunigaikštis Eikša, kilęs iš Gedimino giminės.

Eišiškių dvaras ir kitos žemės priklausė didžiajam kunigaikščiui, kuris jas valdė per savo vietininką — seniūną. Būta ir pilies teismo. Vėliau
Eišiškės buvo pavieto centras, ir gan didelis, nes 1528 m. karo reikalams turėjo duoti 263 arklius. Po 1791 m. Eišiškių bažnyčioje rinkdavosi
bajorų seimeliai.

Pirmąją bažnyčią 1398 m. pastatė Vytautas ar kuris didikas jo paliepimu. Tai buvo šešiolikta bažnyčia Lietuvoje.

1433 m. bažnyčia sudegė per Švitrigailos, Livonijos ordino ir Lietuvos valdovų kovas ir tais metais perstatyta. 1506 m. bažnyčiai suteikta
propinacijos teisė. 1522 m. pastatyta nauja bažnyčia. Kurį laiką veikė dvi bažnyčios: senoji ir naujame rajone. 1524 m. Eišiškių bažnyčia ir
parapija priskirtos prie Trakų prepozitūros.

1522 m. išduotas dokumentas, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad druska prekiaujantys miestelio gyventojai turėjo duoti Eišiškių klebonui 6
kibirus medaus. Klebonas gavo teisę įrengti trečią karčiamą visų rūšių gėrimams “šinkuoti”. 1524 m. įsteigta parapijinė mokykla, viena pirmųjų
Lietuvoje. 1526 m. klebonui suteikta teisė ant Versekos upelio pastatyti vandens malūną. 1654 m. per rusų invaziją miestelis sudegė. 1663 m.
bažnyčia atstatyta. 1706 m. švedai vėl sudegino miestelį, o maras išnaikino daug gyventojų. Karalius Augustas II, lankydamas švedų
sudegintus miestelius, aplankė ir Eišiškes, padidino bažnyčios fundaciją ir liepė pastatyti naują bažnyčią. Ji iškilo 1707 m.

Prie miestelio aikštės stovėjusi bažnyčia 1711 m. vadinta "bažnytėle". 1765 m. ji dar buvo, bet vėliau neminima.

1847 — 1852 m. pagal Teodoro Narbuto projektą pastatyta iš lauko akmenų nauja bažnyčia ir varpinė, kuri 1929 — 1940 m. paaukštinta iki 4
aukšto. 1905.VIII.1 bažnyčią konsekravo vysk. E.Ropas. 1970 m. bažnyčia restauruota. 1987 m. suremontuotas vidus.

Netoli Eišiškių 1485 m. gimė Stanislovas Rapalionis. 1544 m. gavo teologijos daktaro laipsnį. Vertė į lietuvių kalbą šv. Raštą, bet vertimas
neišliko. Mirė 1545.V.13 Karaliaučiuje. Palaidotas Karaliaučiaus katedroje šalia kunigaikščių laidojimo vietos. Jo antkapio epitafijoje buvo
įrašyta: "Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė".

Lenkinimas ypač sustiprėjo XIX a. gale, kai klebonu buvo atkeltas didelis lenkinimo puoselėtojas kun. N.J.Gintautas — Dzievaltovskis. Jo
patvarkiu nelotyniški giedojimai ir kitos apeigos pakeista lenkiškais. Parapijiečiai, nemokantys lenkiškai, turėjo poteriauti lenkų kalba. Jie kreipėsi
į Kuriją, bet veltui. Netekę kantrybės 1906 m. pasiuntė prašymą Vilniaus generalgubernatoriui, reikalaudami pašalinti juos lenkinančius
dvasininkus, paskirti lietuvį kunigą. Eišiškėse atsirado lietuvių vikarų, bet jiems irgi buvo ne pyragai: kas keli mėnesiai buvo keitinėjami. Vikarą
Vincentą Bobiną tiesiog meste išmetė iš klebonijos su visais lietuviškais laikraščiais ir elementoriais. 1920.IX.27 į Eišiškes įžygiavusi Lietuvos
kariuomenė buvo gyventojų džiaugsmingai sutikta. Lenkams sulaužius Suvalkų sutartį, Eišiškes užėmė Želigovskio daliniai.

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešiniajame šoniniame altoriuje kabo 3 Marijos paveikslai. Nežinia, katras stebuklingas, galbūt visi trys. Virš
tabernakulio yra 80x100 cm dydžio Marijos Aušros Vartų paveikslas su auksiniu aptaisu. Virš jo kabo Marijos Neperstojančios pagalbos 60x100
cm paveikslas. Bizantinio tipo. Abipus šių dviejų paveikslų — lentelės su kokiu 100 votų, padėkos ženklų. O virš šių dviejų paveikslų, dar
aukščiau kabo visas sidabriniame aptaise — išskyrus veidus, rankas, Jėzaus pėdas — Marijos paveikslas. Apie 60x80 cm dydžio. Marija visu
ūgiu, ant kairės rankos laiko Kūdikėlį. Ant paveikslo rėmo vainikas.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — Kristaus Žengimo į Dangų.

                                           12. GELVONAI

Švč. Mergelės vardo koplyčioje, statytoje 1842 m., virš altoriaus, kuriame yra akmuo su Marijos pėda, yra Marijos Aplankančios Elzbietą
stebuklingas paveikslas. Dydis apie 1x1,3 m. Vaizduoja Mariją su Juozapu, sveikinančius Elzbietą su vyru prie jų namų. Viršuje — angelai.

Klebonas J.Pilka rado atskirai sudėtus votus (jie buvo nuimti gal bijant vagystės) ir dalį jų prikabino prie šio paveikslo, o dalį prie Aušros Vartų
Marijos paveikslo bažnyčioje. Jų iš viso apie 10 vienetų.

                                          13. GIEDRAIČIAI

VIETA. 40 km į šiaurę nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Nuo kunigaikščių Giedraičių. Čia buvo vienas iš paskutiniųjų Lietuvos sričių kunigaikščių giminių valdų centras. Giedraičiai pirmą
kartą paminėti 1338 m.

ISTORIJA. Pirmąją bažnyčią pastatė Vytauto pavestas Mykolas Gintilavičius — Gentvila. Iš Giedraičių giminės kilo daug valstybės veikėjų, apie
10 dvasininkų, iš jų 2 vyskupai: G. Merkelis (1536 — 1609) ir G. Juozapas Arnulfas (1764 — 1838), kuris su broliu Martynu (1803 — 1809) pastatė
dabartinę šv. Baltramiejaus bažnyčią. J. Arnulfas išvertė į lietuvių kalbą Naująjį Testamentą (1816 m.). Jam mirus, velionio valia širdis buvo
išimta, atvežta į Giedraičius ir įmūryta presbiterijos sienoje.

Pagal bažnyčios kalendorių — žinyną (1987 m.) II bažnyčia pastatyta 1443 m., o III — po 1676 m.

1920.X — XI Giedraičių — Širvintų ruože vyko smarkūs mūšiai su lenkais. XI.21 lenkai buvo sumušti, Giedraičiai užimti. Lietuvos kariai norėjo
toliau pulti Vilniaus kryptimi, deja, lenkams labai palanki Santarvė sustabdė mūsiškius. Kritusieji palaidoti Giedraičių, Širvintų, Ukmergės, Želvos
kapinėse.

Ir po kautynių lenkų teroras prieš lietuvius nesiliovė. 1922.I.8 lenkai sušaudė lietuvį Juozą Lechavičių. 1923.IV.3 Aleksandriškių dvare kankino
Veroniką Katelytę (17 m. amžiaus), nupjaustė krūtis. Katelytė mirė nuo žaizdų. Tą pačią dieną Pivoriūnų kaime įsiviliojo į savo pusę Juozą
Sabulį ir nužudė. 1985.V.4 buvo minimas palaimintojo Mykolo Giedraičio, vadinto Lietuvos žvaigžde (1425 — 1485.V.4), 500 m. mirties jubiliejus.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Mūrinės bažnyčios kairiame altoriuje yra apie 2x1,5 m dydžio Marijos su Kūdikiu paveikslas. Marija kairėje rankoje laiko
škaplierių, o dešinėje Kūdikį ir rožinį. Jėzus dešinę ranką uždėjęs ant rutulio, o kairę ištiesęs link Marijos rankos. Jis kiek atlošęs galvą, žiūri
tiesiai. Marija žvelgia dešiniau. Apie galvas aureolės. Aplink Kūdikėlio galvą 5 sidabrinės žvaigždės, o aplink Marijos — septynios. Abu su
karūnomis. Marija pavaizduota iki kelių ar sėdinti soste. Sunku suprasti, nes figūros su sidabriniu aptaisu. Figūrų apatinėje dalyje mėnulio
pjautuvas. Aptaisu neuždengta veidai, rankos, Kūdikėlio pėda. Paveikslo fonas violetinis. Prie Marijos kairiojo peties ant fono prikabinti 5 votai.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — šv. Baltramiejaus.

                                          14. GINTALIŠKĖS

VIETA. Plungės raj. 10 km į rytus nuo Salantų, 6 km nuo Platelių.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. XV a. vid. čia buvo seniūno Kęsgailos dvaras. Vėliau dvaras perėjo karaliui. 1568 m. karaliaus perleistas J.Chodkevičiui,
o 1622 m. kraičio keliu perėjo Sapiegoms. 1752 m. dvarą valdė Trakų vaivada Pociejus. 1773 — 1774 m. Mykolas Pociejus pastatė medinę šv.
Mato bažnyčią, kuri pradžioje veikė kaip filija, bet jau 1781 m. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis suteikė parapijos teises.

1848 m. Gintališkėje siautėjo rusų kazokai. Caro valdžia, bijodama bruzdėjimų, ketino valstiečius iškelti į miestą, be jie priešinosi.

Prie Gintališkių yra Kartuvėnų vardu žmonių pramintas kalnas, nes šioje vietoje rusai korę 1863 m. sukilėlius.

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairiajame altoriuje — Marijos Čenstakaviškės 1x1,2 m paveikslas. Marija iki pusės, su raudona tunika, mėlynu
apsiaustu. Ant kairės rankos Kūdikėlis Jėzus su balta tunika. Jis dešine ranka laimina, kairėje laiko knygą. Kabo 9 votai.

ATLAIDAI. šv. Mato.

                                           15. GRUZDŽIAI

VIETA. 18 km į šiaurę, šiaurės vakarus nuo Šiaulių.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Šiaulių dekanatas.

VARDAS. Vietovė gavo vardą nuo dvaro savininko Gruzdžio pavardės. Jie valdė dvarą XVII a.

ISTORIJA. Pirmąją bažnyčią pastatė K.Gruzdys 1636 m. Ji buvo skirta reformatams, 1653 m. perėjo katalikams. Apie 1670 m. buvo atstatyta. Jai
sudegus, 1759 m. kunigaikštis Radvila ant Gruzdžių piliakalnio (dabar kapinės) pastatė naują medinę bažnyčią.

1910 m. klebono Liongino Rakščio, vikaro Juozo Skorupskio ir parapijiečių pastangomis, aukomis pastatyta nauja mūrinė neogotikinė bažnyčia,
kurią 1920 m. konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Aplink bažnyčią —Kryžiaus Kelių koplyčios.

APRAŠYMAS. Yra 2 stebuklingi paveikslai.

nuotrauka

1. Kairiajame šoniniame altoriuje yra apie 1,3x2 m Marijos Rožinės paveikslas. Viršuje triskart suapvalinta rėmo briauna. Virš Marijos galvos 2
angelai laiko auksinę karūną ir iš šonų dar po 3 angeliukus. Iš kraštų klūpo: dešinėj pusėj vienuolis, kairėj — vienuolė. Jų matosi tik veidai ir
rankos, kita uždengta sidabriniu aptaisu, o už galvų auksinio aptaiso aureolės. Tarp jų matosi maža figūra su kryžiumi. Jėzus? Dalis šios figūros
su sidabriniu aptaisu. Aptaisu uždengti tik akmenys, paveikslo fonas neuždengtas.

Marija visu ūgiu, su auksu aptaisyta tunika ir pasidabruotu apsiaustu. Stovi ant auksinio mėnulio pjautuvo. Marija palaidais plaukais. Žvelgia
tiesiai. Aplink galvą 12 auksinių žvaigždžių. Kaire ranka laiko rožinį, dešine Kūdikėlį. Jėzus irgi su auksiniu aptaisu ir auksine karūna. Jis žiūri
kiek į dešinę ir žemyn. Kaire laiko rutulį, dešinę ištiesęs į rožinį. Iš altoriaus šonų 2 lentelės su 22 votais, karoliai.

2. Bažnyčios kairėje pusėje ant pilioriaus, kur sakykla, kabo apie 70x90 cm dydžio Marijos Trakiškės paveikslas. Marija iki pusės, kairėje rankoje
laiko rožę, dešine — Jėzų. Žiūri beveik tiesiai. Jėzus atsisukęs į kairę, žiūri į rožę ir jos siekia. Abu su vainikais, sidabriniu aptaisu. Matosi tik
veidai, rankos ir Jėzaus pėdos. Fonas neuždengtas. Aplink Marijos galvą gelsva aureolė, prie paveikslo votas su 1756 m. data.

ATLAIDAI. šv. Roko, Švč. Trejybės (bažnyčios titulo), Marijos Rožinės, Marijos Nuolatinės pagalbos, Marijos Nekaltai Pradėtosios.

                                          16. JOSVAINIAI

VIETA. 9 km į pietvakarius nuo Kėdainių.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Kėdainių dekanatas.

ISTORIJA. XVI a. Josvainių dvare buvo koplyčia. Valančius rašė, kad bažnyčia Josvainiuose buvusi įkurta vyskupo Merkelio Giedraičio
rūpesčiu. Šis vyskupas, norėdamas tvirčiau laikytis prieš Kėdainių reformatus, nusiuntęs į Josvainius kunigą, kuris laikęsis prie minėtos
koplyčios. Seniūnas pilininkas Judickis, matydamas, kad kunigas neturi iš ko gyventi, užrašęs 36 valakus karališkos žemės ir dešimtinę
valsčiaus pajamų. Karalius Zigmantas III tai patvirtinęs. 1590 m. kun. Kobylinskis pastatė naują medinę bažnyčią, kuri 1604 m. buvusi
pašventinta. Manoma, kad ji buvo atstatyta XVIII a. pr.

1841 m. Varnių prelato Juozapo Kryžanausko rūpesčiu buvusi suremontuota. 1896 — 1903 m. kun. Jonas Novickis su parapijiečiais pastatė naują
neogotikinę bažnyčią, kurią 1920 m. konsekravo Žemaičių vysk. Pr.Karevičius. Bažnyčios statytojas 1941.VI.27 buvo žiauriai bolševikų
nukankintas Viekšniuose. 1941 m. per karo veiksmus rusai kiek apgadino bažnyčią.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas XVIII a. buvo perkeltas iš senosios bažnyčios. Dabar yra kairiajame mediniame altoriuje. Apie 1,2x1,6 m dydžio.
Tapytas aliejiniais dažais ant drobės, su sidabriniu aptaisu, karūnomis, raudonu aksominiu fonu, ant kurio 33 votai. Per aptaisą matosi tik veidai,
Marijos rankos ir Jėzaus pėdos. Atrodo, kad aptaisas neprikaltas prie paveikslo, bet veidai priklijuoti tam tikrose aptaiso vietose. Ant Marijos
kaklo karoliai. Marija iki pusės, galvą palenkusi į dešinę, bet žiūri žemyn kairėn, kairę ranką prispaudusi prie šono, dešine apglėbusi Kūdikėlį.
Jis žiūri kairėn. Aptaisas papuoštas gėlių ornamentais. Iš paveikslo šalių altoriuje Juozapo ir Onos su 5-6 metų Marija statulėlės.

ATLAIDAI. Marijos Vardo — po IX.8 sekmadienį, Žolinė, Visų Šventųjų (bažn. titulo), Kazimiero, Marijos Nekalto Prasidėjimo.

                                        17. KAUNO BAZILIKA

VIETA. Senamiestis.

ISTORIJA. Pirmieji steigimo dokumentai yra žuvę. Bažnyčios steigėju laikomas DLK Vytautas Didysis. Spėjami pastatymo metai 1409-1413.
Tuometinis klebonas Jonas Zaluskis nuvyko į Vilnių pas DLK Aleksandrą, kad atnaujintų dokumentus ir patvirtintų fundacijas bei privilegijas,
nes pirmosios, kaip minėta, žuvo. 1503 m. Aleksandro pasirašytame dokumente sakoma, kad ši Kauno parapijos bažnyčia turėjo 3 titulus: Švč.
M. Marijos Gimimo, šv. apaštalų Petro ir Povilo, šv. Kotrynos. Ten minima, kad ji pastatyta kone pradžioje krikščionybės dviejų pirmtakų
didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir pakankamai aprūpinta dar pagonybės laikais.

1655 m. rusams užėmus Kauną, bažnyčia labai nukentėjo ir apgriuvo. Po to buvo atstatyta. 1682 m. šventorius aptvertas mūrine tvora su dvejais
vartais. Per 1732 m. didįjį Kauno gaisrą smarkiai apdegė, įgriuvo presbiterijos skliautai. Karaliui Stanislovui Augustui paskyrus 40 000,
bažnyčia 1770 m. atstatyta, perstatant jos vidų vėlyvojo baroko stiliumi. Didysis altorius įrengtas 1775 m. 1800 m. Kauno miesto gaisras,
prasidėjęs žydų sinagogoje, vėl gerokai apnaikino bažnyčią, tačiau infliantų kanauninkas Petras Pucliauskas vėl ją suremontavo.

Bažnyčioje iš senų laikų buvo įsigalėjusi lenkų kalba, bet yra žinoma, kad 1764 — 1795 m. sekmadieniais ir šventadieniais po 10 val. sumos
buvo sakomi lietuviški pamokslai.

1808.V.8 caras Aleksandras I patvirtino nutarimą, kuriuo Kauno parapijos bažnyčia buvo atiduota vienuoliams augustinams, atkeltiems iš
Vilniaus. Jie 1820 m. įsteigė mokyklą.

Po 1863 m. sukilimo augustinų vienuolynas buvo uždarytas, o iš Varnių į Kauną Muravjovo įsakymu atkeltas Žemaičių vyskupijos centras.
Valančius ir kapitula atvyko į Kauną 1864.XII.3. Vyskupas M.Valančius bažnyčią šiek tiek suremontavo, pakabino du žvakynus, atgabentus iš
Paryžiaus, užsakė pas garsų ano meto dailininką Zenkevičių Vytauto portretą, kurį dailininkas padarė iš Lietuvos Brastoje rasto ir į Vilnių
atvežto portreto. Valančius už kopiją sumokėjo 100 rub. ir portretą pakabino bažnyčioje. Popiežius Leonas XIII tik 1895 m. bažnyčią patvirtino
vyskupijos katedra. Ta proga ji buvo atnaujinta. Pagražinimo darbams vadovavo garsus italų dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis, lenkas
Jonas Moniuškas, J.Čajevičius.

1921.IV.26 minint Žemaičių vyskupijos patvirtinimo 500 metų sukaktį (vyskupija įsteigta 1417 m., o popiežiaus patvirtinta 1421 m.) popiežius
Benediktas XV pakėlė šią katedrą bazilika.

Bažnyčia yra didžiausias gotiškas statinys Lietuvoje. 83x34x30 m bokštas 55 metrų aukščio. Vargonai daryti 1893 m. meistro J.Radavičiaus.
(J.Naujalis jais grojo 1892-1934 m.) Turi 62 registrus. Bažnyčia atnaujinta 1937-1939 ir 1970-1976 m.

Katedroje bazilikoje yra 9 rūsiai. Rūsiuose ar prie bažnyčios sienos yra palaidota daug žymių krašto veikėjų, tarp jų vyskupai M.Valančius,
M.Paliulionis, G.Cirtautas, šv. Sosto atstovas Lietuvoje Luidžis Faidutis, prelatas Aleksandras Dambrauskas — Adomas Jakštas. Buvo
palaidotas J.Matulaitis, bet jo palaikai 1934.X.24 išgabenti į Marijampolę. 1932 m. palaidotas Maironis. Lentą su įrašu "A.A. Prel. Jonas
Mačiulis — Maironis Didysis Lietuvos Atgimimo Dainius 1862 — 1932" okupantai liepė pakeisti. Maironio granitinį mauzoliejų 1934 — 1935 m.
sukūrė archit. S.Kudokas ir skulptorius B.Bučas.

Iš 1946 m. tėvo Paukščio rankraščio, esančio Kauno bazilikoje:

“Paveikslas, neišsilaikydamas ant lentų, ėmė byrėti žemyn, tad ilgainiui buvo perkeltas ant drobės. Tai buvo atlikta su tokiu tikslumu, kad
žmonės negalėjo nė atpažinti, jog čia būtų kitas paveikslas. Todėl senu papročiu penktadieniais pamaldų neapleidžia ir votus kabina.

Jau nuo senų laikų šis Sopulingosios altorius garsėjo nuostabiomis malonėmis. Daugybė įžadų lentelių čia kybojo, skelbdamos apie žmonių
dėkingumą už išklausytas šioje vietoje maldas.

1655 m. rusų įsiveržimo metu visi bažnyčios papuošalai buvo išplėšti. Atėjūnai ryžosi išvežti ir šį paveikslą. Kauno kurijos archyvaras kun.
P.Veblaitis ir kun. P.Dogelis apie tai rašo: "Maskolių buvimo metu tas paveikslas išliko jų nepagrobtas stebuklingu būdu. Kauno pilies
tuometinis viršininkas Sila Piotrovič buvo pasiuntęs į bažnyčią dvi pėstininkų kuopas atgabenti šio paveikslo į pilį. Kai kareiviai griebė už
paveikslo, norėdami jį nusikabinti, jie išgirdę tris kartus jiems tariamus žodžius: "Neimkit manęs iš čia!" Kareiviai iš baimės beveik netekę
žado, sugrįžę atgal į pilį. Jų viršininkas, išgirdęs apie "tą galingojo Dievo apsireiškimą", liepė palikti ramybėje ne vien paveikslą, bet ir visą
bažnyčią. Tą žinią tuoj sužinojo tvirtovėje esantieji belaisviai ir Kauno gyventojai. Ypatingai šiuo įvykiu susidomėjo patikimas katalikas
Albertas Andersonas, kuris laisva valia apie tai parodė bažnyčios atstovams.

Rusams išėjus, ši bažnyčia atrodė lyg išgriauta Jeruzalė. Todėl ji buvo iš naujo suremontuota. 1671.V.8 vysk. koadjutorius Mykolas Slupskis ją
vėl pakonsekravo. Dabar tikintieji dar uoliau kreipėsi savo varguose į šv. Sopulingosios paveikslą. Nenuostabu, kad šis altorius netrukus vėl
pasipuošė gausybe sidabrinių ir kitokių padėkos ženklų. Bet 1679.VII.26 nauji šventvagiai įsibrovė į šią šventovę ir visas brangenybes
išvogė. Panašių šventvagysčių ir vėliau nesyk pasitaikydavo”.

Kauno Bazilikos altorius prižiūrėjo:

Marijos į Dangų Ėmimo — literatų cechas (priklausė bajorai, įsteigta prieš 1501 m.),

šv. Jono — kalvių cechas,

šv. Teklės — batsiuvių cechas,

Trijų Karalių — audėjų cechas,

šv. Juozapo — mūrininkų ir dailidžių cechas,

steb. Dievo Motinos — Penkių Išganytojo žaizdų brolija.

PAVEIKSLO ISTORIJA. 1988.XII.2 laikraštyje "Vakarinės naujienos", straipsnyje "Paveikslai", autorė Laima Šinkūnaitė rašo: "1981 m. į
P.Gudyno meno vertybių restauravimo centrą Vilniuje atkeliavo dailininką restauratorių Balį Pakštą ypač sudominusi "Pieta" ("Marija
Sopulingoji", autorius nežinomas, drobė, aliejus, XVII a.). Šio didelio formato (309x172 cm) paveikslo restauravimas buvo ne mažiau sudėtingas,
prie jo Pakštas triūsė penkerius metus. Nuėmus metalinius aptaisus, teko milimetras po milimetro skalpeliu kruopščiai nuvalyti storą užtapymų
sluoksnį ir kt. Gilus, sudvasintas "Pietos" grožis atsivėrė tik po restauravimo. Keturių figūrų kompozicijoje asketiškas Marijos, laikančios ant
kelių nuimtą nuo kryžiaus Kristaus kūną, veidas iškyla virš aukšto horizonto. Neramiai vilnijančios draperijos, sudėtingi figūrų rakursai, būdingi
barokinei dailei, kreipia žvilgsnį į prasminį kompozicijos centrą — Marijos ir Kristaus veidus.

Tuo tarpu nuimti meniški auksuoto sidabro aptaisai, juos nuvalius — konservavus ir pritvirtinus pagal ankstesnę schemą tamsiai raudono
audeklo fone, šiuo metu eksponuojami tapačiuose paveikslui rėmuose priešais altorių. Tai sektinas aukštos restauravimo kultūros pavyzdys”.

Praeity kunigai, atvykę iš tolimesnių vietų, stengėsi prie to altoriaus atlaikyti šv. Mišias. Per Skausmingosios Dievo Motinos atlaidus žmonių
minios susirinkdavo net iš tolimesnių apylinkių. Vokiečių okupacijos metais Bazilikos kunigai pradėjo rūpintis įvesti pastovias vakarines
pamaldas prie šio Marijos paveikslo. Jie parašė specialias maldas, sukūrė giesmę, kuriai muziką parašė profesorius A.Kačanauskas.

1700 m. paveikslas apibūdintas kaip stebuklingas vizitacijos akte.

Dar XVII a. būta ištaigingo dviaukščio medinio altoriaus su drožybiniais sparnais. Pastarieji drauge su kitais senaisiais interjero elementais buvo
pašalinti į XVIII a. pab., rekonstruojant statinį. Tuometinis Kauno parapijinės bažnyčios klebonas Mykolas Pranckevičius ryžosi ne tik
kapitališkai sutvarkyti visą pastatą bei jo aplinką, bet ir atnaujinti šventovės vidų. Kaip liudija jo užrašai ir kruopščiai vedamos sąskaitos, 1774
m. užbaigus milžinišką didįjį altorių, pritrūko lėšų (tik po ketverių metų iš surinktų lėšų jam pavyko įrengti du šoninius altorius presbiterijos
bei centrinės navos sandūroje). Tačiau jau 1775 m. Vitebsko kašteliono Siručio žmona Petronėlė Volodkevičiūtė paskyrė naujiems poriniams
Marijos Sopulingosios bei šv. Teklės altoriams didelę (2700 auksinių) sumą, o ją papildė Braslavo tiltininko Zahorskio žmona Bogumila Budaitė
800 auksinių auka. Du vienodi, fundatorių herbais papuošti altoriai, kuriems išleista apie 3700 auksinių, tais pačiais metais buvo sumūryti,
nutinkuoti, išpuošti lipdyba, auksavimu bei paveikslais. Jų, kaip ir kitų mūrinių altorių ir sakyklos, projektus klebono užsakymu parengė
Skaruliuose gyvenęs architektas, vardu Karolis, o lipdiniais pagražino buvęs jėzuitas Tomas Podgaiskis, po Jėzuitų ordino panaikinimo (1773)
dirbęs skulptoriumi įvairiose Lietuvos bažnyčiose.

Sopulingosios altorių globojo pats klebonas ir Penkių Jėzaus žaizdų brolija. Su šia brolija buvo susijęs nuplakto, savo žaizdas rodančio
Kristaus paveikslas viršutiniame altoriaus tarpsnyje. Deja, jis, kaip ir daugelis kūrinių, nebeatitiko naujosios epochos skonio ir buvo iš altoriaus
pašalintas: 1921 metais jo vietą užėmė Petro Kalpoko tapytas šv. Antano paveikslas, kurį bažnyčiai dovanojo Kotryna Rakauskytė.

Stebuklingas Marijos paveikslas XVII a. gerbtas jau ne tas, o tik XVIII a. atsiradusi jo kopija. Kaip aiškėja iš kun. Pranckevičiaus užrašų,
įrengus naująjį altorių, teko keisti ir medžio lentoje nutapytą "Pietą", kurios dažų sluoksnis buvo atšokęs nuo pagrindo ir nebegalėjo būti
restauruotas. Klebonas buvo priverstas kartu su poriniam altoriui skirtu šv. Teklės paveikslu užsakyti ir tikslią, jau drobėn perkeltą
Sopulingosios Marijos kopiją. Sąskaitose dailininko vardas neminimas, tačiau mus pasiekęs šv. Teklės paveikslas su 1779 m. data ir Jurgio
Koštovno parašu liudija jį nutapius ir minėtą kopiją, pagamintą už 256 auksinius. Pastaroji suma (ji viršija atlyginimą, išmokėtą už naują šv.
Teklės paveikslą, mūsų laikais pakeistą krucifiksu iš šv. Gertrūdos bažnyčios) rodo, jog kopija buvo atlikta labai kruopščiai. Tai patvirtino ir pats
užsakovas, pažymėjęs, jog parapijiečiai negalėjo atskirti jos nuo seno originalo ir kaip anksčiau — gerbė ir puošė votais stebuklingąjį
paveikslą, prie kurio penktadieniais laikomos pamaldos sutraukdavo gausius maldininkų būrius.

1981 — 1985 m. paveikslą restauravo Balys Pakštas.

(Marija Matušakaitė. "Katalikų pasaulis". 1990, Nr.16.)

nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas yra dešiniojo pilioriaus altoriuje. Dydis apie 1,6x2,6 m. Viršutinė rėmo briauna pusapvalė. Iš paveikslo kraštų yra po
medžiaginę lentelę po stiklu. Jose apie 110 vienoj ir 110 kitoj padėkos ženklų. Marija sėdi atsirėmusi į kryžių. Ant kelių laiko mirusį Sūnų. Prie
Jo kojų 2 angeliukai su audeklu, kuriuo dengia Jo kūną. Tolumoje matosi kiti 2 kryžiai. Pieštas ant drobės aliejiniais dažais. Priešais paveikslą
kitoje pilioriaus sienoje yra įrėmintas kaip paveikslas “Pietos auksinis aptaisas”. Šio vieno aptaiso atvaizdo dydis kaip stebuklingojo paveikslo,
tik viršuj rėmo briauna lygi. Marijos atidengtas tik veidas ir plaštakos, o Jėzaus visas kūnas neuždengtas, tik yra sidabrinis aptaisas klubo
raiščio vietoje. Aptaisas apima tik Marijos apsiaustą. Ant raudono medžiaginio fono virš Marijos galvos auksinė širdis, virš kurios 7 sidabriniai
kalavijai su auksinėm rankenom. Aplink Marijos galvą 12 žvaigždžų. Aptaiso apačioje sukabinti karoliai, o šone ir viršuje, be karolių, ir votai,
sagės. Iš viso padėkos ženklų apie 200. Aptaisas po stiklu.

1680, 1700, 1743, 1782 metų inventoriai paveikslą vadina stebuklingu.

MALONĖS. Nuo 1919 iki 1946 m. prikabinta apie 200 votų ir padėkos ženklų. Kun. P.Dogelis rašo: "Jei būtų kas nors surašinėjęs tuos
nepaprastus įvykius, kurių čia žmonės per Marijos užtarimą yra patyrę, tai susidarytų storokas ir įdomus veikalas. Štai tik viena kita nuotrupa
iš to nerašyto veikalo.

1. Agnietė Veličkaitė, Linksmadvario gyventoja, 53 m., mums papasakojo: "Kai sulaukiau 8 m., mano kojos buvo pritrauktos. Mano motulė apėjo
keliais apie Sopulingąjį katedros altorių. Grįžusi namo, rado mane jau sveiką.

2. Mano sesutė Valerija Veličkaitė, 15 m., nuo sušalimo visai nekalbėjo. Tuomet užprašėm šv. Mišias prie šio Marijos paveikslo, ir mergaitė
pasveiko.

3. Šit užeina į katedros zakristiją viena moterėlė ir nori Mišias užprašyti prie Sopulingosios kojų. Tai Marijona Kairaitienė iš Skriaudžių ap.,
Baltveliškio kaimo. "Prieš dvejus metus, — kalbėjo ji, — susirgau dantų gangrena. Meldžiausi į Sopulingąją prie šio altoriaus ir pagijau".

4. "Prieš dvejus metus, — sako viena motina, — buvau sunkumoje. Bedievis gydytojas liepė daryt abortą. Neklausiau. Meldžiausi rankas
iškėlusi į katedros Motinėlę. Mišias užprašiau ir laimingai sulaukiau kūdikio — dabar jau dveji metai. Gražiai auga. Atėjau padėkoti už tai
Krikščionių pagalbai."

5. "Kitą sykį, — taip kalbėjo bazilikos viceprepozitas, — aš pats meldžiausi prie Sopulingosios altoriaus. Prieina žilas vyras, rudine apsivilkęs,
ir atsiklaupia šalia. Nekreipiau dėmesio į to vyro asmenį. Išėjęs į šventorių, dar geroką laiką pavaikščiojau, sutinku tą vyrą. Ugi tai generolas
V.Grigaliūnas-Glovackis!

Pasisveikinau, reikšdamas savo džiaugsmą dėl generolo pamaldumo.

— Aš, — tarė generolas, — visą amžių neužmiršiu Sopulingosios Dievo Motinėlės. Jinai grąžino man regėjimą. Gydžiau, gydžiau akis — nieko
negelbėjo. Buvau bepradedąs visai apakti. Meldžiausi į Sopulingąją Dievo Motiną ir pagijau.

Ir iš tikrųjų gen.Glovackis niekada neužmiršdavo savo Geradarės. Kas penktadienis jis čia atvykdavo iš Šančių prie šio paveikslo melstis ir
Mišioms patarnauti!"

Taip baigė savo pasakojimą garbus Bazilikos kanauninkas. Iš jo patyriau, kad prieš Didįjį karą dar daugiau padėkos votų kyboję prie šio
paveikslo. Bet 1914 m. jie visi buvo nuimti: iš vienos dalies pagaminta didelė žalvario komuninė, o kiti ir dabar tebelaikomi zakristijoje.

Priespaudą kenčiantiems lietuviams šis altorius su kenčiančios Marijos stebuklingu paveikslu yra artimiausias. Prie jo gausu klūpančių žmonių.

Viena moterėlė, girdėjusi šią istoriją iš kun. Vinco Jalinsko, papasakojo tokį įvykį: "Vieną merginą ištiko A.Vienuolio Veronikos likimas. Ji irgi
išėjo skandintis. (Kadangi "kaltininkė" gyva, tai jos pavardės nesakė.) Mergina buvo išmokyta motinos prieš kiekvieną svarbesnį atvejį
sukalbėti 3 “Sveika Marija”. Ir prieš skandindamasi ji sukalbėjo. Staiga vandeny ji pamatė didžiulę, šiurpą įvarančią pabaisą, žiūrinčią į ją. Ji
suprato savo klaidą ir nubėgus į Kauno katedros bažnyčią prie šio paveikslo graudžiai verkė. Ją apspito moterėlės, išklausinėjo, nuramino ir
priėmė pas save į namus, nes merginos tėvas jai lyg tai grasino. Šiuose namuose mergina pagimdė. Vėliau maldingos moterėlės surado merginai
vyrą. Ji ištekėjo ir susilaukė daug vaikų. Už tai tarybinė valdžia ją apdovanojo Motinystės ordinu, kurį ji ir prikabino prie paveikslo,
atsidėkodama Marijai, kad apsaugojo lemtingą valandą.”

O Motin Dievo Stebuklinga,

Skausmų sugelta širdimi,

Tavęs maldaujam verkdami, —

Paguoski žmogų nelaimingą.

Nebylūs buvo mūsų žodžiai,

O tu pagydei tiek žaizdų!

Ir kelią lig šviesių dausų,

O Motin, mums tada parodei.

Išmelsk dabar šviesesnį rytą,

Parodyk kelią mums tremty,

Paguoski brolius nevilty,

Kad skausmas širdis apvalytų.

Kun. St.Yla

ATLAIDAI. šv. Petro ir Povilo (titulo), nors tėvas Paukštis rašo, kad pirmas titulas buvo Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Sopulingosios Marijos,
Sekminės, Kristaus Karaliaus.

                                   18. KAUNO ŠV. JURGIO BAŽNYČIA

VIETA. Prie Kauno pilies.

ISTORIJA. 1471 m. kunigaikštis Kazimieras davė leidimą bernardinams statytis mūrinę bažnyčią ir vienuolyną Nemuno ir Neries santakoje.
Kauno seniūno Stankos Šandzivojaičio lėšomis 1504 m. bažnyčia ir vienuolynas buvo baigti statyti. Bažnyčia daug kartų nukentėjo nuo gaisro.
1812 m. prancūzai joje įtaisė maisto sandėlį, vėliau rusai iki 1816 m. buvo pavertę ginklų sandėliu. 1842 m. panaikinus vienuolyną, bažnyčia liko
Kauno magistrato žinioje. 1864 m. atkėlus į Kauną iš Varnių kunigų seminariją, ši bažnyčia teko seminarijai. 1927 m. vienuolynas buvo
perstatytas. Po II pasaulinio karo, rusams okupavus Lietuvą, bažnyčia buvo uždaryta. 1995 m. vienuolynas grąžintas pranciškonams.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Šioje bažnyčioje nuo senų laikų buvo stebuklingas Marijos paveikslas. 1655 m. rusams užėmus Kauną, paveikslas
verkęs. Gelbstint nuo maskolių išniekinimo ar pagrobimo, paveikslas kurį laiką buvo slepiamas kaime. Paskui vėl buvo grąžintas į šv. Jurgio
bažnyčią. Prie šio paveikslo Kauno elgetos kas vakarą giedodavo Marijos litaniją ir kitas giesmes. Vėliau, panaikinus bernardinų vienuolyną, tas
paprotys išnyko. Paveikslo stebuklingumo garsas sumažėjo. Gal dėl to buvusio garso senovėje Kauno gyventojai labai gerbė ir esantį bokšte
šalia vienuolyno vartų Marijos paveikslą. Prie šio paveikslo vakarais, šeštadieniais ir sekmadieniais, susirinkę giedodavo litaniją ir įvairias
giesmes. Apie 1977-8 m. kun. A.Kajackas šį paveikslą surado šv. Antano bažnyčios sandėlyje. Jis buvo pakabintas kunigų seminarijos viename
klierikų kambaryje. 1998 m. restauruotas Vilniuje.

Stebuklai pradėti užrašinėti nuo 1669 m.

                                 19. KAUNO KARMELITŲ ŠV. KRYŽIAUS

VIETA. Netoli Geležinkelio stoties, Gedimino pr.1.

ISTORIJA. Kauno gyventoja ir žemės savininkė Darata Navobė nutarė savo gyvenamame rajone pasistatyti bažnyčią. 1510.VIII.10 paskyrė lėšų
ir buvo pastatyta medinė bažnytėlė. 1537 m. Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis fundaciją priėmė, o 1600 m. karalius Zigmantas III Vaza
patvirtino.

1685 m. kun. Kazimieras Jodkevičius, parapijiečių remiamas, pastatė mūrinę bažnyčią, kurią 1690.VIII.20 Vilniaus vysk. Konstantinas
Bžostovskis konsekravo šv. Kryžiaus titulu. 1710-1711 m. švedų ir rusų kariuomenės nuniokojo bažnyčią, sunaikino daug jos turto. 1772 m.
bažnyčia buvo atiduota karmelitams. Kai po 1831 m. rusų valdžia persekiojo katalikus, vienuoliai buvo pašalinti, o jų pastate įrengta ligoninė.
Kai pasibaigė choleros epidemija, nebeliko ligonių, vienuoliai sugrįžo, bet 1837 m. vienuolynas vėl buvo paverstas ligonine. Mirus paskutiniam
vienuoliui Dimšai 1845 m., bažnytėlę dar aptarnavo augustinai. 1845 m. vienuoliai buvo iškeldinti į Berdičevą. 1845.V.2 atlaikytos paskutinės
katalikų pamaldos. Bažnyčia uždaryta. 1881.III.17 vysk. A.Beresnevičiaus rūpesčiu caro įsakymu ji buvo sugrąžinta katalikams.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešinėje šoninėje koplyčioje yra apie 90x160 cm Marijos su Kūdikiu paveikslas sidabriniu ornamentuotu aptaisu, tik
vainikai, aureolės spinduliai, knyga, škaplieriai, 10 žvaigždelių aplink galvą auksinės. Matosi veidai, delnai ir Jėzaus pėdos. Marija iki pusės,
pasikreipusi kiek kairėn. Kairėje pusėje laiko Kūdikėlį Jėzų, kurį Motina apkabinusi rankomis ir jas sunėrusi. Kairėj rankoj škaplierius. Jėzus žiūri
į dešinę, dešine ranka laimina, kaire laiko knygą. Iš paveikslo šonų 2 lentelės su votais ir karoliais. Jų iš viso apie 45.

Paveikslas, be abejo, gautas Karmelio ordino narių. Vadinasi, jis atsirado čia esant vienuoliams (1772-1831). Ar jis užsakytas vietoje, ar
atgabentas iš kur nors, neaišku. Jei jį atgabeno, tai gali būti nutapytas daug anksčiau prieš 1772 m.

ATLAIDAI. Kryžiaus Išaukštinimo, Škaplierinė (šis pakeistas į Rožančinę).

                                      20. KAUNO ŠVČ. TREJYBĖS

VIETA. Prie Kunigų seminarijos.

ISTORIJA. Bažnyčią vienuolėms bernardinėms pastatė Minsko vaivada kunigaikštis Aleksandras Masalskis 1634 m. Jo duktė įstojo į šį
vienuolyną.

Bažnyčia smarkiai nukentėjo nuo 1668 m. gaisro. Remontas baigtas 1703 m. Daug kartų taisyta, perdirbta bažnyčia išlaikiusi pirmykštį gotišką
stilių. XIX a. pr. buvo net 9 altoriai. Kai 1864 m. rusų valdžia vienuolyną panaikino, bažnyčia išliko vyskupo žinioj, o 1899 m. padaryta
parapijine, prieš tai suremontavus. Nuo 1963 m. bažnyčia uždaryta. 1979 m. grąžinta seminarijai. 1982.II.17 vysk. L.Povilonis ją iškilmingai
pašventino.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslas atsirado, matyt, 1634 m. pastačius vienuolyną ir bažnyčią. 1677 m. buvo išleistas 13x10 cm Ramoškos
pieštas paveiksliukas su šio Dievo Motinos paveikslo vaizdu. Po juo buvo lenkiškas užrašas: "Paveikslas M. Marijos, ypatingomis Dievo
malonėmis ir dovanomis garsus Kaune, šv. Pranciškaus seserų, Švč. Trejybės bažnyčioje didesniam pamaldumui į Švč. Mariją pažadinti
išspausdintas 1677 m." Paveikslas pieštas ant drobės aliejiniais dažais. 1963 m. uždarius bažnyčią, klierikai įlindo pro langą ir išgelbėjo
paveikslą nuo profanacijos. 1983 m. paveikslas restauruotas. Dabar jis Švč. Trejybės bažnyčios kairėje pusėje ant sienos.
APRAŠYMAS. Paveikslas apie 1x1,5 m dydžio, auksiniuose rėmuose, iš abiejų pusių kabo raudonos medžiagos juostelės su votais, medaliais,
karoliais, po 150 vnt. kiekvienoje pusėje. Marija lyg sėdinti soste, iki kelių, žiūri kiek į kairę pusę. Dešinėj rankoj skeptras, kairėj Jėzus, kuris
kaire ranka laikosi už Marijos kairės rankos, o dešine laimina, žiūri kiek į dešinę. Abu su sidabrinėmis karūnomis. Pagal senesnius aprašymus,
Marijos vainiką laiko 2 angelai virš Jos galvos viena ranka, o kita ranka laiko šakelę su žiedais. Dabar angelų nėra. Ant jų sidabrinis aptaisas.
Paveikslo fonas mėlynas. Jis neuždengtas aptaisu kaip ir Marijos su Jėzumi veidai ir rankos. Marijos plaukai tamsūs, palaidi, dengia kaklą,
papuoštą perlais, krenta ant nugaros.

ATLAIDAI. XII.8, III.19, Švč. Trejybės (titulo).

                                          21. KAZOKIŠKĖS

VIETA. 6 km į šiaurę nuo Vievio.

PRIKLAUSYMAS. Kašiadorių vyskupija, Žaslių dekanatas.

ISTORIJA. LDK laikais čia buvo dvaras. Stanislovas Beinartas, LDK iždininkas, nupirko šį dvarą ir dovanojo Vilniaus dominikonų vienuolynui.
1608 m. pastatė baroko stiliaus bažnyčią Švč. Mergelės Marijos garbei Nugalėtojos titulu.

Vyskupas Valentinas Valšackis 1790 m. bažnyčią konsekravo. Kazokiškių dominikonai laikė mokyklą.

1649 m. Lietuvoje įsteigiama dominikonų provincija. Šiam įvykiui atminti garbingas fundatorius jiems dovanojo Paparčių dvarą. Ten jie
persikėlė, o Kazokiškės liko provincija — filija. Kai 1864 m. rusai panaikino Paparčių dominikonų vienuolyną, o jų bažnyčią pavertė cerkve,
Kazokiškių bažnyčia buvo prijungta prie Žaslių parapijos kaip filija.

Bažnyčia buvusi apdengta gontašu. 1906 m. perdengta cinkuota skarda. Buvo sudėtos terekboninės plytelių grindys J.Bakevičiaus rūpesčiu.
Kun. Kardelio 1911 m. įtaisyti gražūs vargonai. Per 1914 m. karą bažnyčia buvo labai apšaudoma. Ji liko nepaliesta, bet žemė buvo išjudinta ir
bažnyčios kairioji siena ir lubos trūko. Zakristija atsiskyrė nuo bažnyčios, jos siena irgi trūko. 1935-1938 m. kun. J.Čepliko pastangomis
sustiprinti bažnyčios pamatai, sienos surištos geležinėm sijom, bet plyšiai liko. Ir varpinė pastatyta. 1979 m. pradėta restauruoti iš pagrindų.

Parapijoje yra daug sulenkėjusių lietuvių. Tai lenkinimo rezultatas. Klebonas J.Bobkevičius čia atkeltas mėgino mokyti gyventojus kalbėti
lenkiškai, bet, pamatęs, kad nieko neišeina, nutraukė mokymą. Pamokslus sakė tik lenkiškai. Vėliau tas pats klebonas sukurpė specialų
protokolą. kuriame buvo pasakyta, kad parapijiečiai nenorį lietuvių kalbos bažnyčioje... Klebonas 1912 m. viešai prisaikdino gyventojus
nekalbėti lietuviškai, o tie patys parapijiečiai dar 1905 m. reikalavo lietuviškos mokyklos.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Švč. M. Marijos Nugalėtojos paveikslas nutapytas Italijoje iš stebuklingo Santa Maria de Victoria atvaizdo Neapolio
mieste. 1680 m. dominikonas Liudvikas Skickis iš Romos, kur jis baigė teologijos mokslus, šį paveikslą parvežė į Lietuvą. Paveikslas buvo
patalpintas vienuolių koplyčioje, o pradėjęs garsėti stebuklais apie 1700 m. perkeltas į bažnyčią. Iš suaukotų votų buvo pagaminti vainikai ir
aptaisas, kurį 1743 m. prieš Kalėdas pavogė maskolius Trofimas Harasimas ir pardavė Skarulių žydams. Vagis, kuris čia vertėsi bitininkyste,
buvo išaiškintas ir nuteistas mirti. Dabartinis aptaisas iš vėlesnių laikų.

Nuotrauka knyg. 150

APRAŠYMAS. Jis didžiajame altoriuje. Uždengiamas kitu paveikslu, o stebuklingasis įleistas gilyn apie 50 cm. Rėmai išorėje abiem paveikslams
vieni. Dydis 0,84x1,12 m, drobė, aliejus.

Paveikslas pieštas ant drobės. Vaizduoja Mariją su Kūdikiu. Abi figūros su karūnomis padengtos auksiniu aptaisu, fonas — raudonu aksomu.
Aplink jas 12 žvaigždžių vainikas. Virš paveikslo "įdubimo" viršuje daugybė žvaigždžių, iš kraštų angelai. Marija iki pusės, galva palenkta į
dešinę pusę, Ji meiliai žvelgia į žmones. Kairėje rankoje, pridėtoje prie krūtinės, yra rožinis, o dešine laiko Kūdikėlį Jėzų, kuris dešine laimina, o
kairę laiko ant krūtinės. Jis žiūri į šoną. Po figūrom ant paveikslo sidabrinis mėnulio pjautuvas. Už paveikslo ant raudono aksomo iš kraštų
prikabinta apie 60 votų.

MALONĖS. Paveikslui apie 1700 m. ėmus garsėti stebuklais, vienuoliai juos ėmė užrašinėti į knygą. Štai ištrauka iš jos:

"Šito paveikslo dėka aklieji atgauna regėjimą, kurtieji girdėjimą, netekę vilties ir bemirštą — sveikatą, Švč. M. Marijai užtariant".

Knygoje surašyta 142 stebuklingi pagijimai. Dvasinė komisija peržiūrėjo knygą ir patvirtino stebuklų ir malonių tikrumą. Deja, tas didelės
svarbos dokumentas iš bažnyčios archyvo yra dingęs. Iš sidabro plokštelių, suaukotų už malones, buvo pagamintas aptaisas ir vainikai.
Pristačius į Romą stebuklų tyrinėjimo aktus, popiežius Pijus VI (1775 — 1799) atsiuntė raštą, suteikė atlaidus ir labai pagyrė lietuvių pamaldumą.

Kaip papasakojo klebonas Jonas Kazlauskas (gim. 1906 m.), yra išlikę užrašai lenkų kalba — 177 stebuklai. Klebonas senyvas, ligotas, eiti į
bažnyčią ir ieškoti tų archyvų jam sunku, todėl papasakojo, kiek prisiminė.

1. Pas Mariją prašyti sveikatos buvo atvežta moteris su ramentais. Po jos maldos ramentai tapo nereikalingi ir ji pati išvyko namo.

2. Po gimdymo moteris kraujavo jau 2 mėnesius. Ji susapnavo moteriškę, kuri sakė aplankyti Kazokiškes. Ji aplankė, pažino paveiksle tą
moteriškę, kurią sapnavo. Suprato, kad tai Marija. Ir Ji ją Kazokiškėse pagydė.

Kaip klebonas sakė, kurį laiką Kazokiškių Marijos garsas buvo net Aušros Vartus nustelbęs.

Iš dabartinių:

3. Vienas iš stebuklų, kaip klebonas J.Kazlauskas sakė, tai dvasinis atgimimas. Per atlaidus susirenka labai daug žmonių.

4. Genių kaime, Raslekų šeimoje, 1940 m. gimė vaikas su atsuktom į vidų kojom. Negalėjo net vaikščioti. Kai jam buvo 10 metų, motina padarė
įžadą ir vaikas pasveiko. Kojos atsisuko. Jis išaugo, tarnavo armijoje. Neseniai mirė Kaišiadoryse.

5. Apie 1986 m. moteris iš Klikūnų kaimo, pavarde, rodos, Bartkevičienė (mirė 1987 m.), augino, augino meitėlį ir tą meitėlį pavogė. Ji užprašė
pas kleboną Joną Kazlauską šv. Mišias ta intencija, kad nubaustų vagį. Bet klebonas atsakė, kad tokia intencija negalįs, ir atlaikė skriaudos
atitaisymo intencija. Ir štai prisistato tai moteriškei kareivis ir įteikia 300 rb.

6. Įvyko stebuklas pačiam klebonui Jonui Kazlauskui. Jam skaudėjo koją, bet vėliau pasitaisė. Po kiek metų vėl užėjo skausmai, kad negalėjo
paeiti. Ketvirtadienį pasidarė dar blogiau, penktadienį teko gulėti, šeštadienį jau negalėjo ir kojos pakelti, ir miegot nemiegojo. Prasidėjo kojos
gangrena, reikėjo pjauti. "Padariau įžadus apskelbti žmonėms, jei pagysiu, Marijos stebuklą. Kreipiausi į Kazokiškių Mariją, pasakojo kunigas,
rytą atsikėliau sveikas. Tai įvyko, rodos, 1984 m."

* * *

Dievo Motina galinga,

Nugalėtoja klaidų,

Žvelk į žmogų nelaimingą,

Į kovas savų vaikų.

Kraujo rožėmis kasdieną

Puošias kryžkelės, takai,

O Rožinio Karaliene,

Siųsk pagalbos iš aukštai.

O ateiki stebuklinga,

Kaip tvirtybė iš dangaus,

Tavo pergalei didingai

Šauks trimitai, kanklės gaus.

* * *

MALDA. Stebuklingoji Dievo Motina Nugalėtoja, melskis už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos. Melskimės: Rožinio Karaliene, kuri padėjai
laimėti pergalę prieš turkų pagonybę, kuri ir mūsų tautoje esi gerbiama ir maldaujama, — padėk, prašome, pasiekti pergalę prieš naująją
pagonybę, įžeidžiančią mūsų brolių dvasią. To prašome Tavo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

ATLAIDAI. Pijus VI bule 1789.IX.4 suteikė galią vyskupui Masalskiui suteikti atlaidus: Sekminių — 3 dienų, šv. Jono Krikštytojo užgimimo, šv.
Kazimiero, šv. Jono galvos nukirtimo ir Rožinės — prie stebuklingojo paveikslo specialiai suteikti šv. Kazimiero.

Anksčiau susirinkdavo per Sekmines apie 20 000 žmonių iš plačios apylinkės. Dabar susirenka taip pat gausiai.

                                  22. KĖDAINIŲ ŠV. JURGIO BAŽNYČIA

VIETA. 42 km į šiaurę nuo Kauno.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, dekanato centras.

ISTORIJA. Kėdainiuose apie 1970 m. uždaryta šv. Juozapo bažnyčia, buvusi gamyklos teritorijoje. Po atgimimo bažnyčia grąžinta ir 1991 m.
atšventinta. Buvo uždaryta ir Kalvinų bažnyčia. Jos rūsy buvusius Radvilų karstus išplėšė. Karsto stiklas buvo kumščio storumo. Vienas
žmogus pasakojo: jie dar vaikigaliai po karo į uždarytus bažnyčios rūsius įlindę, daužę tuos stiklinius karstus, ir kūnai, gražiai atrodę,
virsdavo dulkėmis. Dabar esą tik likučiai to, kas buvo anksčiau.

Bažnyčia pastatyta 1403 m. Ona Kiškaitė 1600 m. bažnyčią atėmė iš katalikų ir perdavė reformatams. Tik po bylinėjimosi 1627 m. grąžinta
katalikams. 1758 m. bažnyčia buvo iš pagrindų rekonstruota, stogas pažemintas, o šoninės navos gavo skliautus. 1839 — 1840 m. vėl
restauruota.

Po bažnyčia yra 6 rūsiai. I pasaulinio karo metu jie buvo užmūryti.

Netoli Kėdainių yra ąžuolas, ant kurio šakos buvo pakarti 1863 m. sukilime dalyvavę 7 kunigai. Tas ąžuolas Kunionių apylinkėj, Šaravų
parapijoj. Reikia vykti iš Kėdainių link Kauno, pervažiavus Josvainių ir Šušvės upelį, mišką. Prie II stotelės rodyklė liepia sukti dešinėn, paskui
kryžkelėje reikia sukti į kairę, į tą pusę, kur daugiau namų, į Skaistgirį, buvusius Šaravus. Neprivažiavus bažnyčios 100 m žvyruotas keliukas
pakryps į kairę. Likus 100 m iki melžimo aikštelės, per pievą sukti į dešinę, link vienos sodybos, paskui pro tos sodybos kairę pusę iki
kryžkelės ir sukti kairėn, palei melioracijos griovį eiti 100 m iki didesnės aikštelės, tada vėl kairėn; per griovį lieptas ir už 50 m — ąžuolas.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Kairiajame altoriuje yra Marijos su Kūdikiu paveikslas apie 1,2x2,6 m. Marija visu ūgiu, lyg sėdi, lyg stovi, galvą pakreipusi į
Kūdikėlį, bet žiūri tiesiai. Sau iš kairės abiem rankom laiko Jėzų. Aplink abiejų galvas aureolės. Ant Marijos galvos skepeta. Dešinėj Jos pusėje
apačioje klūpo šv. Scholastika, kairėje šv. Domininkas. Visos figūros su sidabriniu aptaisu. Marija ir Jėzus su sidabro vainikais. Po kojomis
sidabrinis pusmėnulis. Apačioje 2 lentelės su 18 votų. Paveikslas XVIII a. pieštas ant drobės aliejiniais dažais.

ATLAIDAI. Titulo — šv. Jurgio, Trejybės, Marijos Rožinės.

                                           23. KERNAVĖ

VIETA. 33 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Širvintų dekanatas. 1744 m. priklausė Vilniaus dekanatui.

VARDAS.

1. Iš lietuviško žodžio "kernavė" — klampi vieta pievose, miškuose.

2. Iš lietuviško žodžio "kerna" — tankynė, vieta, kur kas suauga į krūvą.

3. Iš lietuviško žodžio "kernėti" — kerėti, nykti, skurdžiai augti.

4. Nuo kunigaikščio Kerniaus vardo.

Apie Palemono vaikaitį (sūnaus sūnų) kunigaikštį Kernių metraštis rašo: "... ir, persikėlęs aukščiau Šventosios upės, rado labai gražią vietą, ir
patiko jam labai toji vieta. Tada jis įkurdino sūnų Kernių, ir praminta buvo ta vieta Kerniaus vardu Kernave. O paskui Kūnas mirė, ir po jo
pradėjo jo sūnus Kernius viešpatauti visoje Užvilijo (Užnerio) žemėje ligi Latgalijos sienos. O tuo metu Kernius viešpatavo Užvilijo krašte, jo
žmonės tie, kurie už Vilijos įsikūrė, grojo ąžuoliniais trimitais, ir praminė Kernius tą pakraštį, kur jo žmonės kuriasi, savąja kalba, lotyniškai
Litusba. Ir paprasti žmonės nemokėjo lotyniškai ir pradėjo vadinti Lietuva".

ISTORIJA. Kernavė pirmą kartą minima 1279 m. Livonijos kronikoje kaip DLK Traidenio (1270 — 1282) valda. Buvusi pirmoji Lietuvos sostinė.
Gediminas Kernavę pavedė valdyti savo vyriausiam sūnui Manvydui. 1365 m. Kernavę sudegino kryžiuočiai. 1390 m. pasitraukę nuo
kryžiuočių sudegino lietuviai. 1409 — 1429 m. iš Kernavės Vytautas rašė laiškus Kryžiuočių ordino magistrui. XVI a. valsčiaus centras. 1920.X.1
Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, 1 km į rytus nuo Kernavės ėjo demarkacijos linija. 1920.X.30 lenkai stipriomis jėgomis puolė Kernavę, bet
buvo sulaikyti mūsų artilerijos ugnies. Dar 1922.XII.1 lenkai buvo užėmę Kernavę, tačiau lietuviai juos išmušė. Lenkų pusėje liko 2/3 Kernavės
parapijos.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1387 m. viena iš 7 Vytauto pastatytų bažnyčių buvo Kernavėje. Vilniaus vyskupo Petro laikais (1414 — 1421) ji minima.
1495 m. Kernavės dvaro valdytoja Mackaus našlė Ona Kareivaitė įsteigė šv. Mikalojaus altariją, bažnyčią apdovanojo turtais. Altarista turėjo
kiekvieną savaitę laikyti trejas mišias už Kareivų giminės narių sielas. 1522 m. pastatyta nauja bažnyčia, šiai susenus 1674 m. išaugo vėl nauja.
XVI a. Kernavės klebonu buvo ispanas Petras Roisijus, žinomas teisininkas ir prelatas. 1729 m. pastatyta nauja ąžuolinių rąstų bažnyčia. Per I
pasaulinį karą pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia, baigta 1924 m., o 1925 m. konsekruota. Senoji 1933 m. sugriauta.

Bažnyčios šonuose buvo 2 altoriai iš anos, senosios. Presbiterijos dešinėje pusėje yra freska, vaizduojanti Mindaugo krikštą Kernavėje.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslas perkeltas iš senosios bažnyčios.

APRAŠYMAS. Literatūroje rašyta, kad didžiajame altoriuje yra įtaisytas Dievo Motinos paveikslas, panašus į Aušros Vartų, aptaisas esą
nulietas iš sidabro, rasto pilies kalne.

1983 m. klebonas Č.Krivaitis pastatė naują didįjį altorių. Jo centre yra stebuklingas paveikslas, bet visiškai neprimenantis Aušros Vartų Marijos.
Prie paveikslo buvo apie 10 votų. Paveikslo dydis apie 1,2x1,8 m. Marija iki pusės, su Jėzumi ant kairės rankos. Dešinę laiko ant krūtinės, žiūri
tiesiai. Jėzus kaire ranka laiko rutulį, dešine laimina. Jo aptaisas paauksuotas. Iš dešinės pusės škaplieriai. Abu su karūnomis. Aplink 12
žvaigždžių. Fonas tamsiai žalias. Virš jų sidabrinis balandis — šv. Dvasios simbolis, dar aukščiau — Dievas Tėvas, kuris juos laimina. Jis taip
pat su sidabriniu aptaisu. Fonas, veidai, rankos, Jėzaus pėdos aptaisu nepadengtos.

ATLAIDAI. IV.23, VII.16, VIII.16 (šv. Roko).

                                          24. KREKENAVA

VIETA. 27 km į pietvakarius nuo Panevėžio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Panevėžio dekanatas.

VARDAS. Vietovė anksčiau vadinosi Nevėžininkas, bet bažnyčią nuo Švč. Marijos paveikslo pavadino Krokuvos bažnyčia. Vardas keitėsi:
pasidarė Krekena, o ilgainiui — Krekenava.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Apie bažnyčios pradžią yra tokie padavimai. Važiavęs keliu žydas su rąstais, jam apsireiškusi Švč. Mergelė ir
pasakiusi, kad toje vietoje turįs būti garbinamas Jos ir Jos Sūnaus vardas. Žydas išmetęs toje vietoje rąstus, nuo kurių pradėta bažnyčios
statyba.

Kaz.Inčiūros "Padavimuose" (145 — 146 psl.) minima, kad pro šią vietą važiavęs kažkoks turtingas ponas ir jam pasirodžiusi nuostabaus grožio
Švč. Mergelė, kuri pakilusi į dangų. Keleivis nutaręs čia pastatyti Marijos garbei bažnyčią.

Iš istorinių šaltinių žinoma, kad pirmą medinę bažnyčią pastatė 1484 m. Rodų dvaro savininkai broliai Stanislovas ir Aleksiejus Vizgirdavičiai
drauge su ponia Margarita Bendoriene ir jos sūnumi Florijonu. Bažnyčios titulas buvo Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų.

Pagal kitus šaltinius, po Lietuvos krikšto, Betygalos klebonui prašant, Vytautas 1419 m. įsteigė pirmąją bažnyčią. Tai pasenus, vysk.
Baltramiejaus Svierenkavičiaus laikais (1472 — 1484 m.) S. ir A.Vizgirdavičiai pastatė naują medinę bažnyčią ir aprūpino turtais.

1526 m. įsteigtam arkidiakonatui pavesta Krekenavos bažnyčia ir turtai administruoti. Tai popiežius Klemensas VII savo bule 1529 m. patvirtino.

Valmoniškio miškuose buvo įsikūrę karmelitai, turėję medinę bažnyčią. Rusų carui nusavinus bažnyčios žemes, vienuoliai turėję pasišalinti.
Padavimai mini valdininką Šišlą, kuris su karmelitais vedęs bylą apie 20 metų Vilniuje ir pagaliau juos iš čia išstūmęs. Vėliau tą dvarą valdęs
Lietuvos maršalka Burba. Bažnyčia ilgą laiką stovėjusi tuščia, pagaliau perdirbta į gyvenamąjį namą ir pavesta gyventi ordinarininkams.
Didžiojo altoriaus vieta likusi nepaliesta — paversta sandėliu su rūsiu apačioje. Jis buvo matomas dar apie 1857 m. Toje apylinkėje rasta iš
ketaus sieninė žvakidė su herbu. Bažnyčios archyve yra užsilikęs Karmelitų ordino mišiolas iš 1733 m.

Krikščionybės platinti Rodų miškuose buvo įsikūrę jėzuitai. Rusų caras juos pašalino ir žemę atidavė generolui ar maršalkai Šišlai, kuris ten
pastatė dvarą. Dabar toje vietoje yra Naujarodžių kaimas, dar vadinamas Šišliokais. Koplyčios vietoje dar 1922 m. stovėjęs kryžius.

Krekenavos bažnyčia XVIII a. pr. sudegė. Žemaičių katedros arkidiakonas Antanas Valavičius 1750 m. ją atstatė. Bet, atrodo, darbas buvo
skubus, nes jau 1820 m. vyskupas vizitacijos akte rašo: "Bažnyčia stovi ant žemų plytų pamatų, nekonsekruota, sena, su 2 bokšteliais iš priekio
ir bokšteliu signaturkai".

Nuo 1821 m. vyskupas vizitacijos aktuose mini parapijines mokyklas: "Nors mokyklai laikytis nėra tam tikrų skirtų lėšų, bet mokykla arkidiakonijoj
užlaikoma. Mokytojas Jonas Sabaliauskas mokina vaikus raides pažinti, skiemenis sudėti, skaityti lenkiškai ir lotyniškai, mokina rašyti, pradinio
skaičiavimo, pradinio kalbamokslio ir mokslo moralinio ir krikščioniško". Mokinių suskaičiuota 23.

Vėliau, 1855 m., vysk. Valančius mini būsimą 1863 m. sukilimo vadą: "Mokyklos namo prie bažnyčios nėra pastatyto. Vietos vikaras kun.
Ant.Mackevičius talpina vaikus savo gyvenamajame bute ir uoliai juos mokina”.

Arkidiakono kunigaikščio Ignaco Giedraičio, Žemaičių vyskupo koadjutoriaus, rūpesčiu 1822 m. Krekenavos bažnyčioje pradėti remonto darbai.
Kunigas J.Markevičius, paskirtas Krekenavos klebonu, pastatė naują akmenų ir plytų varpinę, kurioje įmontavo 3 varpus: 20, 11 ir 5 pūdų
svorio.

Vyskupo Valančiaus blaivybės brolijų sąjūdis Krekenavoj turėjo didžiulį atgarsį. 1860 — 1861 m. iš 5655 sielų 2680 buvo brolijos nariais. 1900
— 1901 m. kun. Igno Spudo, kuris pasižymėjo tautinio atgimimo kovose, iniciatyva vėl buvo atgaivinta Blaivybės brolija, kurios narių buvo 1200
— 1500.

Naują bažnyčią užsimota statyti 1896 m. Kauno gubernatorius ilgai neleido statybos pradėti, aukos buvo renkamos slapta ir surašomos knygoje.
Senoji bažnyčia buvo perpjauta pusiau ir naujosios siena ėjo pro nupjautąjį galą. Toje bažnyčioje pamaldos vyko iki 1901 m. rudens. Pastačius
sienas ir uždėjus stogą, klebonas Pranas Žukauskas 1901 m. pradžioje nukritęs nuo stelažo susitrenkė ir mirė. Darbą tęsė klebonas B.Baronas.
Bažnyčia išėjo gotiško stiliaus, nors su jo taisyklėmis apsilenkta.

Bažnyčią pašventino vysk. Palilionio deleguotas kanauninkas Chodoravičius 1901.X.28. Aktas surašytas pergamente, įdėtas į stiklinį indą ir
padėtas presbiterijos pamatuose. 1907.VIII.14 vysk. sufraganas Kasparas Cirtautas bažnyčią konsekravo.

Per I pasaulinį karą Krekenavoje gyveno Maironis.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Apie jo kilmę yra tokie padavimai:

Aloyzas Fridrichas "Historye cudownych obrazow" rašo, kad stebuklingas paveikslas atkeliavęs į šias apylinkes pačiais pirmaisiais
krikščionybės laikais. Jį iš Krokuvos atvežęs pamaldus turtingas vyras ir padovanojęs misionieriui kun. Albertui, kuris tuomet čia skelbęs
Dievo Žodį. Iš pradžių paveikslas buvęs mažutėj koplytėlėj, vėliau perneštas į Krekenavos bažnyčią.

1925 m. inventoriaus knygoje minima, kad XV a. ant Nevėžio krantų Kristaus mokslą skelbęs misionierius Šilingas. Tą paveikslą, tapytą ant
lentos, atvežęs Krekenavos bažnyčion iš Krokuvos.

Kitas padavimas sako, kad pačiai bažnyčiai pradžią davė vienas karmelitų vienuolis. Karmelitai buvo įsikūrę Valmoniškio miškuose, maždaug 1
km atstumu į Žiemius nuo Krekenavos. Vienuolio Žilinsko mirusi motina ir buvusi palaidota kapinėse, dabartinės bažnyčios vietoje. Norėdamas
motinos kapą pagerbti ir papuošti, vienuolis pastatė koplytėlę ant stulpų. Koplytėlėje patalpino Švč. Dievo Motinos paveikslą. Paveikslas, tas
pats, kuris yra dabartinėj bažnyčioj, buvo atvežtas iš Krokuvos. Ilgainiui iš koplytėlės susikūrusi koplyčia, imta joje laikyti šv. Mišias. Plintant
krikščionybei ant tų pačių kapinių pastatyta medinė bažnyčia, kurion su didelėm iškilmėm perneštas Švč. Marijos paveikslas.

XVIII a. bažnyčiai degant, kaip byloja padavimas, Švč. Marijos paveikslą iš liepsnų jūros išnešęs vienas senukas. Nuo to laiko Mariją imta
uoliau garbinti ir Ji atsidėkodavo gausiomis malonėmis. Paveikslą 1961 m. restauravo E.Šmigelskaitė.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra didžiajame bažnyčios altoriuje. Dydis 1,12x1,72 m. Uždengiamas kitu Marijos paveikslu — Marija stovi ant
debesų šviesiai melsvame fone, apsupta angelų. Žvelgia į viršų. Stebuklingas Marijos paveikslas su sidabriniu aptaisu. Fonas iš raudono
aksomo. Atidengta tik veidai, rankos ir Jėzaus pėdos. Šalia paveikslo kabo iš šonų padėkos lentelės, aptrauktos raudonu aksomu. Ant jų yra
apie 130 votų. Tarp abiejų lentelių kabo dideli karoliai, kurie sudaro Marijai lyg mėnulio pjautuvą. Marija iki pusės, ant kairės rankos laiko
Kūdikėlį, Jo dešinė ant krūtinės. Akys atmerktos, bet išraiška lyg ką galvotų. Jėzus žiūri tiesiai, kaire ranka laiko knygą, o dešine laimina. Veidai
labai šviesūs ir skaistūs. Matyt, paveikslas buvo neseniai atnaujintas. Ant abiejų karūnos, papuoštos brangiais žaliais akmenimis. Aplink
paveikslą žmonės gali apeiti keliais.

MALONĖS. 1. Viktoras Vaicekavičius 18 savo amžiaus metais sunkiai susirgęs akių uždegimu. Kai po 2 mėn. gydymo vaistai nepadėjo, jis
pasivedė Švč. Motinos globai ir padarė įžadą, jei pasveiks, tris kartus keliais apeis Krekenavos bažnyčioje Dievo Motinos altorių. Ir akys
visiškai pasveiko.

2. Vėliau jo 2 m. sūnus susirgęs polio liga ir tapęs raišas: ant pečių atsirado kupra, krūtinė iškrypo, rankos ir kojos tapo paralyžiuotos. Po 6
mėnesių gydymo, kai medicina nieko nepadėjo, nelaimingo vaiko motina su gyvu tikėjimu atnešė vaikutį į Krekenavą ir čia paaukojo jį
Gailestingajai Motinai, apnešdama aplink Marijos altorių. Pati keletą kartų klūpomis besimelsdama apėjusi altorių, gavo iš Marijos, ko prašė:
vaikas netrukus visiškai pasveiko.

3. 1903.XII Domininko Butkevičiaus 4 m. sūnus sunkiai susirgo difteritu. Kai vaikas jau merdėjo, tėvas atvyko į Krekenavą ir paaukojo mišioms
prie stebuklingo Marijos paveikslo už sūnaus išgijimą. Vaikas staiga pasveiko.

Šias žinias A.Fridrichui suteikė klebonas Boleslovas Baronas, kuris apie save taip rašo: "Aš pats esu patyręs iš Švč. Dievo Motinos ypatingą
malonę: 1905 m. drauge su vežėju, vežimu ir arkliais nukritau nuo tilto iš 6 m aukščio į nusekusios upės dugną ant didelių akmenų, ir niekas nė
mažiausiai nebuvo sužeista. Tai atsitiko prieš bažnyčią kokių 300 m nuotolyje. Marija mus apsaugojo, nes tuo momentu aš šaukiausi Jos
globos. Čia mums grėsė mirtis ar sunkus sužeidimas, jei ne Marijos globa".

5. Vilnietei Eglei Veiverytei, gim. 1971 m., po kojos kelio sumušimo apie 1979 m. pradėjo skaudėti kojų, o vėliau ir visus sąnarius. Ji gydėsi, lankė
poliklinikas, bet tai padėdavo tik laikinai. Prieš kiekvieną blogesnį orą, o vėliau ir be priežasties labai skaudėdavo visus sąnarius. Lankydama
1983 m. Švč. Marijos stebuklingas vietas, dėl skausmo kai kuriose bažnyčiose su kitais maldininkais nėjo keliais aplink šventus altorius.
Paskutinėje šios kelionės šventovėje — Krekenavoje — Eglutė ryžosi apeiti keliais aplink stebuklingą paveikslą. Eidama ji pagalvojo:
"Pabandysiu ir aš paprašyti". Nuo to laiko iki šiol jokių sąnarių skausmų ji nejautė. Pažymėtina, kad Eglutės Pirmoji komunija ir Sutvirtinimo
sakramentas įvyko kaip tik Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų iškilmių metu (E.V. mamos liudijimu).

                                               * * *

Mylimoji Karaliene, Viešpati Dangaus,

Neapleiski čia ant žemės vargstančio žmogaus!

Tu stebuklais išgarsėjus,

Viltį Tavimi padėjus,

Neapleisk manęs!

Oi neduoki, Motinėle, man pražūt gyvai!

Sugrąžink prie tikro Dievo einantį kreivai,

Kad nerūstinčiau Jo veido,

Kurs tiek kartų man atleido

Nuodėmių kaltes.

Taip esmi vargų suspaustas iš jaunų dienų!

Tie vargai — tai kietas jungas įpročių senų.

Gelbėk žmogų nelaimingą

Savo globa stebuklinga,

Motina Dangaus!

Tu Krekenavos paveiksle žinoma plačiai,

Kad stebuklais trauki žmones iš ugnies stačiai,

Nuo perkūnijos trenkimo,

Nuo piktųjų užpuolimo

Apgini veikiai.

Kad prie tavo numylėto dangiško Sūnaus

Šauksiuos verkdamas per teismą veido malonaus,

Duok, kad teismas Jo baisingas

Man išpultų maloningas

Valandoj mirties!

Maironis,

1920 m.

ATLAIDAI. Žolinė.

                                           25. KRETINGA

VIETA. 18 km į šiaurę nuo Klaipėdos, 12 km į rytus nuo Baltijos jūros. 1997 m. — 21 600 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Palangos dekanatas.

ISTORIJA. Kretinga jau 1260 m. buvo žinoma kaip tvirtovė, kurią po mūšio ant Durbės krantų 1260.VII.13 Žemaičiai atsiėmė iš Livonijos ordino.
Po poros metų Klaipėdos komendantas norėjo Kretingą atsiimti, bet kelyje sutiko kunigaikštį Treniotą ir kryžiuočiai vėl buvo sumušti. 1263 m.
vokiečiai pilį sudegino. 1572 m. Kretingą valdė Žemaičių seniūnas Jonas Karolis Katkevičius, kuris 1602 m. pastatė bažnyčią ir pranciškonų
vienuolyną. 1610 — 1617 m. Žemaičių seniūno ir LDK etmono Chodkevičiaus iniciatyva pastatyta nauja bažnyčia.

Po 1671 m. Kretingą valdė Sapiegos, vėliau Masalskiai, po 1794 m. — grafai Potackiai.

Bažnyčią pašventino vysk. Stanislovas Kiška. Ir nuo to laiko, kaip rašo vysk. Valančius, Kretingoje gyveno 15 bernardinų, kurių vienas buvo
klebonu ir valdė parapiją.

Per karą su švedais dalį brangių daiktų bernardinai išgabeno į Prūsiją ir amžinai paslėpė. Pasibaigus rusų okupacijai, Kretinga teko
kunigaikščiui Zubovui. Po 1863 m. caro valdžia visus bernardinų vienuolynus uždarė, išskyrus Kretingos. Čia jie liko karšinčiais. Vienuolynas
atkurtas Lietuvai tapus nepriklausoma. Bažnyčia buvo atnaujinta 1908, 1950 ir 1982 m.

Netoli nuo bažnyčios kapinaitėse yra šventu laikomo kun. bernardino Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771 — 1849) kapas. Jis baigė Vilniaus
universitetą, 1794 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, 1816 m. įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną. 1817 — 1821 m. dėstė mokykloje,
paskui buvo pamokslininku. Vysk. Valančius apie jį rašė: "... jis, kozelnyčion įlipęs, Tėve mūsų tesukalbėtų, ir ta jo malda nebūtų be dvasiškos
naudos žmonėms, nes taip yra už šventą turimas, jog tarsi pats jo pasirodymas jau draudžia žmones ir veda ant gero". Jis daug nusipelnė
botanikos mokslui.

Bažnyčioje šalia kitų paveikslų yra garsus stebuklais šv. Antano paveikslas.

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairėje pusėje, altoriuje, yra stebuklingas Marijos paveikslas. Dydis apie 1,4x2,3 m. 1986 m. prie jo kabojo apie 45
votus. Paveiksle pavaizduota Marija, apsupta angelų. Su balta tunika, pilku apsiaustu. Pamynusi gyvatę, rankas ištiesusi į šalis, žiūri į viršų.

ATLAIDAI. šv. Antano, Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai (bažnyčios titulo).

                                           26. KRIAUNOS

VIETA. 17 km į pietryčius nuo Rokiškio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Rokiškio dekanatas.

VARDAS. Nuo upelio Kriauna. Žodis "kriauna" reiškia: 1. peilio koto aptaisas, dedamas iš abiejų koto pusių, 2. turėjo bendresnę lenktumo,
linkimo reikšmę.

ISTORIJA. 1567 m. Radvilų dvarų sąrašuose minimas ir Kriaunų dvaras. Rokiškio bažnyčios archyve buvo dokumentas, iš kurio matyti, kad dar
prieš 1671 m. Kriaunose buvo koplytėlė. Galėjo tai būti dvaro koplytėlė. 1687 — 1688 m. klebono Kazimiero Samulevičiaus rūpesčiu pastatyta
nauja medinė bažnyčia su 5 altoriais. Infliantų vyskupas Paplauskas 1694.VII.4 ją konsekravo Švč. Marijos Nekalto Prasidėjimo garbei. Dar 1823
m. ji stovėjo ties klebonija labai susenusi, pakrypusi, vėliau buvo nugriauta.

Kai 1651 — 1653 m. Lietuvos etmonas Jonušas Radvila gynė Lietuvą nuo rusų caro Aleksejaus, Jūžintuose, Kriaunose ir Kalbutiškėse buvo
Lietuvos kariuomenės stovyklos. Čia telktos jėgos prieš rusus.

Po 1863 m. į ištremtųjų vietas buvo prigabenta rusų sentikių. 1919 m. Kriaunų apylinkėse vyko smarkios kovos su bolševikais.

Dabartinė mūrinė bažnyčia pradėta 1818 m. ir baigta 1829 m. apylinkių dvarininkų lėšom ir baudžiauninkų prakaitu. 1859.VII.1 vysk. Valančius
bažnyčią pakonsekravo Dievo Apvaizdos garbei.

1710 m. maras skaudžiai buvo palietęs Kriaunas ir jos apylinkes.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas yra didžiajame altoriuje. Dydis apie 1,2x1,3 m. Su sidabriniu aptaisu iš gėlių rašto. Ant Marijos ir Jėzaus galvų
vainikai, aureolės abiejų kaip saulės su spinduliais ir dar žvaigždės (kaip Aušros Vartų). Ant raudono aksomo fono 4 votai. Vaizduoja Mariją iki
pusės. Kairėj rankoj laiko Kūdikėlį, dešine prilaiko. Žvelgia tiesiai, bet stovi kiek šonu. Jėzus kaire laiko knygą, dešine laimina. Viename rašte iš
1947 m. pažymima, kad Švč. Dievo Motinos Globos paveikslas žmonių laikomas stebuklingu.

MALONĖS. Papasakojo 1986.VII.13 Skapiškio klebonas Povilas Varžinskas: "Tai buvo tarpukary. Kaime viena piemenaitė sirgo kažkokia sąnarių
liga ar reumatu, kad sunkiai su skausmais galėjo vaikščioti. Ji padarė kažkokią auką ir davė apžadą. Apėjo keliais vargais negalais aplink Marijos
altorių ir iš karto numetė lazdą, tapo sveika ir kiekvienais metais grįždavo aplankyti".

ATLAIDAI. Marijos Globos (Karalienės) — po Visų Šventųjų II sekmadienis, Dievo Apvaizdos (titulo), Petro ir Povilo, Jokūbo.

                                           27. KRINČINAS

VIETA. 20 km į pietvakarius nuo Biržų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Pasvalio dekanatas.

VARDAS. Kitados buvo čia Paversmių kaimas, gavęs vardą nuo čia esančių mineralinių šaltinių. Nuo Jono Žiauriojo valdžios į LDK pabėgo
žinomas rusų didikas Andriejus Kurbskis. Žygimantas Augustas jį mielai priėmė ir dovanojo daug žemių bei dvarų, tarp jų Paversmius.
Pastarųjų vardą Kurbskiai išvertė į rusų kalbą ir ėmė vadinti "Krynica", "Kryničin" — nuo esamų šaltinių (versmių) vardo. Iš čia ir kilo Krinčino
vardas.

ISTORIJA. Pagal kalendorių — žinyną (1987 m.) pirmoji bažnyčia iškilo 1585 m. Pagal Br. Kviklio kn. "Lietuvos bažnyčios" pirmoji bažnyčia
pastatyta 1611 m. (Pagal kalendorių — antroji.) Ją pastatė Dimitrijus Kurbskis, uolus katalikas.

Yra išlikęs 1782 m. vyskupo vizitacijos aktas. Apie Krinčino bažnyčią rašoma, kad ji esanti sena, nekonsekruota ir kad prie jos statoma nauja
mūro bažnyčia. Senoji buvusi nedidelė, su mažu bokšteliu, lentomis dengta. Dabartinė bažnyčia (po 1782 m.) buvo statoma klebono kan. Jono
Jeronimo Sarkevičiaus rūpesčiu. Bažnyčią 1851 m. konsekravo vyskupas M.Valančius. Kiek vėliau, atlikus didžiojo altoriaus pakeitimus, šį
altorių atskirai 1879 m. konsekravo A.Beresnevičius. 1908 m. klebonas M.Požėla pastatė plytinę varpinę, kurioje buvo pakabintas didelis ir
skardus varpas.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Mūrinės bažnyčios kairiojo pilioriaus altoriuje senas Marijos be aptaiso paveikslas. Marija iki pusės, su raudona tunika, ant
galvos mėlynas apsiaustas, karūna. Virš galvos du angelai laiko spindulingus rėmus, kuriuose Marijos monograma. Iš Marijos kraštų ties galva
po 2 — 3 angelus ir žemiau pečių po 2 angelus. Marija žiūri tiesiai, kaire ranka apglėbus laiko Jėzų, dešinė — ant krūtinės. Jėzus taip pat su
karūna, balta tunika, basas, kairėje — knyga, dešine laimina, galvą pasukęs į dešinę, bet žiūri tiesiai į mus. Iš šalių (paveikslo) ant altoriaus 16
padėkos ženklų.

ATLAIDAI. Kryžiaus Išaukštinimo, Petro ir Povilo (bažnyčios titulo).

                                            28. KULIAI

VIETA. 17 km į pietvakarius nuo Plungės.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Plungės dekanatas.

VARDAS. Nuo žodžio "kulys" — siauro maišo, tinklo galas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmąją bažnyčią pastatė ir turtais apdovanojo Plungės seniūnas Stanislovas Vainius ir jo žmona Elžbieta 1644 m. Kitas
Plungės seniūnas Karpis vietoje senos 1750 m. pastatė naują bažnyčią, o kai ji paseno, 1900 m. parapijiečių ir kunigaikščio Oginskio lėšom,
kanauninkų V.Jarulaičio ir S.Durskio pastangom pastatyta mūrinė bažnyčia. Kuliuose vikaravo kun. J. Tumas-Vaižgantas. Jis aktyviai platino
lietuvišką spaudą.

Bažnyčios grindys originalios: iš apvalių, stačiakampių ir šešiakampių ąžuolinių rąstų — kūlgrinda. Pastatas nukentėjo per II pasaulinį karą.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Kas ir kada šį paveikslą Kulių bažnyčioje pakabino, nėra žinių. Jau 1793 m. šis paveikslas plačiai žinomas ir laikomas
stebuklingu.

APRAŠYMAS. Ankstesnėje literatūroje šis paveikslas taip aprašytas: "Paveikslas buvo didžiajame altoriuje. Apačioje esantis įrašas liudija,
kad tai kopija stebuklingo Marijos paveikslo, esančio Bochnia (p. Lenkijoj) miestelio dominikonų bažnyčioje, o vėliau parapijos bažnyčioje.
Paveikslas papuoštas sidabriniu aptaisu ir vainikais. Paveikslo fonas ir du angeliukai, laiką vainiką, yra taip pat sidabriniai. Aplink paveikslą
prikabinta daug votų". Šiuo metu bažnyčioje yra du tokie paveikslai. Pirmasis yra kairiajame šoniniame altoriuje. Dydis 1,2x2 m. Su auksiniu
aptaisu ir raudonu aksominiu fonu. Po aptaisu ant fono sidabrinė metalinė juostelė su užrašu: "Paveikslas Dievo Motinos, garsios stebuklais
pas tėvus dominikonus Boknoje". Ant fono 15 votų. Marija iki pusės, dešinę ranką laiko prie savo krūtinės, kaire — Jėzų. Jis dešine ranka laiko
knygą, kaire laimina. Abu su karūnomis. Aplink juodu 12 žvaigždžių tarp votų.

Antrasis paveikslas yra bažnyčios šventoriaus koplyčioje. Kun. Česlovas Degutis rado apleistą Marijos paveikslą, kuris buvo restauruotas ir
1986 m. kabojo presbiterijos dešinėj pusėj ant sienos. Ant paveikslo po Marija užrašas: "Wizerunek obrazu cidownego Najsw. Panny Maryi
ktora jest w Bochnicy u ojcow Domininkanow 1765". Šis paveikslas su sidabrinėmis karūnomis ir aptaisu, tik be fono. Ir ant Marijos rankos,
laikančios Jėzų, "kabo" ant aptaiso nukaltas škaplierius. Šis paveikslas daugiau primena originalą nei kopiją.

MALONĖS. 1693 m. Plungės dvarininkė Ona Parvaniūtė-Aleknavičienė, buvusi neregė, padariusi įžadus Kulių Dievo Motinai, pasveiko.

Panašiai pasveiko ir Salantų klebonas St.Laurinavičius 1708 m.

ATLAIDAI. Škaplierinė, Jėzaus Širdies, Marijos Visatos Karalienės, Nekalto Prasidėjimo, šv.Stanislovo (titulo).

                                           29. KUPIŠKIS

VIETA. 40 km į rytus nuo Panevėžio. 1997 m. — 9200 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Nuo Kupos upės, kurios santakoje su Lėveniu yra įsikūręs miestas.

ISTORIJA. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1616 m. Zigmanto III Vazos potvarkiu. 1636 m. Vladislovas IV jos išlaikymui užrašė daugiau turtų.

1781 m. Kupiškio miestelis su bažnyčia sudegė. 1791 m. parapijiečiai savo lėšomis pastatė naują medinę bažnyčią Angelų Sargų garbei. Įsigyti
varpai per I pasaulinį karą buvo išgabenti į Rusiją ir dingo. Dabartinė bažnyčia pradėta statyti 1900 m., baigta 1914 m., 1921.IX.7 Žemaičių
vyskupas Pranciškus Karevičius ją konsekravo Kristaus į Dangų Žengimo titulu. 1987 m. kalendorius-žinynas mini dar 1701 m. pastatytą
bažnyčią.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Marijos paveikslą Morilio kompozicijos 1914 m. Varšuvoje nupiešė dailininkas A.Ščelauskis. Dydis apie 1,1x2,4 m. Marija
jaunutė, apsupta angelų, iš viso matosi apie 14 galvučių. Balta tunika, per juostą surišta virve. Prie kaklo dar auksinė juosta. Po tunikos
rankovėm išsikiša baltų marškinių rankogaliai. Iš kairės pusės ant peties tamsiai žalsvas apsiaustas. Dešinė ranka į šalį ir į viršų pakelta. Kairė
— tik į šoną. Palaidais plaukais. Galva pasukta kiek į dešinę, žiūri aukštyn. Iš altoriaus šalių 2 medžiagos lentelės, iš viso 20 votų.

ATLAIDAI. Kristaus Žengimo į Dangų.

                                           30. KURKLIAI

VIETA. 13 km į pietus, pietvakarius nuo Anykščių.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Ukmergės dekanatas.

VARDAS. Nuo Kurklės upelio. "Kurklos" — kurkulai, varlių kiaušinėliai, ikrai.

ISTORIJA. 1622 m. buvo reformatų bažnyčia. Katalikų bažnyčios nebuvo, buvo tik koplyčia. XVII a. ją aptarnavo Kavarsko kunigai. 1700 m.
grafas Zaviša pastatė medinę bažnyčią ir prie jos įkurdino atgailos kanauninkus. Pagal 1987 m. katalikų kalendorių-žinyną pirmoji bažnyčia
pastatyta 1669 m., antroji — 1700 m., o trečioji — 1734 m.

1874 m. bažnyčia perstatyta.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Medinės bažnyčios kairiajame šoniniame altoriuje yra apie 1x1,5 m stebuklingas paveikslas. Viršuje rėmai suapvalinti. Su
sidabriniu aptaisu. Matosi tik veidai ir rankos. Abu su vainikais, papuoštais akmenimis, sklinda auksiniai spinduliai, 12 žvaigždžių aplink
Marijos galvą. Ant raudono audeklinio fono tarp rėmų ir sidabrinio aptaiso kabo 12 votų. Ant Marijos kaklo karoliai.

Marija pavaizduota iki pusės, galvą pakreipusi kiek į kairę, bet žiūri tiesiai. Kaire ranka laiko Kūdikėlį, dešine Jį prilaiko ir dar laiko skeptrą.
Jėzus žiūri į Marijos pusę, kairėj rankoj laiko rutulį, o dešine laimina.

ATLAIDAI. Škaplierinė, Jurgio (titulo), Mykolo.

                                           31. KVETKAI

VIETA. 25 km į rytus nuo Biržų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Biržų dekanatas.

ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1744 m. Dvarininkai Kamarauskai 1762 m. įkūrė Kvetkuose Reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyną.
1769 m. Vilniaus vysk. Masalskis čia įsteigė parapiją. 1772 m. Pranciškus Kamarauskas pastatė bažnyčią. 1777 m. ją konsekravo Gudijos
vyskupas Feliksas Taujeniškis. 1875 m. bažnyčia padidinta. Grafai Kamarauskai čia palaidoti.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslą gavo grafai Kamarauskai.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Dydis 50x60 cm. Rėmai viršuje "nukirstais" kampais. Atrodo senas. Marija iki pusės, su sidabriniu ir auksiniu apdaru bei aptaisu,
ant galvos karūna. Kairėje rankoje laiko Jėzų, dešine prilaiko, žiūri tiesiai. Jėzus žvelgia į dešinę, kairę ranką laiko prie krūtinės, dešine laimina.
Matosi tik rankos, veidai ir Jėzaus pėdos. Ant raudono aksomo fono 1 votas. Buvo daug votų, bet per bažnyčios remontą prieš porą dešimčių
metų darbininkai išvogė.

MALONĖS. Pavyko sužinoti tik apie netiesioginį, bendrą šito paveikslo stebuklingumo garsą. Šios parapijos viename kaime gyvenanti
moteriškė pamena savo motiną vadinus šį paveikslą "cudaunu", taigi — stebuklingu. Šitai moteriškei apie 50 — 60 metų.

ATLAIDAI. Marijos Gimdytojos I.1, šv. Antano, šv. Jono Krikštytojo (titulo), šv. Jurgio, Marijos Paguodos — paskutinį rugpjūčio sekmadienį.

                                          32. LABANORAS

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Lietuvos krikšto proga karalius Jogaila Labanorą 1387 m. užrašė Vilniaus vyskupams. Vyskupų vizitacijos aktai mini
Labanoro bažnyčią Marijos Gimimo titulu iš 1527 m. Bažnyčiai pasenus, Vilniaus vysk. Masalskis pastatė 1768 m. naują, kuri Napoleono laikais
nukentėjo. 1820 m. parapijiečių lėšomis buvo atnaujinta.

XIX a. Labanoro apylinkės buvo kiek aplenkėjusios. 1884 — 1886 m. čia klebonavęs žinomas lietuvių veikėjas kun. A.Burba parapiją atlietuvino.
Jis išvystė plačią lietuvišką veiklą, užrašinėjo tautosaką, platino lietuviškas knygas, organizavo jų slaptą pristatymą, ugdė knygnešius. Be to,
buvo aktyvus blaivinimo darbe. Nepatiko lenkininkams lietuviškoji Burbos veikla, nepatiko jis ir smuklininkams. Pasipylė prieš jį įvairių intrigų,
skundų ir netrukus kunigas buvo uždarytas Gardino vienuolyne. Šį šiurpų savo gyvenimo laikotarpį jis eilėmis apdainavo 1889 m.
“Atsisveikinime su Lietuva”.

Sudiev ir tau, Labanoras, kur tiek metų dirbau,

Nuo bedievių persekiotas, truputį čia sirgau.

Čia žandarai mane rišo, kalinin įstūmė,

Kur per dvejus pilnai metus pragyvenau rūme,

Kur surišo mano rankas, prikirpo liežuvį,

Kad užmirščiau savo kalbą, nebūčiau lietuviu.

Apsiriko bjaurus maskolius: pas'dariau uolesniu,

Savo vargais irgi darbais likau dar garsesniu.

PAVEIKSLO ISTORIJA. 1675 m. šis paveikslas minimas vyskupo vizitacijos aktuose kaip garsus. Lyg tai 1811 m. uždėtas aptaisas.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Yra didžiajame altoriuje. Dydis 1,0x1,65 cm. Viršuje rėmai suapvalinti. Visas paveikslas padengtas paauksuotu aptaisu. Matosi
tik veidai, rankos ir Jėzaus pėdos. Metalinis aptaisas iškaltas taip, kad ryškiai parodo drabužių ir daiktų formas. Marija iki pusės, veidas griežtas,
pasuktas į kairę pusę, bet žiūrintis tiesiai (į mus). Ji dešine ranka laimina žmones, kaire laiko Kūdikį Jėzų, kuris dešine laimina, o kaire ranka
laiko knygą, žvelgia šiek tiek į dešinę. Ant jų galvų vainikai, už jų — saulės diskai su spinduliais, tarp kurių žvaigždutės. Dar aukščiau angelų
galvutės, o aukščiausiai šv. Dvasios simbolis — sidabrinis balandis. Ant Marijos kaklo kabo 7 spalvoti karoliai. Virš paveikslo yra kokie 8 votai.
Altoriaus viršūnėje — Marijos monograma. Aplink paveikslą ir altorių žmonės eina keliais. Paveikslas pieštas aliejiniais dažais ant drobės.

MALONĖS. 1. Viena moteris atėjo užprašyti šv. Mišias, nes Labanore buvo pasižadėjusi užsakyti, jei išgis nuo paralyžiaus.

2. Per Marijos vardo atlaidus moteris vedė keliais mergaitę aplink paveikslą. Po pamaldų norėjo irgi šv. Mišias užprašyti. Sako, sirgom,
pažadėjom, jei pasveiks, užprašyt šv. Mišias.

ATLAIDAI. Marijos Gimimo (titulo).

                                          33. LAUKSODIS

VIETA. 18 km į šiaurę nuo Linkuvos.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Joniškio dekanatas.

ISTORIJA. Seniau buvo dvaras. XVIII a. jame buvo įkurta jėzuitų misija. Jėzuitas kun. Mykolas Drignevičius ordino ir parapijiečių aukomis
pastatė medinę bažnyčią 1710 m. Antroji bažnyčia buvo pastatyta 1751 m. (pagal 1987 m. KKŽ, o pagal Br.Kviklio “LB” — 1762 m.) Remontuota
XIX a. pab. Vysk. Valančius 1870 m. rūpinosi gauti leidimą taisyti bažnyčiai, bet rusų valdžia nesutiko ir pasiūlė ją uždaryti.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Medinės bažnyčios didžiajame altoriuje yra stebuklingas Marijos paveikslas. Dydis apie 1,1x1,8 m. Marija iki pusės. Paveikslas
padengtas sidabriniu aptaisu, tik galvos apdangalas — auksiniu. Auksinis ir vainikas. Aplink figūrą raudonas fonas, ant kurio 14 votų. Viršuje
Marijos monograma ir 12 žvaigždžių. Apačioje užrašas: "Sveika Marija, Milistos pilna, užtarki mus".

Marija sudėjusi rankas maldai prie krūtinės, palenkusi galvą žiūri žemyn. Tarsi prašo Dievo atleidimo už žmonių padarytus įžeidinėjimus ir juos
užtaria.

Paveikslas uždengiamas kitu Marijos paveikslu, kuris tokios pačios kompozicijos, tik Marija ne iki pusės, bet visu ūgiu.

ATLAIDAI. šv. Antano (titulo).

                                          34. LAVORIŠKĖS

VIETA. 24 km į rytus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Kalvarijos dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1642 m. medinę bažnyčią pastatė Ona Rudaminaitė-Pocienė. Buvo ten, kur dabar kapinės. Per vadinamąjį 13 metų karą
tarp Maskvos ir LDK — Lenkijos bažnyčia buvo sudeginta, bet vėliau atstatyta. 1676 m. vizitatoriaus sąrašuose pažymėta, kad ši bažnyčia
globojama karaliaus. 1775 m. vysk. Zienkovičiaus rūpesčiu perstatyta. 1906 m. klebono Juozapo Mirono ir parapijiečių pastangomis pastatyta
dabartinė mūrinė bažnyčia, konsekruota arkivyskupo Jalbžykovskio 1927 m.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Mūrinės, geltonų plytų bažnyčios kairiajame šoniniame altoriuje 2,2x1,4 m paveikslas. Iš šalių 2 lentelės su 67 votais.
Kompozicija sudėtinga. Marija lyg sėdi kiek pasilenkusi. Kairėje rankoje laiko Kūdikį, o dešine prilaiko. Po Marijos kojom rutulys ir 2 knygos. Iš
kairės Kūdikiui klūpo vienuolis ir ima iš Jo rožinį. Kiek aukščiau angelas, o viršuje debesyse angeliukai. Visos figūros su sidabriniu aptaisu,
išskyrus Kūdikėlį. Jis nuogas. Kitų matosi veidai ir rankos. Fonas raudonas.

                                           35. LINKUVA

VIETA. 15 km į šiaurės rytus nuo Pakruojo. 1997 m. — 2050 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija.

VARDAS. Padavimai sako, kad senovėj Linkuva buvo toliau į rytus, prie Mūšos, kur upė linksta stačiai į šiaurę. Iš čia galėjęs kilti ir vietovės
vardas.

ISTORIJA. Apie Linkuvą 1978 m. Čikagoje išėjo 336 psl. knyga "Linkuva".

Pirmąją bažnyčią pastatė 1500 m. dvarininkė Kotryna Mykolienė iš Žeimių, ieškodama pas Viešpatį nusiraminimo po vyro ir sūnaus mirties.
Žemaičių vysk. Martynas III paskyrė kunigą ir Linkuvą padarė parapija. XVI a. pab. Linkuva teko kalvinui Bialozorui, kuris nusavino bažnyčią ir
jos turtus. Jis sudegusios medinės bažnyčios vietoj 1593 m. pastatė mūrinę. Vysk Melchijoras Giedraitis iškėlė bylą, ir 1606.V.5 Upytės teismas
katalikams priteisė užgrobtą bažnyčią su turtais. 1634 m. vysk. Jurgis Tiškevičius parkvietė į Žemaičių vyskupiją vienuolius karmelitus ir pavedė
jiems Linkuvos parapiją. 1668 m. pastatė vienuolyną. 1681 m. vienuolių prašomas Lietuvos karalius Jonas III savo lėšom pristatė bažnyčiai
prieangį bei 2 bokštus, įrengė 7 naujus medinius altorius. 1745 m. vysk. Antanas Tiškevičius bažnyčią konsekravo. 1832 m. rusų valdžia
vienuolyną uždarė, žemes konfiskavo, bažnyčią pavedė pasauliečiams kunigams. Per I pasaulinį karą 1915 m. rusai išvežė 3 varpus, kurių
vienas svėrė 500 kg. 1925 m. buvo gauti iš Rusijos atvežti kiti 2 varpai. 1926.IV.4 steigiant bažnytinę Kauno provinciją Linkuva priskirta prie
Panevėžio vyskupijos. 1927 — 1934 m. kanauninko Liudviko Šiaučiūno rūpesčiu atliktas remontas. Linkuva — vysk. Kazimiero Paltaroko
tėviškė. Bažnyčioje dešinėje pusėje yra jo biustas.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra didžiajame altoriuje. Dydis apie 80x140 cm, auksiniuose rėmuose. Padengtas sidabriniu aptaisu, raudono aksomo
fone kabo karoliai, kryžiukai, širdelės, apie 70 votų. Atidengta tik veidai, delnai ir Jėzaus kojytės. Marija ant kairės rankos laiko Kūdikį, o dešinę
kartu su kairės rankos plaštaka prispaudusi prie krūtinės. Marija žvelgia tiesiai. Jėzus žiūri link Jos, dešine laimina, kaire laiko knygą priglaudęs
prie krūtinės. Ant abiejų galvų karūnos. Marijos karūną laiko 2 angelai.

Paveikslas uždengiamas kitu Marijos su Kūdikiu paveikslu. Kaip rašo Br.Kviklys "LB", šį Marijos Škaplierinės paveikslą nupiešė seselė
širdietė Teodora Kriaučiūnaitė. Pakeliant dengiamąjį paveikslą prieš sumą ar prieš votyvą, bažnyčioje susirinkusieji maldininkai giedodavo
vieną Maironio "Marija, Marija" giesmės posmelį.

Žmonių gerbiamas dešiniajame bažnyčios altoriuje esantis Marijos Škaplierinės paveikslas, kuris, rodos, anksčiau buvo didžiajame altoriuje.
Dydis — 1,5x1,55 m. Marija stovi ant metalinio pusmėnulio, su paauksuotu aptaisu, kuris dengia tik Jos figūrą, išskyrus veidą ir rankas. Abi
rankas ištiesusi ir išskleidusi apsiaustą kaip sparnus, rankose laiko škaplierius. Prieš Mariją priklaupę vienuoliai. Du angelai virš Marijos laiko
juostą su užrašu. Dar aukščiau sidabrinis balandis. Kairėje pusėje viena širdelė.

Sako, brangus ir Marijos paveikslas — altorėlis, kurį neša moterys per procesiją. Marija atvaizduota su Jėzumi ant rankų.

MALONĖS. Prieš 1981 m. Marijos Škaplierinės atlaidus viena parapijietė atnešė klebonui auksinį kryželį ir prašė pakabinti jį prie stebuklingojo
paveikslo dėkingumo ženklan už Marijos užtarimu gautą malonę — pasveikimą.

ATLAIDAI. Nuo senovės laikų Linkuva garsėjo Bažnyčios globėjos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės — "Škapliernos" atlaidais VII.16 —
23. Per visas atlaidų dienas būdavo atlaikoma 160 — 170 mišių, išdalijama 12 000 komunikantų. Klebonijoje būdavo daugybė svečių, apie 200
dvasininkų bei klierikų. Po pastarojo karo atlaidai buvo švenčiami vieną dieną, o nuo 1972 m. — tris dienas. Paskutinė diena būna sekmadienį.

Dar švenčiama šv. Juozapo, šv. Jurgio, šv. Barboros, šv. Izidoriaus.

                                          36. MAIŠIAGALA

VIETA. 25 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Kalvarijų dekanatas.

VARDAS. Vietos grafas liepęs supilti kalną, ant kurio statėsi pilį (kalnas išliko). Žmonės nešę smėlį maišais. Ir vienam maišas praplyšęs.
Žmogus taręs: "maišo galas". Nuo to pradėjo vietą vadinti Maišiagala.

ISTORIJA. Čia buvo pilis, saugojusi Vilnių nuo kryžiuočių puolimų. Dvaras buvo didžiųjų kunigaikščių nuosavybė. Istorikas V.Pašuta tvirtina,
kad jau 1298 m. Maišiagala buvusi valsčiaus centras. 1365 m. pilį kryžiuočiai sudegino. Maišiagalos dvarą ypač mėgęs Algirdas. Padavimai
sako, kad jis čia 1377 m. ir miręs. Pagal Dlugošą, sudeginimo apeigos vykusios Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies. Kronikininkas
Hermanas Vartbergietis dar priduria, kad Algirdas buvęs drauge sudegintas su 18 karo žirgų, su ginklais ir kt. reikmenimis. 1387 m. Lietuvoj
buvo pastatytos 7 bažnyčios, kurių viena — Maišiagaloje. Žygimantas III 1589 m. bažnyčią atstatė ir pilį atnaujino, bet vėliau rusai šiuos
pastatus sunaikino. Pastatyta 1674 m. bažnyčia išsilaikė iki 1760 m., kai buvo atstatyta. 1862 — 1865 m. išaugo mūrinė. 1792 m. miestas gavo
Magdeburgo teises ir herbą. 1857 m. Vilniaus vyskupijos parapijų sąrašuose minima, kad lietuviai tada gyvenę 54 parapijos kaimuose.

Paveikslo istorija nežinoma, nes bažnyčios archyvas žuvo gaisre.

APRAŠYMAS. Paveikslas kabo ant bažnyčios kairės sienos. Dydis apie 1,2x1,4 m. Visas jis padengtas sidabriniu aptaisu. Atviri tik veidai,
delnai, pėdos ir Jėzaus kūnelis. Paveikslo titulas — Rožinė. Marija stovi, ant kairės rankos laiko Kūdikėlį, dešinėj ištiesusi rožinį. Ant galvos
auksinė karūna. Marijos kairėj pusėj vienuolis su rožiniu, dešinėj — vienuolė. Paveikslas labai senas. Pagal "LTSR Kultūros paminklų sąrašą"
(V., 1973 m.), paveikslas yra iš XVIII a. Pieštas aliejiniais dažais ant drobės. Prie paveikslo buvo lentelė su 25 — 30 votų. 1980 m., remontuojant
bažnyčią, jie buvo lyg atiduoti restauravimui. Iki šio laiko, matyt, jau kabo.

ATLAIDAI. Jono Krikštytojo, Marijos Ėmimo į Dangų (titulo).

                                           37. MERKINĖ

VIETA.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių Vyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Nuo upės.

ISTORIJA. Iš tvirtovės 13871, 14182, 16482, 16742, 1884 ???.

Pirmoji bažnyčia pastatyta, manoma, iš tvirtovės iki 1387 m. 1607 m. įsteigtas dominikonų vienuolynas (fundatorius burmistras Kristupas
Steponis) ir 1615 m. pastatyta mūrinė bažnyčia. 1676 m. įsteigtas jėzuitų vienuolynas, pastatyta bažnyčia netmono Mykolo Paco rūpesčiu. 1648
m. perstatyta parapijinė bažnyčia. 1822 07 16 per miestelio gaisrą sudėgė visos trys bažnyčios. 1832 m. dominikonų bažnyčia perduota parapijai.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Švč. M.Marija Dangaus Valdovės paveikslas minimas nuo XVIII a. 1992 09 26 Laima Šinkūnaitė iš ilgamečio
zakristijono Antano Ašmenos sužinojo, kad dar prieš 30 metų šalia paveikslo buvus votus. Apie 1960 m. paveikslas buvo restauruotas ir votai
nuimti.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas yra kairės (moterų) pusės šoniniame altoriuje. Medis, tempera. 1,09 X 1,83 m. Marija sėdi, dešinėje rankoje laiko
skeptrą, kaire prilaiko kūdikį, vienplaukė. Virš galvos saulė su ilgais spinduliais, kaire pėda pamynus pusmėnulį, po juo ir iš šalių debesys.
Kūdikis beveik nuogas, kairėje rankoje laiko rutulį, dešine — laimina.

* * *

Bažnyčioje yra dar vienas labai senas Marijos su kūdikiu ant kairės rankos paveikslas. Medis, tempera, o fonas auksuotas. 57,5x84,5 cm. Marija
iki pusės. Kūdikis kaire ranka laiko knygą, dešinė — trimis pirštais laimina. Marija raudona tunika ir mėlynu apsiaustu, Jėzus — balta tunika. Ant
galvų nupieštos senoviškos karūnos. Be apdaro. Apie stebuklingumą žinių nėra.

ATLAIDAI. Žolinė — bažnyčios titulo.

                                           38. MOLĖTAI

VIETA. 60 km į šiaurę nuo Vilniaus. 1997 m. — 7350 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, dekanato centras.

ISTORIJA. 1387.II.17 Jogaila su kitais kaimais Vilniaus vyskupui užrašė ir Molėtus. 1522 m. vizitacijos aktai bažnyčią jau mini. 1700 m. Vilniaus
vysk. Bžostovskis pastatė naują medinę bažnyčią. Pagal 1987 m. KKŽ, švedai pirmąją Molėtų bažnyčią 1702 m. sugriovė, o antroji statyta 1720
m. Trečioji — 1880 m. 1900 — 1907 m. kun. K.Bandzevičius su parapijiečiais pastatė naują mūrinę bažnyčią.

Per okupacijas skaudus likimas ištiko kleboną Matą Lajauską. Šis taurus lietuvis, ilgametis Molėtų klebonas bei dekanas, savo laiku buvo
Petrapilio dvasinės akademijos profesorius, teologijos mokslų magistras, didelis patriotas, mėgęs šaulius, skautus ir kt. lietuvių organizacijas,
originalaus būdo. Net pamoksluose kartais pasakydavo: "Jei vyras ne šaulys, tai koks ten vyras. Mergaitės, netekėkite už tokio — šliūbo
neduosiu!"

Prasidėjus karui ir bolševikams bėgant iš Lietuvos, miestely suplevėsavo trispalvė, iškelta molėtiškių partizanų. Bolševikų bėgliai paklausė
vieną nesveiko proto žydelį, kas liepęs iškelti tą vėliavą. Tas atsakęs, kad dekanas Lajauskas. Okupantai ištraukė nelaimingą dvasininką iš
lovos. Nelaimei, gretimame kambaryje gulėjo skersai sofos padėta gražiai išlyginta trispalvė. Kunigas buvo okupantų suimtas, nuvežtas už 3 km
nuo miestelio ir sušaudytas šalia Molėtų — Utenos vieškelio esančioje pelkėje. Išvijus bolševikus, jo palaikai buvo iškasti ir iškilmingai
palaidoti Molėtų bažnyčios šventoriuje. Kiek vėliau pastatytas paminklas su įrašu:

"Nors styga gyvenimo trūko,

Jos aidas ilgai dar kartos,

Kad nėra kilnesnio dalyko,

Kaip mirti dėl savo tautos".

Antrą kartą okupavus Molėtus, paminklas buvo sudaužytas ir nugriautas. Ant kapo liko tik akmenų krūva.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Yra kairiajame šoniniame altoriuje. Dydis apie 1x1,5 m. Marija su auksiniu aptaisu, Jėzus su sidabriniu. Fonas taip pat su
sidabriniu aptaisu. Karūnos auksinės. Aplink juodu — 12 žvaigždžių. Matosi tik veidai, rankos ir Jėzaus kojelės iki blauzdų. Marija iki pusės,
žiūri tiesiai, galvą palenkusi link Jėzaus, kurį laiko abiem rankom savo kairėj pusėj. Virš paveikslo ant altoriaus kabo 1 votas.

2. Marijos paveikslas iš senosios bažnyčios yra zakristijoje. Dydis apie 1x2 m. Apatinėje kairėje dalyje — Oginskio herbas. Figūros su sidabriniu
aptaisu, auksinėmis karūnomis. Marijos karūną laiko 2 angelai. Fonas raudono audeklo. Marija iki pusės. Laiko savo dešinėje Kūdikėlį Jėzų,
kuris veidu prigludęs prie Marijos.

MALONĖS. Tas votas nuo kun. kanauninko Juozapo Andrikonio "už išklausytą maldą". Nuvažiavus į Stakliškes, pas kun. J.Andrikonį, jis taip
pasakė: votą pakabino pavesdamas į Marijos rankas sugriautų per karą bokštų atstatymą. Ir bokštai anais kovingo ateizmo laikais buvo
atstatyti.

ATLAIDAI. Marijos Vardo IX.12 į sekmadienį, šv. apaštalų Petro ir Povilo (titulo), šv. Jurgio, šv. Antano.

                                         39. NAUJAMIESTIS

VIETA. 10 km į pietvakarius nuo Panevėžio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija ir dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Trakų vaivada Marcijonas Oginskis 1688 m. įsteigė Naujamiesčio katalikų parapiją, 1689 m. įsakė pastatyti bažnyčią,
kleboniją, prieglaudą. 1725 m. bažnyčia sudegė. Kun. M.Banevičiaus rūpesčiu iki 1755 m. atstatyta; netrukus vėl sudegė. Kleb. A.Šliogerio
iniciatyva 1785 m. pastatyta kryžminio plano bažnyčia, ji turėjo 6 altorius. 1860 m. išpuoštas bažnyčios vidus.

1889 m. Vilniaus kapitulos prelatas Juozapas Bankus-Bankevičius paliko 23 000 rub. naujai mūrinei bažnyčiai, kuri buvo pastatyta 1899 — 1908
m. Po I pasaulinio karo apgadinta bažnyčia buvo pataisyta.

Kleb. J.Kirnos rūpesčiu 1934 m. dail. V.Čižauskas įrengė 2 šoninius altorius. V.Dilka išdekoravo bažnyčios vidų, nutapė 4 paveikslus. 1944 m.
sprogus lėktuvui, bažnyčia apgadinta. J.Kirnos iniciatyva suremontuota.

PAVEIKSLAS. Kairėje navoje, virš šalutinių durų, yra altorius su Švč. M. Marijos Sopulingosios paveikslu. Marijos širdis perverta vienu
kalaviju. Apie visą paveikslą ant tamsiai raudonos medžiagos prikabinėta įvairiausių suvenyrų: širdelių, kryželių, kojelių, rankų, medalionų,
rožantėlių. Paveikslas pieštas nežinomo Varšuvos menininko prieš porą šimtų metų, atkurtas Vilniaus restauratorės Onos Šmigelskaitės 1972
metais, žmonių labai mylimas. Paveikslas saugomas valstybės. Apie jo kilmę eina iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą legendinė istorija.

Poros kilometrų atstumu nuo Naujamiesčio, vakarų link, ant Šuojos upelio kranto, yra Liberiškio gyvenvietė. Čia nuo senų laikų buvęs dvaras,
priklausęs Karpių giminei. Gyvulius prižiūrėjusi šeima: vyras, žmona ir 16 metų sūnus. Kartą gyvulius bešeriant berniukas įpykinęs bulių, kuris
nutraukęs grandinę ir jį mirtinai subadęs. Motina labai gailėjusi sūnaus ir niekaip negalėjusi nusiraminti. Per naktis priebutyje sėdėdavusi,
žiūrėdavusi kapų link ir graudžiai verkdavusi. Visiems ši motinos rauda įkyrėjusi, dvarininkas Karpis neįstengęs jos nuraminti, nors jai siūlęs
daug pinigų, žemės, o ji atkirsdavusi: "Aš už jokius turtus savo sūnaus neparduosiu..." Kartą iš Varšuvos atvažiavęs į dvarą svečias, Karpių
giminaitis. Naktį išgirdęs tos moteriškės raudas, priekaištavęs savo giminaičiui, kodėl jis tos moteriškės nesuvaldąs, nes raudodama
neduodanti visai apylinkei miegoti. Išgirdęs tokį beviltišką giminaičio paaiškinimą, pasisiūlęs pats ją nuraminti. Po keleto mėnesių svečias
varšuvietis, grįždamas į Liberiškį, atsivežęs ir dovanų. Lydimas dvaro savininko, nuėjęs tos nelaimingos šeimos aplankyti. Savo atsivežtą
dovaną — Marijos Sopulingosios paveikslą — įdavęs moteriai į rankas, o ši žiūrėjusi žiūrėjusi, veidas švytėjęs, nusiraminusi ir
priekaištaudama sau prabilusi: "Juk tai aš. Tik vienas kalavijas pervėręs širdį. Marijos širdį pervėrė juk septyni kalavijai, ir Ji išlaikė". Moteris
nusiraminusi. Menininkas svečias padovanojęs jai šį paveikslą. Marija ir buvusi visą jos gyvenimą ramintoja ir guodėja. Šeimai išmirus,
paveikslas buvo padovanotas Naujamiesčio bažnyčiai, o čia jis neturėjo nuolatinės vietos. Kiekvienas klebonas jam vis naują vietą surasdavo,
mat paveikslas buvo neišvaizdus, aptriušęs, sunkiai įžiūrimas. Marijos mylėtojai, gyvenimo nelaimių slegiami, jį visur surasdavo ir čia
Sopulingajai Marijai savo padėkos ženklus — votus palikdavo. Bažnyčią ir jos inventorių 1970 — 1974 m. suremontavus, šis paveikslas taip pat
buvo restauruotas ir visam laikui įmontuotas į gražaus ąžuolinio altoriaus kompoziciją. Altorių suprojektavo dail. Povilas Andriejauskas,
darbus atliko panevėžietis Jonas Čeknys. Nors yra gražus Marijos altorius moterų navoje, bet beveik visi, kurie tik aplanko bažnyčią, suklumpa
ir prie Sopulingosios Marijos kojų. Matyti, kad žmonės gauna įvairiausių malonių per Marijos užtarimą, nes tai liudija gausūs votai — padėkos
ženklai Marijai. Ir taip yra, regis, nuo senų laikų, nes votų esama labai senų. Tik gaila, kad neįsiklausyta į žmonių aimanas ir gautas malones.

MALONĖS. 1. Veronika Verbėjienė iš Smilgių miestelio:

— Klebone, prisek šitą "širdutę" prie Marijos Sopulingosios — tai mano dukters dovana. Ji trejus metus iš lovos po avarijos nesikėlė, o
šiandien jau vaikščioja. Sakosi buvo pasižadėjusi Naujamiesčio Marijai savo širdį padovanoti. Atlaikykite jos intencija šv. Mišias prie
Sopulingosios Marijos.

2. Kulkų ugny.

Pokario sąmyšio metais mes gyvenome Švaininkų miško palaukėje. Tuo metu miškai buvo pilni įvairiausių žmonių. Žinoma, kareiviai juos
gaudė. Vieną žiemos naktį kareiviai užėjo pas mus sušilti. Mes juos kuo turėdami pavalgydinome. Tik staiga iš miško pasigirdo šūviai. Mes su
vaikais griuvom ant grindų ir kalbėjom "Sveika Marija". Likome ne tik gyvi, bet ir visi sveiki. Tikim, kad mus Naujamiesčio Sopulingoji Marija
globojo. Ji juk visos parapijos Motina.

— Klebone, prisek prie Jos rūbų mūsų padėkos ir meilės ženklą — šį mūsų kryželį...

Tai papasakojo N.Gustonienė 1980.05.10.

3. Povilas Laučkus nuo Pušaloto pasakoja:

"Tai buvo apie 1961 m. Susirgo mūsų aštuonių mėnesių berniukas. Paguldė Panevėžio vaikų ligoninėje. Šalia jo gulėjo dvejų metukų vaikelis. Jo
kūnelis kaip skuduras, lyg kaulų neturėtų. Gydytojai visa padarė, ką galėjo, o šis... kuo tolyn, tuo silpnyn. Aš ir sakau: "Matot, gydytojai
bejėgiai. Ieškokime pagalbos pas Mariją. Vis tiek mirs, pabandykime". Vaikutį stipriai suvystėme, į taksi ir Naujamiestin. Klebonėlis a.a.
Kuodelis pakrikštijo, o mes jį nunešėm, padėjom ant Marijos altoriaus. Dar dvi žvakes paaukojom. Visi: tėvai ir mudu su žmona — kūmai —
sukalbėjome tris "Sveika Marija" ir išleidom tėvus su kūdikėliu į namus. Priprašėme, kad kuo greičiau parašytų apie krikštasūnio sveikatą ar
mirtį. Jei taip bus, tai mes nuvyksime ir į laidotuves. Antrą dieną gavom žinią, kad tas berniukas laksto po kambarį."

                                         40. NAUJOJI VILNIA

VIETA. 8 km į rytus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus vyskupija ir dekanatas.

VARDAS. Nuo upės Vilnia, o šis upėvardis — nuo “vilnyti”, “vilnis”.

ISTORIJA. Senovėje buvo Rokantiškių pilis ir seniūnija. Pilis statyta XV a. XVI a. Rokantiškėse buvę vieni gražiausių renesanso stiliaus pilių
rūmai. 1636.VII.15 — 16 Steponas Pacas čia iškilmingai priėmė karalių Vladislovą IV Vazą.

Šiandieninė Naujoji Vilnia išaugo iš carinės Rusijos laikais čia įsteigtų fabrikų. Mickūnų valsčiaus administracija nebeįstengė tvarkyti augančio
miesto ir rusų valdžia 1904 m. formaliai legalizavo padėtį: naujas miestas buvo pavadintas Novovileisk. N.Vilnioje nuolat stovėjo 2 rusų
kariuomenės pulkai. Kareivinių rajone jau iš seniau buvo šv. Kazimiero koplyčia. 1906 m. pradėti parapijos steigimo ir bažnyčios statymo darbai.
1907 m. suteiktos parapijos teisės. 1911 m. kun. Butkevičiaus ir vietos katalikų rūpesčiu pastatyta mūrinė šv. Kazimiero bažnyčia. Sovietmečiu
rusai per N.Vilnią gabeno į Sibirą lietuvių tremtinių ešelonus. 1944 m. vokiečiai N.Vilnią sudegino. 1950 m. gavo miesto teises, 1957 m. prijungta
prie Vilniaus.

PAVEIKSLO ARPAŠYMAS. 1. Jis yra evangelijos pusės šoniniame altoriuje. Altorius apipavidalintas medžiu pagal paveikslo matmenis, t.y.
pirmiau turint paveikslą, o tik po to darant altorių. Viršutinė paveikslo dalis iš stačiakampės formos pereina į pusiau smailėjančią, pusiau
suapvalintą formą ir, kadangi jis padengtas raudonu audeklu, neaišku, ar paveikslas stačiakampis, ar viršuj pusapvalės formos. Paveikslas yra
Aušros Vartų kopija ir labai panašus. Tik metalinio apdaro gėlės šiek tiek retesnės, veidas gana panašus į originalo. Ant kaklo kabo raudoni
karoliai. Ant apdaro taip pat iškalti metaliniai karoliai. Po paveikslu yra sidabrinis mėnulio pjautuvas. Iš abiejų paveikslo pusių altoriuje
padarytos vietos votams. kabo sidabrinės širdelės, metalinės rankos ir kojos, klūpančių žmonių bareljefai, karoliai, vestuviniai žiedai, ordinai,
medaliai. Iš viso apie 50.

2. Dešiniajame šoniniame altoriuje yra Marijos su Jėzumi ir šv. Antanu paveikslas. Dydis apie 1,2x2 m. Viršus pusapvalis. Marija stovi, ant kairės
rankos laiko, o dešine prilaiko apie dvejų metukų Jėzų. Jos drabužis raudonas, ant viršaus mėlynas apsiaustas, ant galvos baltas nuometas.
Aplink Marijos ir Jėzaus galvas šviesios aureolės. Jėzus lyg tiesia rankutes į šv. Antaną, kuris su rudu abitu, susijuosęs virve ir prieš juos
atsiklaupęs su pakeltom į Jėzų ir Mariją rankom. Iš abiejų paveikslo šonų ant altoriaus pritvirtinto raudono audeklo prikabinta apie 12 votų.

ATLAIDAI. šv. Kazimiero (titulo).

                                          41. NEMAKŠČIAI

VIETA. 25 km į šiaurės vakarus nuo Raseinių.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Tauragės dekanatas.

VARDAS. Senovėje šioj vietoj buvusi didžiulė giria, prie jos stovėjęs namas su smukle. Tą namą žemaičiai vadinę namūkščiu. Aplink jį vėliau
pradėta statyti trobesius, atsiradęs kaimas. Vietovę vadinę Nemokščiais, vėliau Nemakščiais. Kiti tvirtina, kad vardas galėjęs atsirasti nuo
pirmojo gyventojo Nemokšos.

ISTORIJA. Apie 1590 m. pastatyta koplyčia. Iš Viduklės atvykdavo kunigas ir keletą kartų per metus atlaikydavo pamaldas.

Pirmą medinę bažnyčią pastatė Žemaičių seniūnas Jeronimas Volavičius 1636 m. Vladislovas Vaza aprūpino turtais, o Žemaičių vysk.
J.Tiškevičius pakėlė parapija. Kai bažnyčia sudegė, apie 1780 m. kun. Počuipis pastatė naują. 1814 m. bažnyčia vėl sudegė, bet 1826 m. klebonas
J.Stželeckis atstatė.

1881 m. pastatytoji buvo bene didžiausia medinė bažnyčia visuose Žemaičiuose. Joje buvo daug medinių statulėlių, kurias padarė broliai Butkai,
dirbę čia zakristijonais. Jų darbo statulėlės pamažu supuvo ir išnyko. Bažnyčios pastogėje buvo išlikusių statulėlių, kurios traukomos už
virvučių galėjo judėti, kraipyti ir linkčioti galvas. Vaidinimas vykdavo naktį prie Kristaus karsto. Jo pasižiūrėti žmonės rinkdavosi net iš
aplinkinių parapijų.

1941 m. bažnyčia su visomis statulėlėmis sudegė. Klebonas Ruibys 1942 m. pastatė naują medinę bažnyčią. Prie jos dar buvo išlikę būgnai ir
vėliavos barškuolės. Būgnai buvo mušami Velykų rytą einant procesijai aplink bažnyčią. Vėliavos ties keturiais bažnyčios kampais būdavo
nešėjų smarkiai papurtomos. Jų viršūnėse pritaisyti šratų pripilti skardiniai rutuliai sukeldavo žvangesį. Seniau buvusi ir senoviška patranka, iš
kurios Velykų rytą, Kristui prisikėlus, buvo šaudoma.

I PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Kairiajame altoriuje yra Aušros Vartų Marijos paveikslas. Dydis apie 1,1x1,6 m. Ant raudono fono dešinėj pusėj
yra 17 votų. Paveikslas uždengiamas Kristaus Karaliaus, gaubiančio vyskupus, paveikslu.

II PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Ant bažnyčios kairės sienos kabo Ž.Kalvarijos dar prieš restauravimą tapyta kopija. Dydis apie 1,1x1,5 m. Fonas
raudonas, apkabinėtas votais. Tie votai irgi kopija, tik Nemakščiuose yra 2 nauji votai, — tai patvirtino vietos skalbėja.

Šį paveikslą, pagamintą apie 1964 m., bažnyčiai dovanojo kun. Alfonsas Lukoševičius, paskutiniu metu buvęs Ž.Kalvarijos klebonu. Mirė jis
1984.IV.1. Nemakščiuose buvo išdirbęs 20 metų.

ATLAIDAI. Baltramiejaus, Marijos Globos (XI. — 2 sekm.), šv. Jurgio, Švč. Trejybės (titulo), Juozapo.

                                          42. NEMUNAITIS

VIETA. 12 km į pietus nuo Alytaus, dešiniajame Nemuno krante.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Merkinės dekanatas.

VARDAS. Nuo upėvardžio Nemunas.

ISTORIJA. Bažnyčią įsteigė 1625 m. Mykolas ir Kazimieras Sapiegos. 1626 m. parapijos įsteigimą patvirtino karalius Žygimantas III,
dovanodamas jai 3 kaimus ir palivarką. 1655 m. bažnyčią sudegino rusai. Neilgai trukus ji buvo atstatyta. 1752 m. pastatyta nauja. 1831 m.
bažnyčią uždegė žaibas. Būtų sudegęs visas jos turtas, jei ne žydai. Jie subėgo ir visus brangesnius bažnyčios daiktus išgelbėjo. Po gaisro,
tais pačiais metais, Trakų teisėjas ir Nemunaičio valdytojas Vincas Žilinskas savo lėšomis pastatė naują pušies medžio bažnyčią. 1899 — 1904
m. kun. Feliksas Baltuška pastatė mūrinę geltonų plytų bažnyčią. Kernavės bažnyčia lygiai tokia pati, tik raudonų plytų. Ji statyta 1910 — 1920
m., turbūt nukopijuota.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Didžiajame altoriuje yra 70x100 cm Marijos Šiluviškės paveikslas. Su auksiniu aptaisu, raudonu fonu. Ant jo — 10 votų.

ATLAIDAI. Marijos Aplankymo, Marijos Gimimo (titulo), Marijos Rožinės, Kalėdos.

                                          43. PABAISKAS

VIETA. 9 km į pietus nuo Ukmergės.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Ukmergės dekanatas.

VARDAS. Ne tik vardas, bet ir bažnytkaimis atsirado po mūšio tarp Jogailos brolio Švitrigailos ir Vytauto brolio Žygimanto. Vidaus karas tarp jų
prasidėjo 1432 m., kai sąmokslininkai nuvertė nuo sosto Švitrigailą. Šis įsitvirtino Polocke, išlaikė savo valdžioje rytines LDK sritis, o
Žygimanto valdžią pripažino Lietuva ir vakarinės baltarusių žemės, rėmė Lenkija, kurios ponai buvo priešingi LDK nepriklausomybės gynėjo
Švitrigailos politikai. Švitrigailos sąjungininkas buvo Livonijos ordinas. Apie 3 metus trukęs vidaus karas nedavė pergalės nė vienai pusei. 1435
m. priešai sutelkė maždaug po 30 tūkst. karių lemiamoms kautynėms. Abiejose kariuomenėse buvo lietuvių, totorių. 1435.IX.1 įvyko mūšis, kurį
Švitrigailos kariuomenė pralaimėjo. Šiuo mūšiu išvengta LDK skilimo. Suduotas sunkus smūgis Livonijos ordinui, sudarytos sąlygos toliau
stiprinti uniją su Lenkija. Kunigaikštis Žygimantas šiam svarbiam įvykiui atminti mūšio lauką pavadino Pabaisku — nuo lenkiško žodžio
“pobojowisko”, reiškiantį mūšio lauką, kautynes, o upelį pavadino Viktorija.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Žygimantas, dėkodamas Dievui už pergalę, padarė įžadą mūšio vietoje pastatyti bažnyčią. Ji 1436 m. ir buvo
pastatyta. 1501 m. didysis kunigaikštis Aleksandras bažnyčios patronatą perleido Vilniaus vysk. Taborui ir įrašė dokumente sąlygą, kad
Pabaisko kunigas mokėtų lietuviškai.

1544 m. Žygimantas Augustas pastatė naują, taip pat medinę bažnyčią. 1664 m. ji buvo atstatyta. Bažnyčia dar buvo naujai perstatyta 1762 ar
1768 metais. Jai sudegus klebonas D.Venckevičius pastatė mūrinę bažnyčią 1821 — 1836 m.

nuotrauka

APRAŠYMAS. (Paveikslo ir bažnyčios archyvai žuvo lyg ir per Napoleono žygį.) Dešiniajame pilioriuje kabo apie 1,1x1,5 m paveikslas. Marija
sėdi galvą palenkusi į dešinę, rankas nuleidusi ir sukryžiavusi laiko erškėčių vainiką. Viršuje viename ir kitame kampe po 2 angeliukus. Už
sosto lyg uolos matosi. Marija su raudona tunika, ant galvos mėlynas apsiaustas, krentantis ligi kojų. Aplink kaklą baltas šalis. Žvelgia žemyn.
Iš šalių 2 lentelės su 12 padėkos ženklų.

ATLAIDAI. Švč. Trejybės (titulo).

                                           44. PABERŽĖ

VIETA. 25 km į šiaurę nuo Kėdainių.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Kėdainių dekanatas.

ISTORIJA. 1787 m. baronas Šilingas čia pastatė medinę bažnyčią, kuri buvo Surviliškio filija. Kai ji netrukus sudegė, Šilingas kažkur nupirko
seną mažą koplyčią ir ją atgabenęs pastatė sudegusios vietoje. 1859 m. pastatyta dabartinė. 1856 — 1862 m. čia dirbo kun. Antanas
Mackevičius.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Bažnyčios didžiajame altoriuje yra Marijos, aplankančios Elzbietą, paveikslas. Dydis apie 1,4x1,6 m. Viršuje pusapvaliai rėmai.
Marija prie namo prieangio sveikina Elzbietą, kiek toliau ir šv. Juozapas, besikalbąs su Elzbietos vyru.

MALONĖS. "Nuo senų laikų žmonių gerbiamas ir laikomas stebuklingu Švč. Mergelės Aplankymo paveikslas. Nors votų neradau nė vieno,
tačiau aplink altorių, grindų lentose matosi grioveliai. Tai pėdsakai tų žmonių, kurie klupsti ėjo aplink altorių. Keisdamas grindis, vieną lentą su
tais grioveliais padėjau po altorium. Dabar tas paprotys jau beveik išnykęs, o tačiau dar keliais kai kas tebeina aplink altorių", — kunigas
M.Dobrovolskis.

ATLAIDAI. IX.21, Sekminės, Marijos Apsilankymo (titulo).

                                            45. PABIRŽĖ

VIETA. 6 km į vakarus nuo Biržų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Biržų dekanatas.

VARDAS. Nuo miesto Biržai. 1970 m. sujungė su Likėnais ir dabar Likėnais vadinamas.

ISTORIJA. Nuo senų laikų tos žemės priklausė Radvilų giminei. Pirmą katalikų bažnyčią 1515 m. pastatė Vilniaus vysk. Albertas Radvila, Biržų
kunigaikštis. 1645 m. Karolis ir Marija (Lapacinskaitė) Rastauskai užrašė bažnyčiai savo palivarką. Nuo to laiko Pabiržė pradėta vadinti
Rastauskine. 1647 m. Rastauskai pastatė naują medinę bažnyčią. 1680 m. ją konsekravo Vilniaus pavyskupis Sluckis Švč. Trejybės garbei. 1766
— 1772 m. buvo pastatyta mūrinė bažnyčia. 1777 m. konsekruota. Praėjus daugiau kaip šimtui metų, sienos ėmė skilti, trūkinėti. Mėginta sienas
suveržti geležimis, bet nedaug tepadėjo. 1898 — 1910 m. buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia vadovaujant kun. Ant.Rumševičiui. Išlaidas
padengė parapijiečiai. Statyba kainavo 65 000 rublių. 1929.VIII.12 vysk. K.Paltarokas bažnyčią konsekravo.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Kairiajame altoriuje yra senas Marijos Škaplierinės paveikslas su aptaisu. Dydis apie 1,2x1,8 m. Marija sėdi soste. Fonas rusvai
rudas. Medžiagos nėra. Marijos ir Jėzaus figūros su sidabriniu — žalvariniu aptaisu, papuoštu ornamentais ir gėlėmis. Jėzaus aptaisas su
žvaigždėmis. Marija abiem rankom kairėje pusėje laiko Kūdikėlį Jėzų, žvelgia kiek į dešinę. Jėzus abiejose rankose laiko po škaplierių, irgi žiūri
dešinėn. Aplink jų galvas 12 metalinių žvaigždžių. Ant galvų vainikai, iš paveikslo šalių 2 lentelės su 30 — 40 votų, karolių.

ATLAIDAI. Švč. Trejybės (titulo), Škaplierinės, Mykolo.

                                          46. PAKRUOJIS

VIETA. 36 km į rytus nuo Šiaulių. 1997 m. — 6550 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija.

VARDAS. Nuo Kruojos upės. Kruoja, matyt, sietina su latviškais žodžiais "kruities" — stengtis eiti į priekį, "krujaties" — vangiai, sunkiai eiti į
priekį.

ISTORIJA. Miestas stovi ant požeminės kalkių uolos. Perkalus 23 m ir įstačius vamzdžius, vanduo savaime muša iki 3 m aukščio.

Spėjama, kad dabartinės bažnyčios vietoje buvo kapai ir koplyčia, kuri po 1630 m. virto pirmąja bažnyčia. 1750 m. dvarininkas Jonas Zabiela,
Mstislavlio kaštelionas, pastatė naują medinę bažnyčią. Jos koplyčioje buvo Švč. Mergelės Marijos paveikslas, papuoštas "sidabriniais rūbais
ir karūnomis Švč. M. Marijai ir kūdikiui Jėzui". To paveikslo šiandien nebėra. Bažnyčiai pasenus, klebono St.Tomkevičiaus pastangomis,
parapijiečių darbu iš dvarininko barono von der Ropo duotų medžiagų 1887 m. išaugo nauja bažnyčia, kuri išėjo neproporcingai ilga. Tai
pastebėjo ir anų laikų caro valdžios atstovai: "Nastojatelj, stroite ne po planu, u vas za dlinyj kostiol..." "Tai atkąskite", — murmtelėjo klebonas.
Bažnyčią šv. Jono Krikštytojo vardu konsekravo 1890 m. Žemaičių vysk. Paliulionis.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas yra didžiajame altoriuje, vadinasi Švč. M. Marijos de Mercede Redemptionis Captivorum, senovinio darbo, raudono
aksomo fone, papuoštas sidabruotu ir paauksuotu aptaisu Marija iki pusės su grandine rankoje ir paauksuota karūna, tankia aureole. Galvą
pasukusi kiek į dešinę, bet žiūri tiesiai. Dešinę ranką laiko prie krūtinės, kur yra kryžius, kairę pakėlusi ir ištiesusi laiko antrankį. Kairėje pusėje
ant fono 3 votai. Paveikslas pieštas aliejiniais dažais ant drobės.

ATLAIDAI. VIII.31, Baltramiejaus, Jono (titulo), Marijos Nekalto Prasidėjimo, 1761.IX.27. "Curatus Pakruojensis" Andrius Čepulevičius įsteigia
broliją ir parūpina iš Romos atlaidus, iki šios dienos tebevadinamus "Nevalninkai" — rugsėjo paskutinį sekmadienį.

                                          47. PANEVĖŽYS

VIETA. 95 km į šiaurę nuo Kauno. Senamiesčio šv. Petro ir Povilo bažnyčia. 1997 m. — 133 000 gyventojų.

VARDAS. Nuo Nevėžio upės.

ISTORIJA. Žmonės šioje vietoje įsikūrė gana seniai. Kai Vytautas vienoje kovoje su totoriais paėmė nelaisvėn 483 šeimas karaimų, 330 šeimų
įkurdino N.Trakuose, o likusias 153 šeimas — kitose LDK dalyse, tarp kurių minimas ir Panevėžys.

Jau XVI a. žymi dalis civilinių reikalų atkeliama iš Upytės ir Krekenavos ir atliekama Panevėžy. 1704 m. Panevėžys labai nukentėjo nuo švedų.
1841 m. rusų valdžia davė 25 metams privilegiją visiems rusams kolonistams Panevėžyje: visi jie buvo atleisti nuo rekrūtų pareigos, nuo
prekybos, asmens ir kitų mokesčių. Per I pasaulinį karą sudegė 1/5 Panevėžio dalis.

Vilniaus vysk. Vaitiekus Taboras (1491 — 1507) lankydamas vyskupiją patyrė, kad Ramygalos parapijoje, tarp Nevėžio ir Lėvens upių, Vilkatupio
ežero ir Žvirblio lankos dar reiškiasi pagonybė. Vyskupas tai pranešė LDK Aleksandrui, ir šis 1503 m. tas apylinkes užrašė Ramygalos bažnyčiai
ir jos klebonui su sąlyga, kad Panevėžyje būtų pastatyta bažnyčia, Ramygalos filija. Tuo pačiu raštu Aleksandras "patogumui žmonių",
ateisiančių bažnyčion, leido klebonui Panevėžyje įsteigti vieną smuklę. 1507 m. bažnyčia buvo pastatyta. Taip buvo įkurta Panevėžio —
Senamiesčio filija. Ši bažnyčia, matyt, per 100 metų bus supuvusi. Karalius Zigmantas III, patyręs iš Jeronimo Valavičiaus, Upytės seniūno, kad
Panevėžyje nebesą bažnyčios, norėdamas palengvinti jos statybą, 1629.III.24 dovanojo dalį dvarų Upytės apskrity. Klebonas Jurgis
Tiškevičius 1629 — 1631 m. pastatė gražią medinę bažnyčią. Ji smarkiai nukentėjo nuo karų su švedais ir maskoliais. Iš pradžių buvo paversta
kareivinėm, po to — karo ligonine. Ilgainiui bažnyčia paseno. Vilniaus kapitulos kanauninkas, šv. Kazimiero koplyčios klebonas Mikalojus
Tiškevičius dešiniajame Nevėžio krante 1781 m. pastatė jau trečią iš eilės senamiesčio šv. Petro ir Povilo bažnyčią, taip pat medinę. Jos
tabernakulis buvo padarytas iš 11 000 medžio gabalėlių. Bažnyčią pašventino viceklebonas Pranciškus Ciotkavičius, kuris pamūrijo varpinę.

Bažnyčia taip paseno, kad per didelį vėją buvo pavojus sugriūti. 1877.V.9 pašventinti mūrinės bažnyčios pamatai. Po 20 metų rūpinimosi
1876.V.17 vidaus reikalų ministras leido statyti ir patvirtino bažnyčios planą. Kertinį akmenį pašventinti klebono Mykolo Chodoravičiaus
pakviestas atvyko pavyskupis Aleksandras Kazimieras Beresnevičius. Jis po vysk. Valančiaus mirties valdė vyskupiją su 2 kanauninkais:
Edvardu Barausku ir Mečislovu Paliulioniu. Bažnyčią pastatė per 7 metus. 1898 m. ją konsekravo pavysk. G.Cirtautas. Klebono Juozapo
Stakausko rūpesčiu Petro ir Povilo bažnyčia 1912 m. polichromuota.

PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Dešiniajame altoriuje yra apie 1,8x1,2 m stebuklingas Marijos su Kūdikiu ant kairės rankos paveikslas. Jis
padengtas metaliniu aukso ir sidabro spalvos aptaisu. Iš šonų kabo padėkos: tik keli votai ir daugelis karolių.

ATLAIDAI. šv. Petro ir Povilo.

                                           48. PAPARČIAI

VIETA. 9 km į šiaurės rytus nuo Žaslių, 3 km į pietvakarius nuo Neries.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Žaslių dekanatas.

VARDAS. 1. Papartis reiškia sporingo augalo pavadinimą. 2. Papartis reiškė "vėliavą".

ISTORIJA. Senovėje čia buvo pilis. Ordino magistrui Konradui von Jungingenui žygiuojant prieš Vytautą, 1394.VIII ties Paparčiais įvyko mūšis.
Šiame mūšyje į nelaisvę pateko Vytauto svainis Sudimantas. Pilis liko neatstatyta.

1522 m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąrašuose Paparčių bažnyčia jau minima. 1649 m. LDK paiždininkis Stanislovas Beinartas Lietuvos
dominikonų provincijos įsteigimo atminimui įsteigė Paparčiuose dominikonų vienuolyną ir užrašė Paparčių, Kazokiškių ir Taucilovičių dvarus
bei pastatė mūrinę bažnyčią. Dominikonai 1795 m. padidino bažnyčią pristatydami šv. Domininko koplyčią. 1864 m. rusai vienuolyną uždarė, o
bažnyčią pavertė cerkve. Po kelerių metų bažnyčia ir vienuolynas buvo parduoti ir nugriauti. Buvusio vienuolyno žemėje įkurdinta nemaža rusų
kolonistų, kurie turėjo remti valdžios vykdomą Lietuvos rusinimo politiką.

Spaudos draudimo laikais lietuviškos spaudos į Paparčius atgabendavo Jurgis Bielinis ir kiti knygnešiai. Patyręs, kad katalikų vienuolynas
perduotas stačiatikiams, 1890 m. iškėlė bylą, kuri pasiekė net aukščiausią Rusijos instanciją — senatą. Byla atkreipė valdžios dėmesį — tai
palaikyta priešrusišku judėjimu, buvo duotas įsakymas ištardyti ir suimti iniciatorius. Bielinis spėjo pasprukti nuo suėmimo.

Tik 1909 m. Rusijoje papūtus laisvesniems vėjams, Dovyslavičiaus pastangomis buvo gautas leidimas atkurti parapiją. Per susirinkimą parapijos
steigimo klausimu kun. Vadogta kalbėjo tik lenkiškai. Lietuvių moterims paprašius, kad būtų kalbama ir lietuviškai, kunigas į tai rūsčiai sušukęs:
"Eikite kiaulių ganyti, aš tokių nežiūriu..., tegu jums kalba lietuviškai Žaslių kunigai". 1916 m. kun. G.Zimkaus ir parapijiečių rūpesčiu kapinėse
buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Bet žmonės nerimo ir bažnyčia buvo perkelta į senąją vietą. 1961 m. išorė remontuota.

Štai legenda apie Paparčių vienuolį, papasakota inžinieriaus Arbo Edmundo, gyvenančio JAV (nurašyta iš B.Kviklio "Mūsų Lietuva"):

"Praėjus keleriems metams po nepavykusio sukilimo, vieną vakarą pas seną sugriauto vienuolyno zakristijoną užsuko keleivis.

— Ar pažįstate mane? — paklausė jis.

Zakristijonas gerai įsižiūrėjo ir pažino. Tai buvo buvęs vienuolis — kunigas, persirengęs paprastu žmogeliu. Jis nesisakė iš kur atkeliavęs, iš
Sibiro ar iš svetimų kraštų, į kuriuos buvo patraukę sumušti sukilėliai.

Kai visai sutemo, vienuolis prabilo:

— Imk lempą, kastuvą ir lydėk mane.

Jie abu nuėjo į vienuolyno sodą. Čia vienuolis užrišo senukui akis, paėmė jį už rankos ir vedė kalneliais, pakalnėmis, kairėn, dešinėn, kad šiam
viskas susimaišė. Tada atrišo akis, uždegė žiburį ir parodė, kur kasti. Netrukus buvo atkasta didelė dėžė, atluptas jos dangtis ir prieš akis
sublizgėjo šventi altoriaus indai, aukso pinigėliai, aukso širdelės, galvutės, rankos ir kojos, kokias išgiję maldininkai paprastai sega prie
stebuklingų paveikslų.

— Man tiek ir terūpėjo žinoti, ar viskas tebėra. Po šimto metų tas auksas padės tėvynę vaduoti, — kalbėjo vienuolis. — O už tavo pagalbą ir už
ilgą tarnavimą vienuolyne pasisemk kiek nori, kad nereikėtų senatvėje vargti.

Zakristijonas pasisėmė saują.

— Pakaks man senam.

Bet vienuolis pripylė jam pilną kepurę brangenybių. Paskui skrynią užvožė, duobę užkasė, žemę sumindžiojo, lempą užpūtė. Vėl užrišęs akis,
vienuolis vedė senuką kairėn, dešinėn, aukštyn, žemyn, kol parvedė namo.

— Niekam nepasakok, ką matei, ir tos vietos ieškoti nemėgink, — prisaikdino atsisveikindamas.

Ilgus metus senukas tylėjo ir ramiai sau gyveno. Bet kartą ėmė ir neiškentė. Gandas tuoj perėjo kelias parapijas. O naktį pas senuką atsidangino
"svečiai" iš kaimyninio atvežtinių burliokų Krasnosiolskos kaimo. Jie degino jam padus, kad pasakytų, kur užkasti lobiai. Bet senukas iš tikrųjų
nežinojo tos vietos. Tik parodė, kur po stalu molinėje asloje buvo įkasęs gautąjį atlyginimą. Burliokai pinigėlius iškasė ir išsinešė, o senukas
netrukus po to mirė".

PAVEIKSLO ISTORIJA. Šį paveikslą, matyt, patys dominikonai atsivežė iš Romos. Jis buvo vienuolyne, o iš ten, jau garsėjantį stebuklais,
prioras Justinas Gnoinskis pernešė į bažnyčią. 1864 m. ją uždarius, paveikslas atsidūrė Žaslių bažnyčioje. 1916 m. iš ten iškilmingai su procesija
buvo perneštas į Paparčius, į ką tik pastatytą bažnyčią. Iki tol pamaldos vyko mažoj kapų koplytėlėj.

APRAŠYMAS. Didžiajame altoriuje yra 60x120 cm Marijos stebuklingas paveikslas — kopija Švč. Marijos stebuklingo paveikslo, esančio
Romoje, Maria Maggiore bazilikoje. Paveikslas yra auksiniuose rėmuose, padengtas sidabriniu aptaisu — tai Kauno maršalkos B.Oginskio
dovana. Atidengti tik veidai ir rankos. Ant paveikslo tamsaus fono prikalta 12 votų. Ant Marijos ir Jėzaus galvų auksinės karūnos — to paties
B.Oginskio dovana.

Marija iki pusės, ant kairės rankos laiko Kūdikėlį Jėzų, o dešine prilaiko. Žiūri tiesiai. Jėzus žiūri į dešinę link Marijos, dešine ranka laimina, o
kaire lyg tai laiko knygą.

MALONĖS. Kaip papasakojo 1988 m. klebonas Hiliaras Misiūnas, archyvų su užrašytais stebuklais jis nerado. Bet jam čia dirbant viena moteris,
kuri gali paliudyti, patyrė nuo Marijos malonę. Jai turėjo būti dideli nemalonumai, bet kai tik ji kreipėsi į Paparčių Mariją, viskas išėjo net į gera.

ATLAIDAI. šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Stanislovo.

                                           49. PASVALYS

VIETA. 36 km į šiaurę nuo Panevėžio. 1997 m. — 9300 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, dekanato centras.

ISTORIJA. 1497.XII.6 paskelbtu dokumentu LDK Aleksandras, prašomas kun. Jono Groto, kuris jau buvo pradėjęs statyti bažnyčią, padovanojo
savo žemių ir leido kurti miestą. 1557.IX.14 Pasvalyje karalius Žygimantas Augustas su Livonijos magistru Valteriu Fuerstenbergu pasirašė
sutartį, kuria magistras ir Rygos arkivyskupas pasidavė Lenkijos ir Lietuvos karaliui.

Po keliasdešimties metų bažnyčia perėjo Vilniaus kapitulos žinion. Tai galėjo būti apie 1580 m. Ši bažnyčia 1776 m. sudegė. 1779 — 1787 m.
pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. 1851 m. vysk. Valančius ją konsekravo.

1887 m. klebono prelato Vlado Dambrausko rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis bažnyčia buvo pertaisyta, padidinta. Buvusioji palikta savo vietoj ir
paversta naujos viduryje viena nava su presbiterija.

Po 1933 m. gaisro bažnyčia suremontuota ir išdekoruota A.Krivicko. Mūrinė varpinė pastatyta 1907 m.

I pasaulinio karo metu rusų valdžia įsakė visus varpus išgabenti į Rusiją. Didžiojo varpo fundatorius M.Lapėnas bažnyčios varpus
parsigabeno į savo ūkį, paslėpė ir taip išsaugojo. Per II pasaulinį karą vokiečiai taip pat įsakė nuleisti varpus. Du varpus paslėpė gyventojai, o
trečiam nukelti neatsirado specialistų. Taip buvo išsaugoti visi varpai.

APRAŠYMAS. Kairiajame šoniniame altoriuje yra Marijos su Jėzumi paveikslas. Dydis 1,1x1,7 m. Viršuje rėmai užapvalinti. Marija ir Jėzus
uždengti auksiniu aptaisu, medžiagos fono nėra. Matosi tik veidai, rankos ir Kūdikėlio pėdos. Po figūrom auksinė ir sidabrinė grandinės sudaro
tarsi mėnulio pjautuvą. Abu su vainikais. Marija iki pusės, galvą pasukusi į kairę, žiūri tiesiai. Ant kaklo gintariniai karoliai. Dešinėje rankoje
laiko skeptrą, kairėje — Jėzų. Jis dešine ranka laimina, o kaire laiko rutulį. Jėzus žvelgia tiesiai, bet galvą pasukęs link Marijos. Iš paveikslo
kraštų 2 lentelės su votais. Iš viso apie 60 votų ir karolių.

ATLAIDAI. Onos, Žolinės, Jono Krikštytojo (titulo).

                                            50. PLUNGĖ

VIETA. 50 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdos. 1997 m. — 24 700 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Spėjama, kad Plungė vadinta Gandinga iki 1795 m. Plungės vardas kilo nuo upelio, tekančio pro miestelį. Seniau ši vietovė vadinta
"Plaukalė", "Plukiava". Esą čia atlėkdavę plaukyti vandens paukščiai.

ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1570 m. Antroji — 1617 m. karaliaus Zigmanto Vazos lėšomis. Paskutinė medinė bažnyčia statyta 1797 m.
Tuomet Plungę valdė grafai Zubovai. Jų herbas su 1850 m. data yra ant mūrinės varpinės, iš kurios 1861.II.19 buvo perskaitytas valstiečių miniai
caro Aleksandro II baudžiavos panaikinimo manifestas. Vėliau Plungė atiteko kunigaikščiams Oginskiams, kurie čia įrengė savo rezidenciją. 1900
m. parapijiečių ir kunigaikščio Oginskio lėšomis pradėta naujos mūrinės bažnyčios statyba. 1933 m. neoromantinio stiliaus, viena iš didžiausių
bažnyčių Lietuvoje buvo pastatyta. Projektavo K. Strandmanas, o statybos darbus prižiūrėjo R. Steikūnas ir P. Morkūnas. 1933.IX.24 bažnyčią
konsekravo Telšių vysk. Just. Staugaitis.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Bizantinio stiliaus paveikslas yra perkeltas iš senosios bažnyčios.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra dešiniajame altoriuje. Marijos ir Jėzaus figūros su auksiniu apdaru, fonas žalias, ant jo kabo 3 votai. 2 angelai iš
abiejų Marijos galvos pusių: vienas su stačiatikišku kryžiumi, kitas su strėle ir dar kažkuo. Iš figūros kraštų graikiškos raidės MP — (motina)
OY (Dievo) ICXC — Jėzus Kristus; ką reiškia kitos raidės OYM ir OY — nepavyko sužinoti.

Aplink abiejų galvas metalinės aureolės. Gražios karūnos. Apačioje metaliniai debesys. Marija iki pusės, kaire ranka laiko Jėzų, dešine prilaiko Jo
kairę ranką. Šiek tiek palenkusi galvą link Jėzaus ir žvelgia tiesiai. Jėzus žiūri į kairę, o rankom laikosi už Marijos nykščio.

ATLAIDAI. Jono Krikštytojo (titulo).

                                            51. PRIENAI

VIETA. 25 km į pietus nuo Kauno.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Aleksoto dekanatas.

VARDAS. 1. Nuo kunigaikščio Prienio, kuris čia pastatė pilį.

2. Į čia siųsdavo nusikaltėlius. Vienas toks Prienas pastatė čia sodybą.

3. Nemuną dar vadina “ana upė”. Naujakurius — gyvenančius prie “anos upės”.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1609 m. bažnyčios išlaikymui buvo užrašytos žemės. 1655 m., spėjama, rusai sudegino bažnyčią. 1674 m. ji atstatyta
klebono Vaitiekaus Izdebskio rūpesčiu. 1850 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia, praplatinta 1875 m.

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešinėje pusėje šoniniame altoriuje yra Marijos su Ona ir Jėzum stebuklingas paveikslas. Dydis 1,5x2,2 m, ant
drobės. Marija, Ona su sidabriniu apdaru, papuoštu ornamentu ir žiedais. Kūdikėlio aureolė su spinduliais, auksinė. Apdaru uždengtos tik
figūros, fonas — ne. Ona ir Marija su sidabrinėmis karūnomis. Kūdikėlio veidas, rankos, pėdos atidengtos. Marija lyg sėdi ir duoda Kūdikėlį
Onai, kuri nori imti, o Jis į ją ištiesęs rankas. Viršum jų 2 angeliukai.

                                           52. PUMPĖNAI

VIETA. 24 km į šiaurę nuo Panevėžio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Pasvalio dekanatas.

VARDAS. Pagal vieną padavimą, būrys bajorų medžiojo ir paklydo. Jie apsinakvojo kalnelyje ir pasižadėję, jei pavyks laimingai iš šios vietos
išeiti, pastatyti bažnyčią. Rytą atsiradęs miško sargas, kuris juos laimingai iš šios vietos išvedęs. Bajorai savo pažado neužmiršę ir tikrai
pastatę bažnyčią, o nuo miško sargo pavardės — Pumpos — naujai kuriamą vietovę Pumpėnais pavadinę.

Pagal kitą padavimą, prie Upytės gyvenusi dvarininkas Pumpė. Jis medžiojęs, užėjusi naktis. Miegant per sapną Marija jo prašiusi pastatyti
bažnyčią. Tokia Pumpėnų pradžia.

ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia pastatyta prieš 1638 m. Jurgis ir Povilas Zavadskiai apie 1665 m. įkurdino Pumpėnuose karmelitus ir jiems pastatė
medinę bažnytėlę. Ji sudegė drauge su vienuolynu 1770 m. Po gaisro buvo pastatyta laikina bažnytėlė. 1796 — 1818 m. pastatyta nauja
bažnyčia, esanti ir dabar. Jos pamatai buvo sumūryti ant smaluotų, žemėn įkaltų rąstų. 1880.V.25 pavysk. A.Beresnevičius bažnyčią
konsekravo.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Bažnyčios didžiajame altoriuje yra 1,5x3 m dydžio Aušros Vartų Marijos paveikslas, panašus į Vilniaus. Kabo 25 votai.

ATLAIDAI. Škaplierinės (titulo), Mykolo, Žolinė.

                                          53. PUŠALOTAS

ISTORIJA. Bažnyčios titulas pradžioje buvo Sopulingosios Dievo Motinos. Bažnyčią pastatyti karalius Vladislovas IV 1639 m. įsakęs Jonui
Kosarskiui, Gulbinų storastai, ir apdovanojęs ją turtais. 1708 m. klebono Mykolo Bankevičiaus rūpesčiu perstatyta. 1833 m. dvarininko P.Karpio
ir parapijiečių lėšomis bažnyčia buvo padidinta. 1879 m. ji dar padidinta klebono Felikso Vareikos pastangom. Bažnyčia medinė, varpinė mūrinė.
Šventoriuje yra paminklas 5 partizanams, žuvusiems kovoje prieš bolševikus, su užrašu "Garbingai žuvę dėl Lietuvos laisvės". Paminklas
pastatytas Nepriklausomybės metais.

1964 m. rugsėjo naktį degė Pušaloto bažnyčia, bet niekas nematė ir negesino. Dienos metu nebuvo laikoma jokių pamaldų prie to altoriaus. Ryte
rasta sudegę altoriaus apdangalas, tualnės, paveikslo rėmų dalis. Reikia tik atsiminti, jog čia viskas iš medžio, ir dar sudžiūvusio! Pušalotiečiai
įsitikinę, kad tai Marija užgesinusi ugnį ir išgelbėjusi jų bažnyčią.

1986 m. spalio 16 — 17 d. vagys įsilaužė į klebono butą. Kunigą Albiną Pipirą kone užmušė kirviu, kūne padarydami 44 žaizdas, galvoje 11
žaizdų, ir be gyvybės ženklų įmetė į virtuvėje esantį rūsį. Vagys viską, kas tik jiems buvo reikalinga, susikrovė į mašiną, privertė zakristijoną
važiuoti jų nurodytu keliu. Važiuodami vagys prisigėrę užmigo, o šis įdavė juos milicijai. Klebonas kankinamas šaukė: "Marija, gelbėk mane!"
Panevėžio respublikinės ligoninės reanimacijos skyriuje išgulėjo 11 parų. Nematė, negirdėjo, nevaldė rankų, kojų, pasmerktas myriop. Vyr.
gydytojas Gutauskas sakė: "Jei šis žmogus pagis, tai aš pirmutinis eisiu išpažinties". Stebuklas! Po šešių mėnesių šis žmogus prisikėlė,
organizmas pradėjo atsigauti. Vėliau kunigas Pipiras aptarnavo tris bažnyčias. Jis savo išgelbėtoja laiko Sopulingąją Dievo Motiną Mariją. Kaip
padėkos ženklą Pušaloto bažnyčios šventoriuje pastatė gražų Kristaus kančios paminklą.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra kairiajame altoriuje, kuris buvo įrengtas 1867 m., ant jo prikabinta 20 padėkos ženklų. Marija ir Jėzus auksiniuose
aptaisuose, su karūnomis. Marijos karūną laiko 2 angelai. Iš kunigo Vinco Švagždžio rašto, rašyto apie 1945 m., žinoma, kad aptaisas ir vainikai
— iš bronzuoto medžio. Atidengta tik veidai, rankos ir Jėzaus pėdutės. Aplink galvas — 11 žvaigždžių vainikas. Aptaisas ornamentuotas gėlių
žiedais. Marija ant kairės rankos laiko Kūdikėlį ir į Jį palenkus galvą. Jėzus prisiglaudęs prie jos veido. Šalia šio altoriaus kabo lentelė su
užrašu, kad 1954.XII.8 Pušaloto parapija pasiaukojo Švč. Mergelei Marijai.

ATLAIDAI. Roko, Mykolo, Jurgio, Petro ir Povilo (titulo).

                                           54. RASEINIAI

VIETA. 73 km į šiaurės vakarus nuo Kauno.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Pagal Simoną Daukantą, vardas kilęs nuo vietos, kur buvo kūrenama šv. ugnis. Iš pradžių vadinta Rusene, o vėliau Raseiniais. 1997
m. gyveno 13 600 žmonių.

ISTORIJA. Pirmą kartą Raseinių vardas paminėtas 1251 m., kai Mindaugas priėmė krikštą ir netrukus pusę Raseinių žemės pavedė Livonijos
ordinui. 1254 m. jis pats pusę šios žemės paskyrė pirmam Lietuvos vyskupui Kristijonui. Ne kartą Raseinius naikino vokiečiai.

Pirmoji bažnyčia pastatyta 1421 m. Kalvinų mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1616 m., 1728 m. sugriuvo. 1642 m. Žemaičių vyskupas Jurgis
Tiškevičius davė leidimą LDK raštininkui ir Ariogalos tėvūnui Mikalojui Stankai Bilevičiui drauge su Tverų tėvūnu broliu Adomu prie parapijos
bažnyčios įkurdinti dominikonus. Taip parašyta B.Kviklio "Lietuvos bažnyčiose", o J.Vaišnoro kn. "Marijos garbinimas Lietuvoje" teigiama,
kad dominikonus įkurdino minėtas vyskupas, o Ariogalos ir Tverų tėvūnai žadėjo juos išginti iš Raseinių, jei tik vyskupas numirtų. Todėl
vienuolyno perdėtinis Benediktas Kačkovskis per ordino generolą meldė popiežių Urboną VIII, kad Tiškevičiaus darbą patvirtintų. “Popiežiaus
protonotaras Kristupas Vidmantas, Tėvui šventam liepiant 1644.VI.8 dideliai uždraudė, kad nieks nekiršintų Raseinių dominikonų, o kiršinančius
iškeikti ketino, o kam dominikonų buvimas Raseiniuose netinka, teatvažiuoja Romon skųstis”. 1647.III.25 Vladislovas IV vienuolius apdovanojo
turtais. 1663 m. jie pastatė mūro bažnyčią, kuri 1729 m. nuo perkūnijos apdegė, bet buvo atstatyta. Dar dominikonų bažnyčia buvo remontuojama
1782 m. 1720 m. Žemaičių medinčius Jokūbas Jurgis Daujotas iš Vizboro pastatė medinę bažnyčią ir vienuolyną karmelitams, prieš tai gavęs
karaliaus Augusto II raštą, gerai privaišinęs diduomenę, perkalbėjęs vyskupą ir numaldęs dominikonus, nes jie visi tam priešgyniavo.
Vienuolių gyveno 5. 1780.VII.5 bažnyčia ir vienuolynas sudegė. Karmelitai pasistatė medinę bažnyčią ir vienuolyną, kuris 1794.VII.24 vėl
sudegė. Vienuoliai, pastatę medinį vienuolyną, pradėjo statyti mūryti, bet, kai rusai 1832 m. vienuolyną uždarė, ji dar nebuvo baigta statyti.

Liudvikas Sienickis 1749 m. į Raseinius pakvietė pijorus, kurie 1776 m. pastatė medinę bažnyčią, o 1785 m. vienuolyną. Jie mokė vaikus iki rusai
juos 1832 m. išvijo.

Rusai 1889 m. dominikonų vienuolyną panaikino, o bažnyčią pavedė pasauliečiams. 1932 m. čia vėl įsikūrė dominikonai ir 1937 m. atnaujino
bažnyčią iš vidaus. Užėję rusai vienuolius išvaikė. 1998 m. dominikonai grįžo.

PAVEIKSLO ISTORIJA. XVII a. rašytojai rašo, kad jau pirmoje dominikonų bažnyčioje vienoj koplyčioj buvo stebuklingas Marijos
Čenstakaviškės paveikslas su vainikais ir auksuotu sidabriniu aptaisu, o vienuolyne, kapitulos salėj, kabojo kitas stebuklingas Marijos
paveikslas, irgi puoštas sidabriniu aptaisu ir vainikais. Šiuo metu bažnyčioje yra tik vienas stebuklingas paveikslas; kuris iš šių dviejų —
neaišku.

1978.V.5 — 6 Raseinių bažnyčia buvo apiplėšta. Sugautas vagis komjaunuolis Eduardas Pocius, išnešęs unikalias vertybes — paauksuotas
karūnas nuo paveikslo "Švč. M. Marija su kūdikiu". Ši žinia paskelbta LKBK Nr.36.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairiajame altoriuje yra apie 1,12x1,44 m stebuklingas Marijos su Kūdikiu paveikslas. Fonas raudono aksomo, ant
kurio kabo 16 padėkos ženklų. Marijos ir Kūdikio figūros padengtos aptaisu. Marijos — sidabro spalvos, palei galvą papuoštas brangiais
akmenimis. Jėzaus aptaisas aukso spalvos. Atidengta veidai, rankos ir Jėzaus pėdos. Aplink juodu 12 auksinių žvaigždžių. Marija iki pusės,
dešinė ranka prie krūtinės, kaire laiko Kūdikėlį. Ji pasisukusi į kairę, bet žiūri į mus. Jėzus dešine ranka laimina, kaire laiko knygą, palinkęs link
Motinos, bet žiūri į dešinę pusę. Ant jų galvų karūnos. Aptaisas pagamintas XVIII a.

ATLAIDAI. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (titulo).

                                           55. RYKANTAI

VIETA. 9 km į šiaurę nuo Trakų, 25 km į vakarus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Trakų dekanatas.

ISTORIJA. XVI a. pr. buvo katalikiška koplyčia. Apie 1585 m. vietos savininkas Adomas Talvaiša pakvietė į Rykantus kalvinus ir pastatė jiems
bažnyčią. Vėliau apylinkė atiteko Lietuvos kancleriui Marcijonui Oginskiui, kuris 1688 m. iš Trakų parkvietė dominikonus ir jiems pavedė kalvinų
bažnyčią bei turtus. Dominikonai bažnyčią perstatė, išpuošė naujais paveikslais, įruošė Kristaus kelių stoteles.

Carui panaikinus dominikonų vienuolyną, bažnyčia perėjo pasauliečių kunigų globon. 1920 m. Rykantų apylinkėse vyko mūšiai su okupanto
Želigovskio kariuomene, bet atsiimt Rykantų nepavyko.

Ant bažnyčios interjero sienų yra freskos; ant galinės sienos ties vargonais jos vaizduoja dominikonus baltom sutanom. Jos yra didelės meninės
vertės, bet tarybų valdžia dėl "medžiagų trūkumo" jų nerestauravo. Dešinėje bažnyčios sienoje įbrėžta "IAN C IANO 1668". Centrinis altorius
vietos meistrų darbo. Iš išorės bažnyčia panaši į Žodiškio bažnyčią, esančią Baltarusijoj, prie Neries. Viduje panaši į Vilniaus šv. Mikalojaus
bažnyčią. Virš sakyklos kabo senas Marijos paveikslas. Dydis apie 50x80 cm. Iš 1000 žmonių šiose apylinkėse yra apie 60 lietuvių, kiti
sulenkėję.

PAVEIKSLO ISTORIJA. XVIII a. viduryje Rykantų bažnyčioje jau buvo stebuklingas Marijos paveikslas, kurį globojo Marijos Nekalto
Prasidėjimo brolija, gavusi iš popiežiaus Klemenso XIII (1758 — 1769) atlaidų ir privilegijų.

APRAŠYMAS. Paveikslas, apie 70x70 cm, yra didžiajame altoriuje. Padengtas sidabriniu aptaisu, išskyrus veidus, rankas ir foną, ant kurio apie
20 padėkos ženklų. Marija ant kairės rankos laiko Kūdikėlį, dešinę pridėjusi prie krūtinės. Ant jos kaklo raudoni karoliai. Jėzus dešine ranka
laimina, o kaire laiko knygą su IHS monograma. Ant abiejų galvų karūnos; Marijos karūna net išeina iš rėmų. Veidai gana šviesūs.

ATLAIDAI. Švč. Trejybės (titulo).

                                          56. ROZALIMAS

VIETA. 9 km į pietus nuo Pakruojo.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Šeduvos dekanatas.

VARDAS. Dvarponis savo žmonos Rozalijos garbei pastatė bažnyčią. Nuo to ir kilo miestelio vardas.

ISTORIJA. Vietoje, kur dabar stovi Rozalimo bažnyčia, anais laikais plytėjo lyguma, vadinama Plokšte. Joje buvo bažnyčia ir kapinės, bet
kunigas negyveno. Toj vietoj buvo pastatyta varpinė, kuri 1930.VI.12 per miestelio gaisrą virto pelenais.

Padubysio dvare XVIII a. gyveno ir didelius plotus valdė didikai Bielozarai. Paežerių starosta Adomas Drabišius vedė Rozaliją Bielozaraitę ir
kaip užkurys apsigyveno jos dvare. Jis buvęs nuoširdus katalikas. Drabišiai buvo dora pora ir maldingumo vedami 1765 m. pastatė bažnyčią.
Apie jos pradžią yra tokie padavimai.

1. Jie abu jojo parinkti bažnyčiai vietos. Tik staiga arkliai vienoje vietoje suklaupė ant kelių. Antrą dieną jodami, pamatė plačiaragį elnią. Čia ir
nutarę statyti naują bažnyčią.

2. Pasakojama ir apie Drabišienės šventą sapną. Mačiusi baltą kaip sniegas angelą... Jojęs ant žirgo Plūdės krantu... Ir, kai žirgas atsiklaupęs
ant abiejų kelių, regėjimas išnykęs. Žmona tad maldavusi vyrą jos sapną laikyti reikšmingu.

3. Rozalija, šių vietų valdytoja, mėgdavusi pavaikščioti po pušyną. Kartą tarp senų pušų ji regėjusi Dievo Motiną, kuri jai liepusi toje vietoje
pastatyti bažnyčią jos Sūnui garbinti. Ponia regėjimo vietoje iškirtusi pušis ir iš jų 1771 m. pastatydinusi bažnyčią.

Žmonės su švelniausiu maldingumu statę bažnyčią. Vyrai, važiuodami į mišką, kalbėję rožinį, o grįžtančius su medžiais pasitikdavo senosios
bažnyčios varpo skambėjimas. Pabaigus statyti Plokštėje bažnyčią, senoji bažnytėlė buvo nugriauta ir išvežta į Kriūkus (Šiaulių raj.). Ten iš
jos padaryta kriūkiečiams bažnyčia, kuri vėliau buvo padidinta.

Pirmasis Rozalimo klebonu buvo Klovainių vikaras Antanas Jurevičius. Žemaičių vysk. Jonas Lopacinskis 1770 m. įsteigė parapiją. Bažnyčia
pasirodė per maža ir 1788 m. steigėjų pastangom buvo perstatyta. Tokia ir išliko iki mūsų dienų, tik vietoj vieno bokšto apie 1890 m. pastatyti du.
Bažnyčia suręsta iš medžio ant netašytų akmenų pamato, turi gotiškumo žymių. Altaristu buvo kun. Stanislovas Katelė, miręs 1930 m.
Dešiniajame bažnyčios altoriuje yra stebuklinga Jėzaus Nazaretiečio surištom rankom statula. Ji dirbta Vilniuje Šnipiškių Kristaus Nazaretiečio
pavyzdžiu, pašventinta vyskupo kunigaikščio Masalskio ir pėsčiom atnešta procesijoje 1788 m. Iš pradžių laikyta Padubysio dvare, o kai įrengė
vietą, perkelta į bažnyčios šoninį altorių. Apie šios statulos atsiradimą žmonėse yra toks padavimas.

Vienam garbiam skulptoriui sapne kažkas liepęs padaryti Jėzaus Nazaretiečio statulą ir padovanoti Drabišiaus bažnyčiai Rozalime. Menininkas
išėjęs miškan tinkamo statulai medžio ieškoti. Čia sutikęs labai malonų vyriškį, lyg sapne matytą, kuris nurodęs tinkamą medį. Iš to medžio ir
buvo padaryta statula ir atnešta į Rozalimo bažnyčią. Kiti gi pasakoja, kad pats Drabišius ieškojęs medžio Rozalimo miške. Prie vieno jį
sulaikiusi nematoma jėga ir vidinis balsas sakęs: "Kirsk šį medį!" Iš to medžio ir buvusi padaryta Vilniuje Jėzaus statula. Pradžioje statulai
vieta buvo parengta kairėje bažnyčios pusėje; iškilmėse dalyvavę daug kunigų ir tikinčiųjų. Vėliau statulai įrengtas altorius dešinėj pusėj, kur ir
dabar stovi.

Apie pernešimą į dešinę toks padavimas eina iš lūpų į lūpas.

Po iškilmingos procesijos rytą zakristijonas radęs tuščią altorių... Pranešta klebonui. Šis radęs statulą kitoje bažnyčios pusėje, buvusioje
zakristijoje. Taip kartojosi kelis kartus. Vietos klebonas, vyskupui patariant, ir įrengęs dabartinį altorių.

Ir apie drabužius yra padavimas.

Viena turtinga ponia pasiuvusi statulai labai brangius drabužius, bet Nazaretietis nepriėmęs — vis nuo savęs numesdavęs... Matyt, netikusi
dovana iš nusidėjėlės rankų. Tuomet kuklios kaimietės nupirkusios raudono aksomo ir aprėdžiusios Jėzų. Ši auka buvusi priimtina. Prie jos kabo
22 padėkos ženklai.

Ant sakyklos yra nutapyti apaštalai. Jų škicus darė dail. Smuglevičius, o piešė jo mokiniai.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Nuo bažnyčios įsteigimo centriniame altoriuje yra stebuklingas Trakų Dievo Motinos paveikslas. Kanoniškame
vizitacijos akte 1779 m. paminėta, kad paveikslas — stebuklingas.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Dydis 1,3x1,8 m. Fonas raudono aksomo, ant kurio yra 4 padėkos ženklai. Figūros uždengtos sidabriniu aptaisu, atidengta
veidai ir rankos. Už jų galvų saulės, ant fono aplink pečius 14 metalinių žvaigždžių. Abu su karūnomis. Marijos tunikos aptaisas sidabrinis, o
apsiausto — auksinis. Jėzaus aptaisas auksinis. Marija kaire ranka laimina, dešine laiko Kūdikėlį. Ji lyg visu ūgiu, lyg ne visai ir žiūri tiesiai. Ant
kaklo karoliai. Jėzus kaire ranka laimina, o dešine laiko knygą ir žiūri link Marijos.

Žmonės aplink paveikslą ir Jėzaus Nazaretiečio statulą eina keliais.

MALONĖS. Prie paveikslo yra plokštelė su įrašu "Felikso Jokubausko". Išlikęs pasakojimas, kad jūrėmis plaukę du kunigai. Audroje skendęs
laivas. Kunigai šaukęsi Rozalimo Marijos pagalbos ir išsigelbėję. Padėkai pakabino įrašus.

Pora pavyzdžių iš vėlesnių laikų.

Petronėlė Barvičaitė 10 metų kentėjo baisius galvos skausmus. Negalėjo nei dirbt, nei miegot. Jokie vaistai nepadėjo. Sužinojusi apie Rozalimo
Švč. Dievo Motinos paveikslą, atvyko tenai ir keliais apėjo aplink Marijos altorių, karštai prašydama pagalbos. Staiga galvos skausmai dingo ir ji
sveika iškeliavusi namo. Tai įvyko 1903 m. Apie savo stebuklingą pagijimą papasakojo vietos klebonui Konstantinui Olšauskui ir tai patvirtino
priesaika.

1903 m. Paulina Povilaitienė prisiekusi pareiškė: patyrusi Rozalime tris nepaprastas malones.

1. Prieš keliolika metų vieną sekmadienį, kai visi namiškiai ir kaimynai buvo išvykę į bažnyčią, kaimyninėj sodyboj kilo gaisras ir ant jos trobos
šiaudinio stogo krito kibirkštys. Ji pati, sunkiai sirgdama, negalėjo nei pabėgt, nei pagalbos šauktis. Su giliu tikėjimu ir pasitikėjimu pasiaukojo
Marijos globai ir padarė įžadą: jei gaisras aplenks jos namus, ji nuvyks į Rozalimą padėkot Marijai už globą. Gaisras jos trobos nepalietė, nors
visi kaimyniniai namai sudegė.

2. Kitąkart jos duktė sunkiai sirgo. Kai gydytojai atsisakė ją išgelbėti nuo mirties, Paulina meldėsi Rozalimo Dievo Motinai, pavesdama Jos globai
savo dukterį, ir toji pasveiko.

3. Pagaliau ir pati Paulina sunkiai susirgo. Atgavusi sveikatą tik Marijos pagalbos dėka.

Vienas votas su tokiu įrašu: "Kun. Antanas Jurevičius, Rozalimo klebonas, patyręs iš Dievo Motinos malonių".

ATLAIDAI. Švč. M. Marijos vardo (titulo), Jėzaus Širdies — X sekmadienį po Velykų, šv. Martyno, Marijos Įvedimo, Kryžiaus kelio.

                                          57. RUMBONYS
57. RUMBONYS

VIETA. 6 km į šiaurę nuo Alytaus, kairiajame Nemuno krante.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Alytaus dekanatas (anksčiau buvo Simno dekanatas).

VARDAS. Prof. S.Kolupaila vietovės vardą sieja su žodžiu “rumba”, reiškiančiu rėvą, kurių yra Nemune.

1524 m. karalius Žygimantas Senasis padovanojo Feliksui Rumbovičiui gabalą žemės, Juozapyne vadinamą. Čia ir išaugo Rumbonių dvaras ir
kaimas. Vėliau dvaro savininkai daug kartų keitėsi.

Iki I pasaulinio karo vietovė buvo oficialiai vadinama Rumbovičių vardu. Nepriklausomybės metais pavadinta Rumbonimis.

ISTORIJA. XVIII a. vid. šioje srityje maža tebuvo parapijų. Blogi keliai neleisdavo gyventojams sekmadieniais nuvykti bažnyčion. Todėl dvaro
savininkas Barnabas Kžyvkovskis sumanė pastatyti bažnyčią, duodamas medžiagą iš miško, kurio mūsų laikais ir žymės nebėra. 1741-1742 m.
kalnelyje jis pastatydino medinę Švč. Trejybės bažnyčią. Keletą kartų per metus atvykdavo kunigas iš Punios. 1721.I.15 B.Kžyvkovskis įkūrė
altariją ir šiam reikalui užrašė reikalingų turtų. Už tai išsiderėjo teisę pats parinkti altaristą ir įpareigojo laikyti mišias už fundatoriaus sveikatą, o
mirus — už jo vėlę.

1744 m. Vilniaus vyskupijos sinodas nutarė Rumbonyse įsteigti parapiją. Altaristas pavadintas klebonu.

1795 m. Simas Vyšniauskas, Varšuvos apeliacinio teismo pirmininkas, pastatė dabartinę bažnyčią iš pušies medienos.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Dešiniajame altoriuje aukštai yra apie 45x55 cm paveikslas — Marija su Kūdikiu. Marija iki kelių, fonas auksinis, panašus į
Marijos Neperstojančios pagalbos paveikslo foną, bet čia nėra graikiškų raidžių, o kompozicija daugiau panaši į Šiluvos Marijos paveikslo. Abi
figūros su auksinėmis karūnomis. Iš kraštų 6 seni votai.

ATLAIDAI. Petro ir Povilo, Švč. Trejybės (titulo).

                                           58. SALANTAI

VIETA. Kretingos raj., apie 27 km į šiaurės rytus nuo Kretingos.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Palangos dekanatas.

VARDAS. Anksčiau vadinosi Skilandžiais. Pastačius bažnyčią, kitoje vietoje pavasarį laukus apsemdavo vanduo ir bažnyčia likdavusi saloje.
Žmonės rodydavę ir sakydavę: “sala antai”.

"Salti" — tekėti, "alėti" — tekėti, "alantis" — tekantis.

ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1630 m. Mikalojaus Pasamovskio lėšomis. (Pagal kitus šaltinius, Mik. Pasanauskio.) Vysk. Merkelis
Geišas padarė parapija.

“Kalvinai bažnyčią užgrobė. Ką patyręs vysk. Geišas liepė Varnių prelatui Jurgiui Lepačinskui patraukt ant teismo užgrobėją kunigaikštį
Jonušą Radvilą. Lietuvos Tribunolo sprendimu Radvila turėjo grąžinti tą žemę, ant kurios stovėjo bažnyčia, ir prispyrė duoti rąstus pastatymui
naujos bažnyčios, kurią Lepačinskis pastatė 1637 m. ant ryškesnės vietos, kurioje ir šią dieną tebestovi.” (Pagal Aleks. Bendyko "Keleivis,
išeinąs į Žemaičius ir Lietuvą”. Ūkininkų kalendorius. A303924.)

Salantų ponas Stanislovas Vaina su žmona Ona apie 1646 m. apsiėmė mokėti algą 4 kunigams, kurie kalbėtų kurstą arba maldas Marijai. 1724 m.
Vaina su kunigu Oginskiu pastatė naują bažnyčią.

Apie senąją bažnyčią (1630 ? 1724 ?) rašė kun. P.M.Urbanavičius 1929 m. "Žemaičių prieteliuje" Nr.41, 43, 45. Senosios bažnyčios požemiuose
buvo 2 rūsiai: viename laidota kunigus, antrame — bažnyčios steigėjus, koliatorius ir geradarius. Virš koliatorių rūsio bažnyčios grindyse buvo
įtaisyta didelė smėlio akmens lenta, durų išvaizdos, apkaustyta bronziniais pagražinimais su herbais ir parašais. Kadangi ta lenta buvo netoli
grotų, ties didžiuoju altoriumi, žmonės, net kunigai, per jos apkaustymus belaipiodami dažnai netyčia suklupdavo ir kai kada skaudžiai
užsigaudavo. Laikui bėgant apie tą lentą susiklostė legenda, kurią salantiškiai iki šiai dienai mini ir savo vaikams pasakoja, būtent:

"Gyvenęs prie Salantų bažnyčios labai dievotas kunigas — altarista Alksnevičius. Jis turėjęs pagavęs prakeiktą pinigą — jį pergręžęs,
pamovęs ant geležinės lazdelės ir ją įspraudęs savo kambario tarpulangėj. Žmonės matydavę, kaip prakeiktas pinigas zvimbdamas nuo vieno
galo lakstęs į kitą, bet niekaip nebegalėjęs išsivaduoti iš kunigo altaristos nelaisvės.

Vieną rytą altarista, beeidamas bažnyčion laikyti mišių, išvydęs nepaprastą reginį: šventoriaus medžiuose tūkstančiai juodvarnių tik kranksi, tik
kranksi — tikros pragaro vestuvės. Jis tuoj supratęs, jog čia ne paprastų juodvarnių esama, bet pragaro juodvarnių. Altarista beregint juos
užkeikęs ir liepęs pasakyti, ko jie čia susirinkę ir kieno jie čia vestuves kelia, taip keistai krankdami.

— Mes džiaugiamės, — atrėžė jam pragaro juodvarniai, — šiandien Ryme popiežius balių kelia. Baliuje bus ir mūsų draugų bei draugių. Mes
nujaučiame, kad jų vienai pasiseks Šventąjį Tėvą apgauti. Kaipgi tad nekrankti iš džiaugsmo?

Alksnevičius sutelkęs visas savo dvasios galybes ir įsakęs juodiesiems jį patį nunešti į Rymą, ką šie noromis nenoromis ir padarę: išėmę iš
Salantų bažnyčios duris, užrioglinę ant jų Alksnevičių ir žaibo greitumu nunešę į Rymą.

Alksnevičius, nuėjęs į popiežiaus rūmus, buvęs maloniai priimtas ir pakviestas į balių. Svečiams susirinkus ir besišnekučiuojant, altarista
pamatęs labai gražią moteriškę prie popiežiaus besiartinant. Supratęs, jog tai ta pati, apie kurią juodvarniai sakė. Jis palengva prie jos
prisiartinęs ir paleidęs jai sprigį į nosį: gražioji moteriškė beregint pavirtus į smalos statinę. Tai išvydęs, popiežius labai prasidžiugęs:
Alksnevičių pavaišinęs, apdovanojęs ir paleidęs namo. Šis, pasišaukęs savo juoduosius nešėjus, liepęs išimti iš vienos Rymo bažnyčios
(Ara cocli) duris, palikęs salantiškes vietoj ir tą pačią dieną pardūmęs į Salantus. Amžinam to įvykio paminėjimui Rymo bažnyčios durys
tapusios įmūrytos į grindis ties didžiuoju altoriumi ir per ilgus laikus klupdžiusios kunigus ir paprastus žmones".

Šiandien tų “Rymo durų” nebėra. Sugriovus senąją bažnyčią ir nesant uždaros vietos tai akmens lentai laikyti, plėšikėliai, norėdami pasipelnyti,
nakties metu nulupinėjo bronzinius pagražinimus, ir visa lenta subyrėjo į skeveldras. Bronzinės liekanos dar ir šiandien rodomos besidomintiems
ekskursantams (iš 1941 m. vienos knygos).

Naujajai bažnyčiai planą paruošė senasis klebonas Neverdauskas. Nuo 1903 m. buvo renkami pinigai statybai. 1905.I į Salantus atkeliamas uolus
kunigas ir tėvynės mylėtojas Pranas Motiejus Urbanavičius (1868.IX.9 — 1941.V.27). Jis 1890 m. iki kunigų šventimų 1891.IX.21 redagavo
"Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą". Prisidėjo prie Kražių bažnyčios gynimo, vadovavo Mintaujos gimnazijos pasipriešinimui melstis rusų kalba.

Dvarininkas kunigaikštis Oginskis, įtūžęs ant vyskupo Paliulionio už klebono Nevardausko perkėlimą be jo žinios bei sutikimo ir paskyrimą
naujo, griežtai atsisakė ne tik prie naujos bažnyčios pastatymo lėšom prisidėti, bet ir žemės sklypelį užleisti. Netrukus Bagdonas Oginskis
išsikraustė iš proto. Jo žmona sutiko duoti bažnyčiai žemės.

1906.IV.25 padėti pamatai, o VII.22 vysk. Cirtautas pašventino kertinį akmenį. 1911.X.19 Skuodo dekanas Šaulevičius, vyskupo įgaliotas,
pašventino bažnyčią. Žemaičių vysk. P.Karevičius 1918.VII.22 ją konsekravo. Bažnyčia atsiėjo 95 814 rb.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Žinoma, kad senos bažnyčios didžiajame altoriuje buvo Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Jis yra bažnyčios kairiajame altoriuje. Dydis apie 1,2x2 m. Paveikslas su paauksuotu aptaisu, matosi tik veidai ir Marijos dešinė
ranka. Fonas raudonas. Ant jo apie 50 votų. Marija visu ūgiu, su sidabriniu apsiaustu, gana savotišku. Dešine ranka Marija laiko prie krūtinės
paveiksliuką, kaire ranka — Kūdikėlį. Jėzaus aptaisas auksinis, žiūri šiek tiek šonan, o Marija tiesiai. Už Jos nugaros sidabrinė plokštė, kurioje
angelai laiko Marijos karūną. Ant Jėzaus taip pat graži karūna.

ATLAIDAI. Žolinė (titulo).

                                           59. SASNAVA

VIETA. 12 km į šiaurės rytus nuo Marijampolės.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Marijampolės dekanatas.

VARDAS. Nuo upelės Sasna. Pagal K.Būgą, sietinas su prūsų žodžiu "sasnis" — kiškis ar jotvingiškos kilmės. Sasnos vardu buvo vadinama
pietvakarinė senosios prūsų žemės sritis lenkų pasienyje, esanti tarp Labguvos ir Galindos.

ISTORIJA. Gyvenvietę galėjo įkurti senųjų prūsų pabėgėliai. 1817 m. kapinėse marijonai pastatė gražią koplyčią, kuri, Vygrių vyskupui sutikus,
iškilmingai pašventinta. Po 1863 m. sukilimo rusų valdžia neleido, kad prie koplyčios gyventų kunigas, tik sekmadieniais leido atvykti. Kurį laiką
atvykdavo J.Matulaitis. Tik 1902 m. gautas leidimas nuolatinei filijos bažnyčiai laikyti. 1904.X.1 įkurta Marijampolės parapijos filija. Pirmu
filialistu paskirtas kun. St.Čėsna. Jis pastatė kleboniją ir paruošė medžiagą mūrinės bažnyčios statybai. Per I pasaulinį karą vokiečiai daug
medžiagos išeikvojo savo reikalams.

1928 m. įsteigta parapija ir atnaujinti bažnyčios statybos darbai. 1938 m. statyba baigta. Kun. Kazimieras Dambrauskas po II pasaulinio karo
pastatė naują kleboniją.

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešiniajame šoniniame altoriuje yra apie 0,5x0,9 m dydžio Marijos paveikslas. Fonas auksinis, Marijos ir Jėzaus
aptaisai sidabriniai, su vainikais. Aplink 12 žvaigždžių. Po Marijos figūra užrašas: "Marija — Krikščionių pagalba, melskis už mus". Matosi
veidai, rankos ir Marijos krūtinė. Marija iki pusės, kairėj rankoj laiko Kūdikį, dešinę priglaudusi prie krūtinės. Jėzaus kairėj rankoj knyga, dešine
ranka Jis laimina. Marija žiūri tiesiai, Jėzus kiek į dešinę.

MALONĖS. Iš kun. Albino Deltuvos laiško 1985 m., atsakant į užklausimą: "Sasnavos bažnyčioje didesnė pagarba rodoma Marijos —
Krikščionių Pagalbos paveikslui. Kai kada prie jo yra buvę keletas votų, bet vėliau jie yra žuvę ir dabar jų nėra".

ATLAIDAI. Švč. Mergelės Marijos Vardo (titulo).

                                          60. SEREDŽIUS

VIETA. 38 km į šiaurės vakarus nuo Kauno.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Raseinių dekanatas.

ISTORIJA. Lietuvių istorikai, išvedę lietuvių tautos kilmę iš romėnų, aiškino, kad Seredžiuje esąs palaidotas legendinis Lietuvos valdovas
Palemonas. Nuo to laiko Pieštvės pilies kalnui prigijo Palemono kalno vardas.

Pirmą bažnyčią 1608-1612 m. pastatė vaivada M.Pacas. Bandyta įkurdinti augustinus, bet jie, negalėdami pragyventi, išsikėlė. Apie 1633 ar 1638
m. Mikalojus Sapiega, Naugarduko vaivada, užrašė naują beneficiją, padidindamas bažnyčios pajamas.

Pagal KKŽ — 87, nauja bažnyčia pastatyta prieš 1698 m. Po to — 1821 m.

Didžiulis 1829 m. potvynis bažnyčią sugriovė. Nauja buvo pastatyta kitoje vietoje — kapinių rytiniame kampe. Ji buvo medinė ir XX a. pr.
sudegė. 1913 m. klebonas Rudokas su parapijiečiais pastatė ant kalno naują mūrinę bažnyčią. Per I pasaulinį karą buvo nugriauti jos bokštai,
bet Nepriklausomybės metais atstatyti.

1939 m. buvo apie 1 200 gyventojų, 1970 m. — 848, 1979 m. — 784 gyventojai.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Jis atrodo labai senas, labai seni ir votai. Žinoma, kad per 1829 m. potvynį paveikslas, laikomas stebuklingu, buvo
išgelbėtas.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Kairiajame altoriuje viršuj kabo paveikslas. Dydis apie 90x110 cm. Fonas rudas, be medžiagos, ant jo kabo senoviški, žalvariniai,
dideli 7 votai. Paveikslo vidury Marijos su sidabriniu aptaisu ir auksiniais papuošimais figūra. Marija pavaizduota visu ūgiu, stovi ant
pusmėnulio. Dešinėje rankoje laiko Kūdikėlį Jėzų, galvą palenkusi link Jo. Aplink 12 žvaigždžių. Jie abu su karūnom. Matosi tik veidai. Aptaiso
rūbas papuoštas ornamentu.

ATLAIDAI. Jono Krikštytojo (titulo).

                                          61. SIDABRAVAS

VIETA. 27 km į vakarus nuo Panevėžio.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Šeduvos dekanatas.

ISTORIJA. Dar XIX a. pr. toje vietoje, kur dabar stovi bažnyčia, tebebuvo plynas laukas. Rūkonių dvaro savininkas Matas Tracevskis, būdamas
dievobaimingas žmogus ir norėdamas pasitarnauti aplinkinių kaimų gyventojams, nutarė nuosavoje žemėje pastatyti bažnyčią. 1829 m. pastatė
nedidelę mūrinę bažnytėlę. 1858 m. Sidabravui buvo suteiktos Šeduvos filijos teisės. 1858 ir 1906 m. bažnyčia buvo padidinta pristatant
šonines koplyčias ir zakristijas. 1909 m. Amerikos sidabraviečių lėšomis altorių paveikslai atnaujinti. 1939 m. interjeras išdekoruotas tautiniais
raštais.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas, prisagstytas votų, minimas 1946 m. Jis yra dešiniajame šoniniame altoriuje. Dydis apie 1x2,3 m. Be aptaiso, tik su 12
sidabrinių žvaigždžių ir aureole. Iš paveikslo šalių yra 2 lentelės su 40 votų. Marija stovi ant pusmėnulio, bet apversto ragais žemyn, ir žalčio.
Rankos ištiestos į šalis. Iš dešinės pusės sėdi angeliukas su gėlių puokšte. Marija palenkusi galvą į dešinę, žiūri aukštyn. Ji su balta tunika,
per pečius — mėlynu apsiaustu ir geltona skepeta.

ATLAIDAI. Mato, Devintinės, šv. Kanisiejaus (savaitė prieš Kalėdas), Švč. Trejybės (titulo).

                                            62. SIMNAS

VIETA. 30 km į vakarus nuo Alytaus. 1997 m. — 2370 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Alytaus dekanatas.

VARDAS. Jau 1559 m. minimas Simno ežeras. Jotvingiškas "sim" atitinka lietuvių "šim".

ISTORIJA. Plačiai apie Simną aprašyta kun. Č.Godliausko mašinraštinėje knygoje "Simno istorija" 1984 m.

Pro Simną ėjo du kryžiuočių keliai į Alytų, be to, senas kelias į Lenkiją.

1506.VI.16 DLK Aleksandras Alytaus dvarą su Simno dvareliu padovanojo Jonui Zabžezinskiui, kurio protėvis vadinosi Rimvydas, bet, gavęs iš
Zigmanto I Zabrezinos dvarą, pasivadino Zabžezinskiu. 1535 m. dvaras vėl perėjo karaliui, po to savininkai dažnai keitėsi.

1520 m. Simno savininkas Jonas Zabžezinskis pastatė mūrinę bažnyčią. 1655 m. rusai ją gerokai apnaikino. 1760 m. bažnyčia buvo dengta
šiaudiniu stogu, bet 1764 m. iš pagrindų suremontuota. 1812 m. prancūzai joje įrengė ligoninę. 1823 m. buvo nuplėštas šiaudinis stogas ir
bažnyčia apdengta malksnomis. Po 1847 ir 1880 m. gaisrų liko tik mūrinės sienos. 1845 — 1886 m. klebonas kun. Ambraziejus Glovackis iš
pagrindų suremontavo bažnyčią, įruošė naują didįjį altorių. Per I pasaulinį karą bažnyčia vėl nukentėjo. Klebonas Vincas Šeškevičius ją
suremontavo. 1944 m. bažnyčia dar kartą nukentėjo. 1958 m. kun. J.Žemaitis su parapijiečiais ją atnaujino.

I PAVEIKSLO ISTORIJA. Marijos Rožinės paveikslas bažnyčios dokumentuose minimas nuo 1738 m. 1742 m. apie šį paveikslą užsimenama,
kad jis labai senas. Anksčiau buvo gausiai apkabinėtas votais. Sidabro aptaisas per 1794 m. sukilimą buvo išvežtas į Merkinę. Dabartinis
aptaisas iš XIX a. Paveikslas nutapytas nusižiūrėjus į toje pačioje bažnyčioje buvusį stebuklingą Marijos paveikslą. 1990-91 m. jį restauravo
R.Zdanavičius ir R.Šrapneckis.

Paveikslas uždengiamas Rafaelio Siksto Madonos paveikslu, kurio kopiją 1958 m. nutapė dailininkas Antanas Račas.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra dešiniajame šoniniame altoriuje. Dydis 1,27x1,58 m. Drobė, aliejus. Marija stovi, ant dešinės rankos laiko Jėzų,
kaire — skeptrą. Abu galvas palenkę vienas į kitą. Abiejų figūros papuoštos sidabriniu aptaisu su auksiniais pagražinimais. Matosi tik galvos,
delnai ir pėdos. Ant galvų sidabriniai vainikai ir 12 žvaigždžių. Virš galvų 2 sidabriniai angelai. Marijos dešinėje pusėje priklaupęs šv.
Domininkas, kairėje — šv. Scholastika. Po Marijos kojom auksinis pusmėnulis. Ant fono kabo 4 votai.

II PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Paveikslas yra tame pačiame altoriuje, kur ir pirmasis, tik žemiau. Dydis apie 0,6x0,8 m, bizantinio tipo.
Neperstojančios Pagalbos Dievo Motinos kopija iš Romos šv. Mato katedros. Ant fono 2 votai. Marija iki pusės, ant kairės rankos laiko Jėzų. Jis
žiūri į dešinę. Marija palenkusi į Jį galvą. Iš šalių 2 angelai ir graikiškos raidės, reiškiančios "Motina Dievo", "Jėzus Kristus", o dar kitų
reikšmės nepavyko sužinoti. Po paveikslu ant altoriaus užrašas: "O Motina Neperstojančios Pagalbos, melskis už mus".

iii paveikslo istorija. Jau XVII a minima esant stebuklinga “Dievo Motinos su Kūdikiu” paminklą. Vėliau šis paveikslas iš bažnyčios buvo
perkeltas į zakristiją. Galėjo būti meniškas aptaisas, kurį 1794 m. taip pat išvežė į Merkinę.

aprašymas. Marija iki pusės, dešinėje pusėje laiko apglėbus ir prisiglaudus Kūdikį. Abu žiūri tiesiai. Yra neišvaizdus aptaisas. Atidengti veidai,
plaštakos, dešinė Jėzaus koja. Ant galvų karūnos, 7 žvaigždės aplink, kitos nukritusios, nes yra žymės. (L.: “Lietuva — Marijos žemė”.)

ATLAIDAI. Žolinės (titulo), Jono, IX.8, Rožinės. Steigėjas nutarė suteikti bažnyčiai tokius vardus: šv. Zofijos su dukterimi, garbingo Ėmimo į
Dangų M. Marijos ir šv. Jono Krikštytojo, taip pat šv. Mikalojaus Išpažintojo.

Iki 1872 m. bažnyčia vadinosi šv. Zofijos, o nuo 1873 m. — Švč. M. Marijos į Dangų Ėmimo.

                                           63. SKAPIŠKIS

VIETA. 15 km į rytus, šiaurės rytus nuo Kupiškio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Kupiškio dekanatas.

VARDAS. Nuo dvarininko Skopo pavardės, o ši savo ruožtu siejama su “skapu” — kastruotu ožiu.

ISTORIJA. Pirmą bažnyčią pastatė Skapiškio dvaro savininkas Felicijonas Stanislovas Skopas. Pagal kitus šaltinius, dvarininkas tik grąžino
mūrinę šv. Lauryno bažnyčią, anksčiau turėtą arijonų. Pagal 1987 m. KKŽ ji statyta 1500 m. Skopai neilgai valdė. 1590.V.8 teismo aktu vietovė
perėjo Gričinams, XIX a. pab. — J.Tyzenhauzams. 1720 — 1740 m. klebonavo ir lietuviškus pamokslus sakė Vilniaus kanauninkas Juozapas
Domininkas Puzinas. Kiek vėliau jis tapo Livonijos vyskupu ir drauge su broliu Mykolu 1750 m. Skapiškyje įkurdino dominikonus. Jis jiems 1756
m. pastatė bažnyčią. 1819 m. dominikonai pasistatė naują mūrinę šv. Jackaus bažnyčią. 1832 m. valdžia nusavino jų rūmus, bažnyčią uždarė, o
vienuolyną perdirbo į kareivines. Tik gubernatorius Vladimiras Nazimovas grąžino katalikams dominikonų bažnyčią, kurią vysk. M.Valančius
1858 m. iš naujo pašventino ir padarė parapijine. O parapijinė, statyta 1500 m., perstatyta 1555 m. ir 1694 m. taip pat veikė. Vėliau tarnavo kaip
kapinių koplyčia, o 1915 m. vokiečiai ją sugriovė ir plytas sudėjo į kelią, einantį iš Kupiškio Pandėlin. Po I pasaulinio karo bažnyčios vietoje
pastatyta Kristaus statula. Dominikonų bažnyčia nukentėjo 1915 m. per karo veiksmus. 1923 m. žmonės su kun. M.Prielgausku ją iš pagrindų
suremontavo. Remontuojant paaiškėjo, kad ji stovi senų kapinių vietoje. Čia buvo laidojama prieš 300 — 400 metų. 1936 m. klebonas
N.Kasperiūnas išdekoravo bažnyčios vidų. Mūrinė 2 aukštų varpinė nugriauta per I pasaulinį karą.

Krymo karo metu 1854 — 1855 m. rusai, bijodami naujo sukilimo, vienuolyno patalpose įkurdino suomių šaulių pulką.

1855.I.1 — II.11 Skapiškyje išmirė 220 suomių. Gyvi likę draugai išsikeldami ant jų kapo pastatė paminklą su lotynišku įrašu: "Hic requiescunt
CCXX milites cohortis Finicae hostiae epidemiae hyposae anno MDCCCLV. Lugentes sodales hoc monumentum consecraverunt".

Nepriklausomybės metais vietos šauliai suomių kapą aptvarkė. Retkarčiais atsilankydavo ir Suomijos atstovai. Sovietmečiu tas paminklinis
akmuo buvo išimtas ir įmūrytas į kolūkio tvartus.

M.Valančius knygoje "Pastabos pačiam sau" taip rašė:

"Vienas finas, mirtinos ligos į patalą paguldytas, tarė savo draugams: "Ar žinote ką, broliai? Kai gavome įsakymą eiti į Lietuvą, tarė mano senas
tėvas: “Sūnau, kai sustosite Lietuvos žemėje, nieko pikta nedarykite jos gyventojams, nes mūsų bočiai, Karolio XII ten nuvaryti, labai blogai, be
širdies su jais elgėsi. Dėl to Dievas nubaudė patį karalių, pažemino švedų valstybę ir jus gali nubausti. Štai taip ir atsitiko. Mirštame kaip
musės, nuodais papenėtos, o tos vietos žmonės nėmaž neserga ir nemiršta. Argi tai ne Dievo bausmė mums?" Tai pasakęs, numirė".

Įdomu, kad iš tikro skapiškėnai, nešiodami plikomis rankomis sušalusius lavonus, neužsikrėsdavo liga ir nė vienas nesusirgo. Ta stipriai
užkrečiama liga tenumirusi viena našlė, kuri su suomiais naktimis daužėsi.

Nepriklausomybės metais vienuolyne buvo įkurdinta mokykla. Po II pasaulinio karo vienuolynas mokytojo Vlado Markevičiaus iniciatyva buvo
nugriautas.

APRAŠYMAS. Paveikslas senas ir bus, reikia manyti, įtaisytas dominikonų, kurie pasižymi pamaldumu Marijai.

nuotrauka

Paveikslas yra šoniniame altoriuje kairėje pusėje. Dydis apie 1,2x1,8 m. Su sidabriniu aptaisu, papuoštu gėlių raštu. Matosi tik veidai, ranka ir
Jėzaus pėdutės iš po aptaiso. Abu su karūnomis. Marijos karūną laiko angelai. Iš šonų 14 votų. Paveikslas vaizduoja Mariją Šiluviškę. Marija
iki pusės, žiūri tiesiai, kairėje laiko Jėzų, o dešine prilaiko. Dešiniame petyje žvaigždė, virš kaktos ant skepetos kryžius. Jėzus dešine laimina,
kairėje turi knygą. Ant raudono audeklo fono aplink Mariją ir Jėzų žvaigždžių aureolės.

MALONĖS. Per II pasaulinį karą į bažnyčią priešais šoninį altorių su stebuklingu Marijos paveikslu krito bomba, bet nesprogo dėl Marijos
globos. Po remonto užtaisius prakirstas lubas ir grindis, žymės liko.

ATLAIDAI. Lauryno, Sekminių, Petro ir Povilo, Jacinto (titulo).

                                           64. SKARULIAI

VIETA. 2 km į rytus nuo Jonavos. Dabar miesto ribose.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Kauno dekanatas.

VARDAS. Anksčiau vadinosi Lipnikai. Dabartinis vardas kilo nuo pavardės.

ISTORIJA. Padavimai sako, kad pirmoji bažnyčia statyta Vytauto laikais, bet tai neįrodyta. 1522 m. keli bajorai pastatė medinę bažnyčią ir
užrašė Lipnikų dvarą. XVI a. pab. Lipnikai perėjo Skaruliams. Vienas iš Skarulių, Andriejus, lydėjo Radvilą Našlaitėlį į Palestiną. Ano meto
Skarulių bažnyčia buvusi medinė, nedidelė ir jokiu būdu negalėjusi tenkinti žymaus magnato Andriejaus Skarulskio ambicijų. Taigi jis nutaręs
savo dvare pastatyti naują ir gražią mūrinę bažnyčią. 1620-1622 m. tokia ir buvo pastatyta. Pavadinta šv. Onos vardu. Pirmoji bažnyčia turėjo
Marijos Ėmimo į Dangų, Jurgio, Mikalojaus, Martyno ir šv. Onos titulus. Andriejus Skarulskis buvo daug keliavęs ir naują bažnyčią pastatė
pagal vienos Jeruzalėje matytos pavyzdį. 1656 m. bažnyčia per rusų invaziją apdegė. Po to buvo atstatyta. XVIII a. I p. Skarulių dvaras atiteko
Žemaičių stalininkui Domininkui Kosakovskiui, kuris 1740 m. kitoj Neries pusėj pastatė rūmus, prie kurių išaugo Jonava. Po jo mirties Skaruliai ir
Jonava atiteko jo sūnui, tapusiam Vilniaus vyskupu, Juozui Kosakovskiui. Jis įkurdino Jonavoje marijonus. Jonavos bažnyčia iki Lietuvos
nepriklausomybės pradžios buvo Skarulių filija. Bažnyčia buvusi išpuošta Smuglevičiaus ir italų dailininkų paveikslais. XIX a. Skaruliai perėjo
dvarponiams Siemaškoms. Po 1812 m. bažnyčia buvo gerokai paremontuota. 1898 m. prie gotikinės bažnyčios pristatyta neogotikinė mūrinė
varpinė. 1844 m. vyskupo vizitacijos akte minima, kad po bažnyčia buvęs rūsys, tačiau I pasaulinio karo metu dalis rūsio užmūryta.

1941.VI.22 raudonarmiečiams traukiantis, kažkas tariamai iššovęs iš varpinės. Bolševikai, to šūvio labai suerzinti, nutarę sušaudyti visus
žmones, susirinkusius į bažnyčią. Apsupo juos su kulkosvaidžiais ir liepė gulti ant žemės. Tačiau pasitarę žmonėms leido išsivaikščioti. Keli
rusų kariai užėjo į kleboniją, kur tuo metu buvo 3 kunigai: Skarulių klebonas Pranciškus Vitkevičius, Veprių klebonas Balys Vėgėlė ir Vilniaus
krašto kunigas Zigmas Stankevičius. Netrukus jie visi buvo išvesti iš klebonijos, žiauriai sumušti, kankinti ir sušaudyti. Jų lavonai nužudymo
vietoje išgulėjo 3 dienas. Tik praūžus raudonųjų bangai jie buvo palaidoti Skarulių šventoriuje. 1943 m. pastatyti 3 mediniai kryžiai. Jiems
apipuvus, 1958.XI.2 viena kun. P.Vitkevičiaus giminaitė, 80 metų amžiaus, vietinių gyventojų remiama, pastatė akmeninį paminklą.

Šventoriaus kairėje pusėje yra koplytėlė su, kaip tikima, stebuklingu kryžiumi. Jis perkeltas iš Skarulių apylinkės. Šiam kryžiui žmonės rodė ir
teberodo pamaldumą. Vieno gaisro metu sudegė apylinkės miškas, taip pat ir medinė tvorelė, buvusi aplink kryžių, o kryžius nesudegė.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Jis yra dešinėje pusėje šoniniame altoriuje. Žmonės pasakoja, kad bandę tą paveikslą pakabinti moterų pusėj, bet po
nakties vis rasdavę jį vyrų pusėj, tai toliau jis ten ir buvęs paliktas.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Dydis apie 1x1,2 m. Visas paveikslas padengtas paauksuotu aptaisu. Matosi tik veidai ir rankos. Marija iki pusės. Žvelgia tiesiai.
Dešinę ranką pridėjusi prie krūtinės, kaire laiko Jėzulį. Jis žiūri beveik tiesiai. Kaire ranka laiko Žemės rutulį, dešine laimina. Ant Marijos kaklo
karoliai. Veidai labai malonūs, patrauklūs. Paveikslo apačioje ant raudono fono yra apie 14 votų, karolių, rožinių. Virš paveikslo altoriuje yra
Marijos Lurdo statula.

MALONĖS. Skarulių klebonui Eduardui Simaškai 1975.IV.30 vienas žmogus papasakojo tokį dalyką. Jo tėvas Feliksas Fedoravičius dalyvavo I
pasauliniame kare. Fronte virė mūšis. Kareiviai sugulę negiliuose apkasuose. Aplinkui buvo žuvusių ir sunkiai sužeistų. Jį apėmė baimė ir
siaubas. Bet jis prisiminė Skarulių bažnyčios altoriaus paveikslą ir pradėjo melstis: "Skarulių Dievo Motina, gelbėk mane!" Ir štai jam kilo mintis
šliaužti į šalį. Vos jam pasitraukus, į buvusią vietą krito patrankos sviedinys ir išrausė gilią duobę. Jei nebūtų pasitraukęs, būtų žuvęs.

Žmogus buvo įsitikinęs, kad jį išgelbėjo tik Skarulių Dievo Motina Marija.

ATLAIDAI. Titulo (Onos), Marijos Aplankymo.

                                         65. SKUDUTIŠKIS

ISTORIJA. Skudutiškio dvarą įsteigė Petka Jogailavičius XV a. pab. Apie bažnyčios atsiradimą išlikęs pasakojimas. Kai šioje apylinkėje siautė
maras, žmonės kritę kaip musės. Tačiau kas pasiekdavo Skudutiškį — likdavo gyvas. Jausdami didelį dėkingumą Dievui, girioj prikirtę rąstų,
ant savo pečių juos sunešę į Skudutiškį ir pastatę mažytę bažnytėlę — koplytėlę. Dvasinė vyresnybė koplytėlės įsteigimą pripažino ir
atsiuntė kunigą.

Pirmoji bažnyčia pastatyta 1724 m., vėliau buvo perstatyta. 1859 m. kun. Juozapas Pavilauskas su parapijiečiais bažnyčią dar kartą perstatė. 1939
m. išaugo dabartinė bažnyčia. Ją statęs kunigas St.Čelkus ir kun. Sančiauskas buvo rusų ištremti į Sibirą.

Skudutiškio kapinėse yra savanorio J.Baltrūno kapas. 1919 m. šiose pačiose kapinėse Baltrūnas buvo vienui vienas didelio lenkų kariuomenės
dalinio apsuptas. Tačiau gyvas nepasidavė, drąsiai kovėsi ir daug priešų paklojo. Jam kritus lenkų karininkas įsakė savo kareiviams nusiimti
kepures ir pagerbti lietuvį didvyrį, sakydamas, kad tai esąs "spinduliuojantis ir gražiausias pavyzdys, kaip reikia ginti savo tėvynę".

PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslą buvo išvežę į Molėtus, bet jį atrado ant medžio Skudutiškyje. Ir taip atsitiko kelis kartus, nors naktį
bažnyčia būna užrakinta. Tada jį paliko ten.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Jis yra medinės bažnyčios didžiajame altoriuje. Viršutinė rėmų dalis figūrinė pusapvalė. Raudoname medžiaginiame fone vienas
padėkos ženklas, o iš paveikslo šalių ant altoriaus yra 2 ilgos raudonos juostos ir ant jų — apie 50 votų. Paveikslo dydis apie 1,0x1,8 m. Su
auksiniu aptaisu. Atidengtos rankos, sudėtos ant krūtinės, ir veidas. Metalinis auksuotas kalavijas pervėręs Jos širdį. Marija iki pusės, galvą
palenkusi į kairę. Žvilgsnis nukreiptas žemyn. Paveikslo titulas — Marija Sopulingoji.

Paveikslas uždengiamas Jėzaus Širdies paveikslu.

Bažnyčios kairėje pusėje kabo apie 1,2x1,6 m dydžio kitas Marijos paveikslas. Jis apdraskytas nuo buvusio metalinio aptaiso. Rudame fone
Marija sudėjusi rankas prie krūtinės, su mėlynu apsiaustu, raudonu drabužiu. Aplink galvą šviesi aureolė. 4 kalavijai iš vienos ir 3 iš kitos
širdies pusės.

* * *

O Skudutiškio Mergele Marija Šventoji,

Tujei, kurį kraštą šį metų daug globoji.

Tu palaimink rytą mus, dienos darbui kylant,

Ir globėja mums pabūk, galvai miegui svyrant.

Savo priežiūroj augink blaivybės dorybę,

Mūsų šalyje išplėsk skaisčią nekaltybę.

Kaip rymojai Tu tada Betliejaus kūtelėj,

Taip budėki, nepaliauk mūsų visoj šalelėj.

O Marija, visad būk žvaigždele aušrine,

Savo spinduliais mus vesk į dangaus tėvynę.

Kun. Genevičius

* * *

ATLAIDAI. Švč. Trejybės (titulo), Žolinės, šv. Martyno.

Kai dar buvo maža bažnytėlė, per Švč. Trejybės atlaidus žmonės eidavo aplink bažnyčią keliais.

                                           66. SKUODAS

VIETA. 48 km į šiaurės rytus nuo Palangos. 1997 m. — 9000 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Kurį laiką pagal Jono Katkevičiaus vardą buvo pavadintas Johanesburgu. Nuo 1572 m.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1567 m. J.Katkevičius miesto aikštėje pastatė paminklinį kryžių atliktoms misijoms pažymėti. Kol nebuvo bažnyčios,
prie šio paminklo buvo laikomos pamaldos. Vysk. Valančius "Pastabose" mini, kad pirmą medinę bažnyčią katalikams pastatė Vilniaus vaivada
Jonas Karolis Katkevičius. Ji statyta 1614 m. 1724 m. kunigaikštis Sapiega, matydamas, kad Bartuvos upė plauna bažnyčią, paskyrė gabalą
žemės naujos statybai. Ta pačia proga Skuodo klebonas buvo pakeltas infulatu ir 1725 m. tas pats Kazimieras Sapiega pastatė Švč. Trejybės
bažnyčią, kurią konsekravo vysk. Antanas Domininkas Tiškevičius. 1835 m. ji sudegė. 1844 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, kurią 1850.VII.16
konsekravo vysk. M.Valančius.

Skuode dar yra evangelikų liuteronų bažnyčia, veikusi nuo 1569 m., ir cerkvė, pastatyta 1887 m. rusų valdininkams.

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairiajame šoniniame altoriuje yra apie 1,5x2,5 m dydžio suapvalintais viršuje rėmais Marijos su Kūdikiu paveikslas.
Marija lyg sėdinti, pasisukusi kiek į dešinę ir truputį palenkusi galvą. Dešinė ranka prie krūtinės, kaire prilaiko Jėzaus, apie 5 m. amžiaus,
laikomą knygą su Marijos monograma. Iš Marijos dešinės pusės stovi Kūdikis Jėzus, dešinėje laiko škaplierių, kaire — knygą. Už jų fone angelų
galvutės. Viršuje fono Marijos dešinėje pusėje Dievas Tėvas, kiek žemiau prie Jėzaus laikomo škaplieriaus sėdi vienuolis. Jėzus ir Marija su
auksiniu aptaisu. Matosi veidai, rankos ir Jėzaus viena pėda. Po Marijos figūra auksinė mėnulio delčia su žmogaus veidu.

Paveikslo apatinėje dalyje įtaisyta lentelė su 62 votais.

ATLAIDAI. Švč. Trejybės (titulo), Škaplierinės, Švč. Sakramento Adoracijos 1988.X.30.

                                          67. STAKLIŠKĖS

VIETA. 30 km į pietus nuo Kaišiadorių.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Vieni žmonės jį sieja su pirmosiomis staklėmis, kurios buvusios pagamintos šioje apylinkėje. Kiti — esą senovėj čia moterys labai
daug ausdavusios ir turėdavusios daugybę staklių.

ISTORIJA. XV a. priklausė karališkiems turtams. 1518 m. Žygimantas Senasis užstatė Stakliškes Petrui Masalskiui, kuris už jas mokėjo iždui 1060
kapų grašių. 1549 m. Stakliškės buvo užrašytos karaliaus žmonai Barborai Radvilaitei. XVI — XVIII a. tai buvo seniūnija. Kai Lietuvą užgrobė
rusai, dvarą valdė generolas Muravjovas. Čia augo jo sūnus, žinomas kaip korikas. Pirmąją bažnyčią pastatė Zigmantas Vaza 1593 m. Antroji
išaugo 1674 m. Stakliškių seniūnas Juozas Bonfallos 1776 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairiajame altoriuje yra Marijos paveikslas. Dydis apie 1,2x1,6 m. Marija stovi ant pusmėnulio, pamynusi žaltį,
sudėjusi ant krūtinės rankas, kiek į dešinę palenkusi galvą. Aplink angeliukai. Fonas iš auksinio aptaiso. Už Marijos galvos eina spinduliai, tarp
kurių sidabrinės žvaigždės. Jos tunika sidabrinė. Matosi veidai, Marijos, angelų pėdos ir kelių angeliukų kūnai. Iš šalių yra 11 votų.

Bažnyčios didžiajame altoriuje yra Švč. Trejybės, Marijos ir Juozapo paveikslas. Dydis apie 1,5x2 m. Dešinėje — stebuklingas Jėzaus
paveikslas.

ATLAIDAI. Švč. Trejybės (titulo), Magdalenos ir šv. Pranciškaus kančios (atrodo).

                                           68. SUŽIONYS

VIETA. 17 km į vakarus nuo Pabradės.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Kalvarijų dekanatas.

ISTORIJA. Vilniaus vyskupijos sąrašuose bažnyčia minima 1744 m. Karpio lėšomis 1795 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. Ją atnaujino
1856 m. Jonas Tiškevičius. Jis fundacijos akte įrašė sąlygą, kad pamokslai būtų sakomi lietuviškai. Po 1863 m. rusai bažnyčią uždarė. 1878 m. ją
pavyko atgauti. 1927 m. bažnyčia atnaujinta.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslas sukurtas Vilniuje apie 1912 m. Prie paveikslo buvo 4-5 votai. Klebonas Antonis Dziekanas apie 1962 m.
atsivežė iš Vilniaus Aušros Vartų daug votų ir prikabino. Jis mano, kad Aušros Vartų Marija viena, ir skirtumo nėra, nes Sužionyse taip pat
Aušros Vartų Marija.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Didžiajame altoriuje yra Aušros Vartų Marijos paveikslas. Dydis apie 1,6x2,2 m. Ant tamsiai mėlyno fono 54 votai.

ATLAIDAI. šv. Onos, Švč. Trejybės, Felikso de Valua (titulo), Mato.

                                           69. ŠATEIKIAI

VIETA. 17 km į šiaurės vakarus nuo Plungės.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Plungės dekanatas.

VARDAS.

ŠATEIKIŲ GIRIOS LEGENDA

Seniai seniai, kai lietuvių protėviai buvo pagonys, kur dabar yra Šateikiai ir aplinkiniai kaimai, ošusi paslaptinga giria: plati, klaidi ir dosni.
Pačiame girios viduryje, ten, kur susimetę krūvon stovėjo keli ąžuolai, prie pat seniausiojo nuolat ruseno ugnis. Į jos liepsną žmonės
suberdavo saują grūdų, gėlių ir žolynų sėklų, pirmųjų vaisių ir uogų, todėl ugnis visada degė ir aplink kvepėjo įvairiausiais kvapais.

Girios glūdumoje, ant kalvelės, stovėjo puošni bajoro Šateikos medinė pilis. Kas rytą, vos tik pro medžių viršūnes pasirodydavo saulės
kraštelis, Šateika pasikeldavo iš miegamojo į vienintelį bokštelį ir dairydavosi po savo valdas, kol tarnai pakviesdavo pusryčiauti. Bet prieš tai
pro kiemo vartus išeidavo pasiuntinys ir nunešdavo kasdieninę auką šventajai ugniai.

Vakarais, kai saulė pasislėpdavo už medžių viršūnių, į bokštelį pasikeldavo vienturtė našlio Šateikos duktė Milda ir ilgai tyliai stovėdavo
atvirame bokšte. Kai kurį vakarą ji uždainuodavo, pilies tarnai sakydavo, kad mergužėlės širdis tėvo nelaisvėje verkia.

Labai mylėjo bajoras Šateika savo vienturtę, iš pat kūdikystės augusią be motinos. Mylėjo ir saugojo, stengdamasis, kad net lietaus lašas
neužkristų ant jos pečių. Saugojo, bet nesuprato, kad pati gražiausioji visoje apylinkėje mergina turi širdį ir trokšta ne vien tėvo švelnių žodžių
ir glamonių.

Nežinia, kas pirmasis pastebėjo netoli pilies po medžiu stovintį jaunuolį, kuris akių nenuleisdavo nuo Mildos. Paskui vaikinas grįždavo į
varganą Platelių ežero žvejo trobelę.

Ėmė pilies tarnai patyliukais porinti, kad Šateikos Mildai ir senojo žvejo Bangio sūnui Meilučiui naktužė tamsi miegoti neleidžia. Ir jei jaunieji
būtų tik tylomis dūsavę, gal ir nieko blogo nebūtų įvykę.

Pačios ilgiausios birželio dienos vakarą, kai Platelių pakrantėse liepsnojo vasarvydžio laužai, o jaunos širdys veržėsi viena prie kitos, savo
bokšte Milda uždainavo tokią ilgesingą dainą, kad net užmigę paukščiai nubudo. Nutilo pilies tarnai, tokią naktį taip pat miegot negalėję, o
sargybiniai prisiminė prabėgusias jaunystės dienas. Tik staiga nutilo paukščiai, nutilo akimirkai Mildos ilgesinga daina ir nuskambėjo kita. Visu
balsu uždainavo Meilutis. Gerą pusę nakties, tarsi dviejų išskirtų širdžių meilės prisipažinimas, skambėjo daina tai iš bokšto, tai iš po medžio.

Pabudęs senasis Šateika iš pradžių nesusigaudė, kokius monus provija nakties vaiduokliai. Pasiklausęs jis suprato viską: kažkas nori atimti jo
vienintelį turtą, jo vienintelę viltį ir meilę...

Įsiuto bajoras, pačiupinėjo žilstančią barzdą, pasitikrino, ar nesapnuoja, ir baisiu balsu riktelėjo. Subėgo tarnai, pikta nujausdami.

— Kaip jis drįsta? Šimtą lazdų akiplėšai! — net putodamas rėkė Šateika.

Kaip tetervinas, ankstyvą pavasarį suokdamas meilės dainą savo išrinktajai, Meilutis dainavo vis skambiau, vis jausmingiau, į kiekvieną Mildos
dainos posmą atsakydamas su dar didesniu įkvėpimu ir meile, ir negirdėjo Šateikos tarnų. Jis tik dainavo, dainavo. Netgi tada, kai tėvas grubiai
iš bokštelio menėn nustūmė Mildą, Meilutis dainavo, laukdamas jos atsakymo. Netgi tada, kai Šateikos tarnai pririšo jį prie to paties, po kuriuo
stovėjo, medžio, Meilutis dainavo, tarsi nesuprasdamas, ko reikia tiems staiga čia atsiradusiems žmonėms.

— Šimtą lazdų akiplėšai! — sumaurojo bokšte bajoras, ir tarnai, bijodami prarasti duonos kąsnį, pakluso valdovo įsakymui. Po kiekvieno lazdos
smūgio Meilučio daina darėsi vis tylesnė, o po aštuoniasdešimt septintojo ji visai nutilo. Toliau tarnai skaičiavo smūgius jau negyvam
jaunuoliui. Tuo pačiu metu pilyje nuaidėjo toks širdį veriantis klyksmas ir tiek daug kartų naktyje jį kartojo aidas, kad visi, jį girdėjusieji,
neužmiršo iki savo gyvenimo pabaigos.

Įbėgęs į dukters kambarį, Šateika sustingo iš siaubo. Ant palangės, ištiesusi rankas į Meilutį, buvo sukniubusi negyva Milda.

Tą dieną, kai su didžiule pagarba šventajame miškelyje buvo sudeginta mergaitė, dingo ir pilies valdovas Šateika. Audringą naktį perkūnas
trenkė į didiko pilį, ir patekėjusi saulė išvydo tik pajuodusius nuodėgulius ir pelenų krūvą...

* * *

Pirmoji bažnyčia Šateikiuose pastatyta 1700 metais, galbūt toje vietoje, kur augo šventieji ąžuolai ir kūrenosi amžinoji ugnis.

(Legenda perrašyta iš Plungės raj. laikraščio "Kibirkštis" 1986.V.1.)

ISTORIJA. Šateikių vietovė žinoma jau senais laikais. 1568 m. kovo 12 d. privilegija Žygimantas Augustas Šateikius atidavė Jokūbui
Laškovskiui. 1586 m., valdant Steponui Batorui, ši privilegija buvo patvirtinta. Po J.Laškovskio Šateikiai atiteko Erazmui Skolvidui, kuris savo
valdą pardavė Barborai Šverinienei už 30 000 lenkiškų auksinių (zlotų).

1661 metais šios valdos buvo užstatytos broliams Andriui ir Danieliui Broel — Pliateriams. Vėliau Šateikių šeimininkais buvo Sapiegos. Yra
žinių, kad 1717 m. Šateikius jau valdė Andrius Pliateris, o XVIII a. II p. — Korialanas Pliateris. Jų palikuonys šeimininkais buvo ligi 1940 m., nors
gyveno ne Lietuvoje.

(Iš laikraščio "Kibirkštis" 1982.VIII.28.)

1700 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 1875 m. grafas Pliateris pastatė gotikinę šv. Morkaus bažnyčią, kurią konsekravo vysk.
A.Beresnevičius (pagal 1987 m. KKŽ, buvo pastatyta dar viena 1776 m.). 1926 m. suteiktos parapijos teisės. Bažnyčia buvo viena gražiausių
Žemaitijoje. Jos puikius vitražus sunaikino 1945 m. Velykų metu į bažnyčią įsibrovę rusų kareiviai.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Bažnyčios didžiajame altoriuje yra Marijos Šiluviškės paveikslas. Dydis apie 1,3x2 m. Marija ant kairės rankos laiko Kūdikį, su
paauksuotais rūbais, vainikais. Aplink paveikslą ornamentas iš rožių su lapeliais: viena auksinė, kita sidabrinė. Aplink aptaisą raudonas
aksominis fonas. Ant jo 12 votų.

ATLAIDAI. Marijos Gimimo, šv. Morkaus evangelisto (titulo).

                                            70. ŠATĖS

VIETA. 20 km į pietryčius nuo Skuodo.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Skuodo dekanatas.

VARDAS. Nuo upės.

ISTORIJA. 1670 m. Jonas Volskis pastatė medinę bažnyčią, kuri veikė kaip filija. 1771 m. A.Sapiega pastatė šv. Jono Krikštytojo naują bažnyčią.
1885 m. baigta statyti nauja mūrinė didžiulė bažnyčia, kurią 1892 m. konsekravo vysk. M.Paliulionis.

Vysk. Valančiaus laikais Šatės ilgą laiką nebuvo blaivios. šv. Jono atlaidų dieną Šatėse atsiradęs ir pats "žmonių vyskupas". Po sumos
vyskupas įlipęs į sakyklą ir taręs: "Mieli mano šatiškiai, sakykite man, kaip aš parodysiu Dievui jūsų girtas dūšeles?.." Prisiekusieji išgert
norėjo išeiti laukan, bet prie durų stovėjo zakristijonas. Kunigai atsigulė bažnyčioje kryžium ir pasakė nesikelsią tol, kol visi vyrai iki vieno
prisieks nebegerti. Pats vyskupas tuo metu sakykloje meldėsi. Šačių vyrai kalbėjosi, tarėsi, po to suklaupė ir didžiu balsu užgiedojo: "Nors ir
žemė drebėtų, ir kalnai griūtų į marių gilumas!.." Po to kunigai atsikėlė nuo žemės. Šatiškiai nebegėrė.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Bažnyčios šoniniame altoriuje buvo Marijos stebuklingas paveikslas. Prie jo apie 50 votų. Yra legenda, kad šitą
paveikslą norėta išvežti į Mosėdį, bet arkliai nepavežė. Apie 1982 m. paveikslas iš bažnyčios buvo perkeltas į kleboniją. Paveikslo titulas
Marija Visų Malonių Tarpininkė.

APRAŠYMAS. Dydis apie 1,2x1,4 m. Marija balta tunika ir raudonu apsiaustu gaubia žmones: popiežių, vyskupą, vienuolį, karalaitį... 16
žmonių.

ATLAIDAI. Jono Krikštytojo (titulo).

                                            71. ŠEDUVA

VIETA. 40 km į vakarus nuo Panevėžio. 1997 m. — 3560 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Šeduvos dekanatas.

VARDAS. Senovėje buvo vadinama Šiauduva.

ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1512 m. ant Kotiškio kalnelio. Ji greit sudegė. 1542 m. klebono Povilo rūpesčiu pastatyta antroji
medinė bažnyčia. 1640 m. Upytės vaivada Jeronimas Valavičius savo lėšomis padarė pamatus naujai ir dabartinei bažnyčiai. 1649 m. ji buvo
baigta. Žemaičių vysk. Jurgis Tiškevičius ją pašventino. Ankstesnės bažnyčios turėjo "šv. Panelės Marijos" vardą, ši — "šv. Kryžiaus
Atradimo" vardą. Po kelių dešimtmečių bažnyčią palietė gaisras. Tokia pati nelaimė pasikartojo 1799 m. Dvarininko S.Poniatovskio rūpesčiu
bažnyčia buvo atstatyta 1804 m. Pagal Jeronimo Valavičiaus sumanymą ji turėjo vieną pagrindinę navą. Buvo įrengti 9 altoriai.

1905 m. klebonas Povilas Šalučka parapijos lėšomis, nekeisdamas bendro stiliaus, pristatė šonuose dar dvi navas ir bažnyčios planas įgavo
kryžiaus formą. Joje įrengti 5 altoriai. 1937 m. klebono Mykolo Karoso iniciatyva bažnyčia buvo atnaujinta iš išorės ir perdekoruotas jos vidus.
Turi šv. Marijonos Kankinės relikvijas.

1956 — 1962.VIII.20 Šeduvoje kaip tremtinys gyveno ir mirė Kaišiadorių vyskupas Teofilis Matulionis. Jo kūnas buvo parvežtas į Kaišiadoris.

Nuo 1974 m. bažnyčią atnaujino, išgražino, senus paveikslus restauravo klebonas Bronius Antanaitis.

Šventoriuje yra metalinis kryžius su užrašu, padarytu spaudos draudimo metais: "Pundacij Jaunikajczų Diewui ant garbies 1898 m.".

nuotrauka

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairiajame altoriuje yra Marijos paveikslas. Dydis apie 1,2x1,9 m. Marija stovi ant žemės. Ant kairės rankos Kūdikėlis,
dešinė nuleista, žvelgia kiek į kairę. Jėzus kaire ranka laiko knygą, dešine laimina. Apdengti aptaisu, kurio dalis išpuošta gėlėmis. Matosi abiejų
veidai, delnai ir basos pėdos. Karūna su 4 brangiais akmenimis. Jėzaus karūna be jų. Aureolės — saulės su spinduliais. Aplink juodu 12
žvaigždžių. Ant raudono aksominio fono 6 votai.

ATLAIDAI. Kryžiaus Atradimo (titulo), Angelų Sargų, Žolinės, Marijos Nekalto Prasidėjimo.

                                          72. ŠEŠUOLĖLIAI

VIETA. 9 km į rytus nuo Širvintų.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Širvintų dekanatas.

ISTORIJA. XVIII a. dvaro žmonės paveikslo atradimo vietoje pastatė mažą medinę bažnytėlę. 1812 m. ją imta vadinti vieša koplyčia ir joje
retkarčiais buvo laikomos pamaldos, o nuo 1824 m. jau pradėta vadinti Širvintų bažnyčios filija ir prie jos nuolat gyveno kunigas. 1863 m. rusų
valdžia uždraudė kunigui gyventi Šešuolėliuose. Bažnyčia liko stovėti tuščia. Nuo senatvės sudubo ir todėl buvo nugriauta. Naujos bažnyčios
valdžia neleido statyti. Ilgai rūpintasi, prašyta. Ir tiktai 1910 m. grafo Grabausko ir Širvintų klebono Jono Navicko rūpesčiu pastatyta nedidelė
mūrinė bažnyčia. Buvo galima statyti ir didesnę, bet Širvintų klebonas nenorėjo, kad nustelbtų jo bažnyčią. 1924 m. Šešuolėliai tapo pilnateise
parapija. Bažnyčios kairėje viduj palaidoti Jasinskų giminės, jos fundatorių, palaikai.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Toje vietoje, kur dabar yra bažnyčia, kitados augusi didžiulė liepa, aplinkui ošęs miškas. Vieną dieną toje liepoje
žmonės radę įkeltą Dievo Motinos su vaikeliu Jėzumi ant rankų paveikslą. Žmonės su didele pagarba paveikslą nuėmę ir nunešę į Alionių
bažnyčią 4 km nuo šios vietos. Bet kitą dieną paveikslas vėl atsiradęs toje pačioje liepoje. Žmonės antrą kartą nunešę jį į Alionis. Paveikslas
vėl grįžęs atgal. Taip pasikartojo dar kelis kartus. Tada Šešuolėlių dvaro žmonės toje vietoje pastatė mažą medinę bažnyčią. Stebuklingą
paveikslą įtaisė altoriuje, aplink įkūrė kelias sodybas, ir taip atsiradęs Šešuolėlių bažnytkaimis.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Didžiajame altoriuje yra paveikslas. Dydis apie 70x90 cm. Ovaliniuose rėmuose. Aptaiso nėra. Marija sėdi ant krėslo, palenkusi
galvą link Jėzaus, kurį laiko ant kelių kairėj pusėj. Jėzus apie 8 mėn. amžiaus. Iš kraštų 2 angelai. Ant Marijos galvos balta skepeta. Su raudona
tunika. Ant kelių žalias audeklas. Paveikslas kabo raudoname fone apie 1,6x2 m, ant kurio yra 25 dideli votai. Tarp jų 3 žvaigždės, 1 pusmėnulis.

ATLAIDAI. Kazimiero, Marijos — Visų Malonių Tarpininkės (titulo, paskutinį gegužės sekmadienį), Lauryno.

                                           73. ŠIAULIAI

VIETA. šv. Petro ir Povilo bažnyčia. 1997 m. — 147 000 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Vieni kildina iš žodžio "šaulys" (karys), kiti — iš "saulė".

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmąją bažnyčią pastatė Žemaičių seniūnas M.Kęsgaila 1445 m. Antroji statyta 1617-1626 m. Klebonas Kazimieras
Bukota (mirė 1793 m.) atliko didelį bažnyčios remonto darbą. Kun. Ignotas Štachas atnaujino ją iš vidaus. 1880 m. žaibui nutrenkus bokštą, jis
paaukštintas dviem tarpsniais. XX a. pr. buvo pristatytos dvi koplyčios ir perstatytos zakristijos. 1944 m. bažnyčia buvo smarkiai apgriauta.
1951-1953 m. restauruota, atstatyta.

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešinėje koplyčioje, prie kurios yra užrašas: "Šį altorių aukoju šv. Marijos garbei — Julija Rakauskaitė. 1938.I.23",
yra du Marijos paveikslai.

I paveikslas kabo viršutinėje dalyje. Dydis apie 40x50 cm. Tai Marijos Neperstojančios Pagalbos bizantinis paveikslas. Marija kiek pasikreipusi į
kairę. Kaire ranka laiko Kūdikėlį Jėzų, dešine — Jo rankutes. Žvilgsnis mąstantis. Su melsvai žalsva tunika, išpuošta ornamentais. Su karūna.
Ant skepetos per kaktos vidurį žvaigždė, kita žvaigždė kiek šone. Jėzus žiūri atgal. Abipus Marijos galvos — 2 angelai iki pusės. Vienas jų
laiko kryžių, kitas, rodos, graikišką kryžių. Po paveikslu ant raudono aksominio fono kabo 8 braškės.

II paveikslas — Marijos su Jėzumi — yra ant to paties raudono fono, žemiau aprašytojo. Aptaisytas auksiniu aptaisu. Rėmų nėra. Matosi veidai,
rankos ir Jėzaus pėdos. Marija dešine ranka laiko skepetą, kaire — Kūdikėlį. Jėzus kairėje rankoje laiko rutulį su kryžiuku, o dešine laimina.
Marija pavaizduota pasisukusi kiek į kairę, bet žiūri tiesiai. Abu su auksinėmis karūnomis ir aureolėmis.

Iš altoriaus šalių 2 lentelės su votais, karoliais. Vienoj lentelėj yra apie 75, kitoje apie 85 padėkos ženklus.

ATLAIDAI. šv. Petro ir Povilo (titulo).

                                           74. ŠIMONYS

ISTORIJA. Aprašyta I dalyje.

PAVEIKSLO ISTORIJA. 1928 m. į Šimonis atkeliamas klebonu Jurgis Martinaitis (mirė 1946.X.2). Bažnyčios didžiajame altoriuje įrengtas
Marijos paveikslas, kurį jis savo lėšomis pirko už daugiau nei 3 000 litų, norėdamas didesnės Marijos garbės.

APRAŠYMAS. Didžiajame altoriuje esančio Marijos paveikslo dydis apie 1,1x2 m. Su auksiniu aptaisu. Nupieštas ant drobės. Panašus į
Marijos Čenstakaviškės atvaizdą, tik šviesesnis, nes pagal žmonių pasakojimą toks buvęs senasis sudegęs paveikslas. Aplink galvas 13
žvaigždžių, virš žvaigždžių vainiko ant fono — dar 3 žvaigždės. Ant raudono fono dešinėje Marijos pusėje kabo didelė auksinė širdis. Po
Marijos ir Jėzaus figūrom yra sidabriniai debesys ir vainikas iš auksinių rožių su sidabriniais lapeliais. Paveikslas uždengiamas Rafaelio Santi
"Siksto Madona".

MALONĖS. Apie 1936 m. Šimonių klebonas Jurgis Martinaitis išvažiavo į Kupiškį trijų dienų rekolekcijoms. Jam nesant namie bažnyčioje
pamaldų nebuvo. Bažnyčia buvo užrakinta. Prieš išvykdamas klebonas pakonsekravo Ostiją ir, įdėjęs ją į monstranciją, paliko altoriuje
neužrakintą. Vieną naktį vagis, prisitaikęs raktą, įsibrovė į bažnyčią ir pavogė monstranciją drauge su Ostija. Gavęs žinią apie bažnyčios
apiplėšimą, kun. J.Martinaitis tuoj grįžo ir įsakė visą valandą skambinti varpais. Žmonės, išgirdę tą nesuprantamą varpų gaudimą, iš plačios
apylinkės susirinko į Šimonis ir žinia apie bažnyčios apiplėšimą greit pasklido visoje parapijoje. Kunigas pasakė jaudinantį pamokslą,
paaiškino, kokia baisi piktadarystė įvyko. Jis ragino žmones permaldauti įžeistą Jėzaus širdį ir maldauti stebuklingą Dievo Motiną, kad ji
piktadarį atvestų prie atgailos ir jis grąžintų monstranciją. Pats kunigas iš sakyklos prieš žmones Marijai pažadėjo, kad jis nepaliaus meldęsis,
kol monstrancija neatsiras. Ir taip pamaldos be pertraukos vyko ištisą parą. Po įtempto nakties budėjimo anksti rytą atbėgo viena moteriškė ir
pranešė, kad monstrancija yra pastatyta prie jos namo. Klebonas tuoj surengė didžiulę procesiją ir pats liturginiais drabužiais nuvyko į
nurodytą vietą. Monstrancija buvo iškilmingai grąžinta į bažnyčią. Po poros dienų ir pats vagis atėjo pas kleboną ir prisipažino padaręs tą
piktadarystę. Klebonui paklausus, kas jį privertė grąžinti pavogtą monstranciją, atsakė, jog jį apėmė nepaprasta tos monstrancijos baimė ir
baisus vidinis nerimas. Per ištisą naktį negalėdamas nusiraminti, atnešęs monstranciją ir pastatęs maldingos moters palangėje, kad ji greičiau
būtų surasta. Jis atliko išpažintį ir atgailą. Šis įvykis dar labiau sustiprino pamaldumą Marijai.

ATLAIDAI. Jurgio, Marijos Nekalto Prasidėjimo, Žolinės (titulo).

                                          75. TABARIŠKĖS

VIETA. 35 km į pietryčius nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Turgelių dekanatas.

VARDAS. Nuo dvarininko pavardės.

ISTORIJA. 1507 m. dvaro savininkas Vaitiekus Taboras pastatė pirmą medinę bažnytėlę. Vėliau dvaras priklausė Skarbek-Važinskams. Mykolas
S.Važinskas, Lietuvos raštininkas, 1770 m. pastatė naują medinę bažnytėlę ir įkurdino basuosius karmelitus. Prie vienuolyno veikė ir mokykla.
1832 m. vienuolyną maskoliai uždarė. 1809 m. bažnyčiai buvo suteiktos parapijos teisės. 1870 m. remontuota.

APRAŠYMAS. Yra du stebuklingi paveikslai.

I paveikslas yra bažnyčios didžiajame altoriuje. Vaizduojamas Marijai ir apaštalams šv. Dvasios atsiuntimas. Dydis apie 1,2x1,5 m. Virš paveikslo
yra 12 votų. Marija su apaštalais meldžiasi. Virš jų — ugnelės ir šv. Dvasia karvelio simboliu. Iš jo sklinda spinduliai.

nuotrauka

II paveikslas yra kairiajame šoniniame altoriuje. Figūriniuose pusapvaliais kampais rėmuose Marija iki pusės. Dievo Motina savo dešinėje
prilaiko stovintį Kūdikėlį Jėzų. Galvas abu palenkę į priešingas puses. Ant galvų auksiniai vainikai. Jie papuošti žaliais akmenimis, o Jėzaus —
dar baltais ir raudonais akmenimis. Jėzus ir Marija su sidabriniu aptaisu. Matosi veidai, rankos ir Kūdikėlio kojos. Veidai malonūs. Šalia paveikslo
dešinėj pusėj lentelė su 10 votų. Vienas su 1858 m. data ir inicialais E.W..

Bažnyčios dešiniajame altoriuje yra stebuklingas paveikslas: Jėzus plakamas prie stulpo. Juosta ant klubų sidabrinė, aureolė auksinė.

ATLAIDAI. Arkangelo Mykolo (titulo).

                                           76. TRAUPIS

VIETA. 15 km į šiaurę nuo Kavarsko.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Raguvos dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Parapija įsteigta 1515 m. Jos fundacija rūpinosi vietos dvarininkai broliai Jurgis ir Petras Mikalavičiai. Tais pačiais
metais buvo palaiminta ir pirmoji medinė šv. Mikalojaus bažnyčia. 1785 m. kitas Traupio savininkas Ignas Franckevičius pastatė naują bažnyčią,
taip pat medinę. 1892 m. patys parapijiečiai, vadovaujami klebono kun. Juozapo Batvido, pasistatė dabartinę mūrinę baroko stiliaus bažnyčią su
vienu 30 m aukščio bokštu. Ją pašventino vyskupas Gasparas Cirtautas šv. Onos garbei. Frontono įrašas skelbia: “Geras įeik, geresnis išeik.”

1995 liepos mėn. išėjo Lietuvos Sąjūdžio Anykščių Tarybos ir Santaros “Už demokratinę Lietuvą” tarybos leidinys (“Žiburys”, Nr. 7(61), skirtas
Traupio parapijos 480-mečiui).

nuotrauka

PAVEIKSLO ISTORIJA. Tikriausiai atkeltas iš senosios bažnyčios. 1958 m. prie kun. Igno Šaučiūno dekoruojant bažnyčią, šis paveikslas buvo
perkeltas į zakristiją kaip netinkamas. Į jo vietą buvo įdėtas dekoratoriaus V.Čižausko pupieštas menkos meninės vertės šv. Antano
paveikslas. 1986 m. paprašiau Švč. M.Marijos paveikslą restauruoti garsią restauratorę Janiną Bilotienę. Ji, kaip žinoma, vėliau restauravo Švč.
Aušros Vartų Mariją prieš popiežiaus atvykimą į Lietuvą. Pas mus darbą atliko be priekaištų. Tuojau buvo sugrąžintas į savo senąją vietą
altoriuje. Jos nuomone, šis paveikslas yra XVII-XVIII a.

Būdavo švenčiami ir Jos atlaidai. Suplaukdavo daug žmonių, nes laikė Ją stebuklinga. Koią metų dieną Ją minėdavo, neteko sužinoti. Votų irgi
neišliko. – Kun. Steponas Galvydis. Paveikslas įrašytas į Valstybės saugomuosius. Susideda iš 9 dalių – paveiksliukų, vaizduojančių
stebuklingos Marijos statulėlės, esančios Gideliškės (Lenkijoje) vietovėje, istoriją ir malones. Po paveiksliukais yra lenkiški užrašai. Paveikslo
viduryje – Marijos su Kūdikiu ant rankų statulėlė, laikoma dviejų vienuolių. Teksto vertimas:

1. 1515 m. valstietis Jonas Čečikas netoli nuo savo namų rado šį Mergelės Marijos paveikslą. Ilgokai pagalvojęs, kartu su nebyliais gyvuliais
nusilenkė ir paėmė pas save į namus. Paslėpė, niekam nepasakojo. Apie tai liudija istorija.

2. Tais pat metais valstietis su savo namiškiais labai sunkiai susirgo ir buvo priverstas paslėptą kampe paveikslą atiduoti Forkac bažnyčiai. Ir
tučtuojau su visa šeimyna pasveiko. Bet paveikslas, nepatenkintas savo nauja vieta, grįžo į tą pačią vietą, kur buvo rastas.

3. 1631 m. nežinoma miestietė, atėjusi iš Bohnės į Gidelius su daugeliu liudytojų, paliudijo, kad jos 4 metų dukra, žaidusi su kaimynų vaikais,
įkrito į šulinį. Ten išbuvo 2 valandas. Kai tėvai ją ištraukė ir paaukojo Gidelių Švč. Mergelei, dukra iškart pasveiko.

4. Toje vietoje, kur buvo rastas Švč. M. Marijos paveikslas, buvo pastatytas Kryžius. Liaudis, susirinkusi prie jo, prašydavo ir gaudavo daug
malonių. Pvz., tėvai išprašė gyvenimą savo dukrelei, gimusiai prieš laiką.

5. 1631 m. šviesiausia ponia Stradomė iš Krokuvos liudijo su daugeliu liudininkų, kad jai Viešpats Dievas, užtariant Švč. Marijai iš Gidelių, į
kurią ji nuoširdžiai kreipėsi, grąžino regėjimą.

6. Tuo metu, kai šis paveikslas ilgą laiką stovėjo Dievo Kančioj, šviesiausias ponas Martynas Gidelskis per nelaimingą atsitikimą Torgardoje
pateko į kalėjimą. Per Švč. Mariją išlaisvintas, jis Marijos garbei savo tėviškėje tučtuojau pastatė bažnyčią.

7. 1632 m. ponas Gabrielius Širvinskis po traumos dėl arklio kaltės gulėjo mirties patale. Jo motina dažnai aukojosi prie Švč. M. Marijos
Gideliškės. Ponas G.Širvinskis pasveiko.

8. 1630 m. šviesiausia ponia Pukaženska gavo nuo Švč. Marijos malonę savo sūnui. Apie ją liudijo liudininkai. /.../ Ji pamatė visiškai sveiką
sūnų prie Švč. Marijos paveikslo.

9. Istorija apie stebuklingą Švč. M. Marijos Gideliuose paveikslą.

1515 m. valstietis Jonas Čečikas arė savo žemę. Rado Švč. Mergelės Marijos paveikslą prie akmens. Kai jaučiai parpuolė ant kelių, buvo mušami,
bet jie nesikėlė ir toliau nėjo. Valstietis nusprendė užeit iš priekio ir pažiūrėt, kas yra. Tada jis pamatė paveikslą 1/4 rankos iki alkūnės dydžio.
Valstietis priklaupė ir paėmė paveikslą (statulą?), nunešė namo ir paslėpė skrynioje po savo rūbais. Norėjo viską nutylėti. Bet Viešpats Dievas
patvarkė kitaip. Taip atsitiko, kad valstietis, jo žmona ir vaikai apako ir negalėjo vienas kitam patarnaut. Tada paprašė vienos moteriškės, kad
jiems patarnautų. Šita moteriškė, įėjus į kamarą ir atidarius skrynią, pamatė virš rūbų spindintį paveikslą (statulą?). Po to pasakė namiškiams —
ligoniams, kad Dievo ranka teisinga: turint šventenybę namuose, reikia tučtuojau pranešti klebonui. Jie pakluso ir paveikslą atidavė klebonui.
Šis nunešė paveikslą į bažnyčios cimboriją ir pastatė. Sergantieji tą pačią valandą pasveiko. O kada klebonas tą paveikslą slėpė, šis vėl buvo
matomas, kur rastas pirma. Matydami šį stebuklą, žmonės greitu laiku pastatė Kryžių ir tą paveikslą tenai įstatė. Prie jo ilgą laiką dideliais būriais
sueinanti liaudis daug įvairių malonių gaudavo. Laikui bėgant, šviesiausias ponas Martynas Gidelskis, ekonomas, Švč. Marijos įsakymu ten
pastatė koplyčią ir Jos vardo bažnyčią, kuri stovėjo keliasdešimt metų. Po to iš malonių ponų Stambeckų, šviesios ponios Doržovskos aukų
Viešpaties Dievo ir Mergelės Marijos garbei pastatė mūrinę, prabangią bažnyčią.

                                          77. TROŠKŪNAI

VIETA. 16 km į šiaurės vakarus nuo Anykščių. 1997 m. — 600 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Raguvos dekanatas.

VARDAS. Dvarininkas suteikė savo vardą — Vladislovas, bet neprigijo.

ISTORIJA. 1696 m. dvarininkas Vladislovas Sakalauskas pasikvietė bernardinus ir jiems 1698 m. pastatė bažnyčią. 1700 m. pastatė ir vienuolyną.
1773 m. prie vienuolyno įsteigta mokykla. Bažnyčiai sudegus, bernardinų gvardijonas kun. Domininkas Dambrauskas 1789 m. pastatė mūrinę
bažnyčią, varpinę ir 1794 m. mokyklą. Daug prisidėjo dvarininkas Petkevičius. 1803.VIII.2 Vilniaus vysk. pagalbininkas Dovydas Pilkauskas
pašventino bažnyčią Švč. Trejybės vardu. Baigiant statyti bažnyčią, caro "dėka" jos bokštas liko nebaigtas. Kupolas turėjo būti kaip šv. Petro
ir Povilo bažnyčios Vilniuje. Tad angą bažnyčios lubose uždengė skydu, ant kurio per 1968 m. restauravimą buvo nupiešta Švč.Trejybė.

Troškūnų bernardinams 1807 m. valdžia leido atidaryti mokyklą. Jie savo lėšomis išmūrijo dviaukštę gimnaziją. 1832 m. rusų valdžia, naikindama
daugybę vienuolynų, Troškūnų nelietė. Bernardinai dar laikė parapiją. 1864.XI.11 gautas raštas, kuriuo, generalgubernatoriui paliepus, Kauno
gubernatorius M.Muravjovas įsako: "Troškūnų bernardinai nedraudė jiems priklausomoje bažnyčioje giedoti giesmių, ir, priešingai valdžiai,
sukilėlių būrio vyresnysis Mineika 1863.V.6 užėjo į vienuolyną ir buvo priimtas. Bažnyčioje matyti keturi ginkluoti sukilėliai. Todėl Troškūnų
vienuolynas kaip žalingas valdžiai yra panaikintinas".

Po I pasaulinio karo pranciškonai vėl buvo grįžę į Troškūnus. Tačiau ilgainiui savo seną sodybą apleido ir parapija teko pasauliečiams
kunigams.

Sovietmečiu vienuolyno pastatai buvo nacionalizuoti. Kurį laiką čia buvo įsikūrusios tarybinės įstaigos. Vėliau (1960 — 1985 m.) įsteigta
žemės ūkio mechanizavimo mokykla. 1989 m. nusiaubti vienuolyno pastatai buvo grąžinti Troškūnų parapijai. Jie restauruoti ir atgavo buvusią
architektūrinę formą. Čia įsikūrė Adolfo Kolpingo draugijos jaunimo ir nedarnių šeimų centras.

PAVEIKSLAS. Nuo seno Troškūnų bažnyčioje buvo stebuklingas Marijos Škaplierinės paveikslas. Medinė bažnyčia sudegė, bet paveikslas
liko nepaliestas. Jis buvo įdėtas naujos bažnyčios didžiajame altoriuje. 1947 m. dešinėje bažnyčios pusėje Švč. Marijos altoriuje dar buvo
stebuklingas Jos paveikslas. Raudonos gelumbės fone, su paauksuotu aptaisu. Fonas nusagstytas votais. Paveikslas buvo uždengiamas
dailininko Dilkos pieštu paveikslu, kur Marija vaizduojama debesyse.

Po to niekas nematė to paveikslo ir jis buvo laikomas pražuvusiu.

1989 m. tvarkydamas Švč. Marijos altorių kleb. kun. St.Kazėnas pastebėjo, kad po paveikslo foniniu audeklu dar kažkas yra. Nuėmus šį audeklą
pasirodė nuostabus Švč. M. Marijos atvaizdas. Paveikslas tapytas 1660 m. Kitoje jo pusėje yra ir dar viena data — 1557 m. Apačioje paveikslo
užrašas: "MONSTRA TE ESSEM MATREM" — "Parodyk, kad esi Motina".

1992 m. paveikslą restauravo Balys Pakštas. Atnaujintas jis su didelėm iškilmėm, vadovaujant J.E. Panevėžio vysk. Juozui Preikšui, 1994 m. buvo
įtaisytas šoniniame altoriuje.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Švč. Marija iki pusės. Ant kairės rankos laiko Kūdikėlį Jėzų, o dešine prilaiko. Žvelgia tiesiai. Kūdikėlis Jėzus kaire ranka laiko
knygą, o dešine laimina. Jis žvelgia į šoną. Marijos rankose rožinis. Aplink nupiešta 15 rožinio paslapčių, o po apačia minėtas lotyniškas
užrašas. Ant galvų vainikai. Nuotrauka ir aprašymas išspausdinta "XXI a." 1995.01.25, Nr.6. Dydis 1,25x1,74 m. Drobė, aliejus.

ATLAIDAI. Pagal Leono XIII raštą, 1903.VII.3 Troškūnų bažnyčioje yra šie atlaidai: Švč. Jėzaus Vardo — II sekmadienis po Trijų Karalių,
šv.Kazimiero, Švč. Marijos Apreiškimo — III.25, šv. Jurgio — sekmadienį po IV.23, Švč. Trejybės, šv. Antano — VI.13, Škaplierinės —
sekmadienį po VII.16, Porcinkulių — VIII.2, Švč. Marijos Dangun Ėmimo, šv. Liudviko — sekmadienis po VIII.26, bažnyčios pašventinimo —
XVI sekmadienį po Sekminių, IX.8, Pranciškaus — spalio 4, XII.8.

                                           78. TURGELIAI

VIETA. 30 km į pietryčius nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Senosios tikybos lietuviai vėlų rudenį švęsdavo Vėlines. Susirinkdavo padėkoti dievams už derlių, vaišindavosi. Vaišių metu
neužmiršdavo ir mirusiųjų. Prie stalo palikdavo tuščias vietas. Tokie religinio pobūdžio susirinkimai buvo vadinami “vėlinio turgeliais”.

ISTORIJA. Bažnyčios statyba 1500 m. pasirūpino Vaclovas Mongirdas ir jo duktė. Antroji bažnyčia pastatyta 1729 m.

Bažnyčiai atnaujinti P.Bžostauskas užrašė 20 000 auksinių, kurie buvo sunaudoti 1836 m. naujos bažnyčios statybai. Dabarinė mūrinė statyta
1897-1909 m. kun. Šepeckio ir parapijiečių rūpesčiu. Kunigo istorija tokia.

Jų buvo trys broliai Šepečiai. Vienas savo pavardę suprancūzino į Šepua ar pan. Ir išvyko į Prancūziją. Kitas savo pavardę sulenkino —
Šepeckis. Trečias liko lietuviu, o jo sūnus tarybiniais metais buvo pasiekęs aukštą postą.

1930 m. bažnyčią konsekravo vysk. Jalbžykovskis.

Už 2 km nuo Turgelių link Jašiūnų kairiajame Merkio krante yra didelis senas Merkinės kaimas. Dešiniajame Merkio krante XVIII a. buvo
įsikūrusi įdomi savo istorine praeitimi Pavlovo respublika. LDK referendorius kun. P.Bžostovskis (1739 — 1827) savo Merkinės dvare panaikino
baudžiavą, lažą pakeitė piniginiu mokesčiu. 1769 m. Merkinės dvaro valstiečiai, P.Bžostovskiui sutikus, priėmė savivaldos įstatymą.
P.Bžostovskio remiami, jie suorganizavo atskirą miniatiūrinę respubliką, kuri užėmė tris kvadratines mylias. Jos gyventojai išrinko valdžios
organus: prezidentą, dvejų rūmų parlamentą, teismą. Savo respubliką pavadino pirmojo prezidento Povilo Bžostovskio vardu — Pavlovo.
Respublika turėjo savo pinigus, banką, antspaudą, mokyklą, gydytoją. Tvarkai palaikyti respublikoje ir ją ginti buvo sukurta milicija iš 137 jaunų
vyrų. Pavlovo respublika anais laikais domėjosi daugelis valstybių. 1791.IV.4 Lietuvos — Lenkijos seimas oficialiai pripažino respubliką ir
patvirtino jos gyventojų priimtą konstituciją. (Daugiau žinių apie Pavlovo respubliką yra B.Kviklio knygoje "Mūsų Lietuva", I t., 207 psl.)

nuotrauka

APRAŠYMAS. Mūrinės bažnyčios dešiniajame altoriuje yra apie 1,2x2 m paveikslas. Marija sėdi krėsle prie stalo, ant kurio yra indas su
obuoliais ir vynuogėmis. Ant dešiniojo kelio laiko Kūdikėlį Jėzų. Palenkusi galvą į dešinę prie Jėzaus. Virš abiejų galvų — aureolės spindulių
forma. Paveikslo fonas padengtas raudonu audeklu, ant jo 43 votai. Marijos ir stalo aptaisai sidabriniai, Jėzaus ir aureolių — auksiniai. Matosi tik
veidai, rankos ir pėdos.

ATLAIDAI. VIII.5 (titulo).

                                            79. TVERAI

VIETA. 60 km į rytus nuo Klaipėdos.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Plungės dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia pastatyta prieš 1589 metus. Kitą bažnyčią pastatė 1618 m. Elijas Ilgauskis. Karalius Zigmantas Vaza
patvirtino steigėjo padarytus bažnyčios užrašus. Trečioji bažnyčia išaugo 1670 m. 1747 m. ji sudegė. Tais pačiais metais vietos klebono Steckio
atstatyta. Dabartinę medinę bažnyčią pastatė parapijiečių lėšomis klebonas J.Niūniavas 1897 m. Žemaičių vyskupas pagalbininkas Kasparas
Cirtautas bažnyčią 1899 m. konsekravo Švč. M. Marijos Aplankymo titulu. Per II pasaulinį karą rusai buvo įsistiprinę ant kalnelio, o vokiečiai
apšaudė. Sudegė bažnyčios dokumentai, buvę klebonijoje. Bažnyčia išliko. Tuomet supleškėjo beveik visas miestelis.

VARDAS. Po pirmojo bažnyčios gaisro viskas sudegė. Žmonės rado Švč. Mergelės Marijos paveikslą, įstrigusį tvoroje. Nuo jos ir kilo vardas.

Pagal kitą versiją, miestelį tverdavo tvorom, kad mažiau pripustytų sniego, nes jis yra dauboje. Ilgainiui taip ir pavadino.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Ji žinoma tik iš tradicijos nes, visi senieji bažnyčios dokumentai gaisro metu sudegė. Padavimas sako, kad tas
paveikslas pirmiau buvo Tverų bažnyčios fundatoriaus Ilgauskio nuosavybė. Jis jį labai vertinęs ir niekada su juo nesiskirdavęs. Net
vykdamas į karo žygius su savim pasiimdavęs. Kartą su tuo paveikslu patekęs į totorių nelaisvę. Kalėjiman jam buvo leista pasiimti ir tą
paveikslą. Čia dažnai prie jo melsdavosi ir matydavo paveikslą apšviestą nuostabia šviesa. Kalėdamas, Ilgauskis padarė įžadą: jei laimingai grįš
į namus, pastatys Tverų Marijos garbei bažnyčią. Netrukus po to jis buvo iš totorių nelaisvės išpirktas. Grįžo į Tverus. Savo pažadą įvykdė.
1618 m. pastatė bažnyčią ir jai padovanojo savo brangųjį paveikslą.

O vysk. Valančius yra užrašęs tokį žmonių pasakojimą.

"Jonui Kazimierui esant lenkų karaliumi, totoriai įsilaužė į Ukrainą, sugavo jauną jo mylistą Potockį ir nuvedė į Krymą. Lietuvos ir Lenkijos
karalystės visi kunigai, ant balso visų vyriausio vysk. Motiejaus Lubienskio, 1650 m. supylė didžiulius pinigus, išpirko jį iš kalinio totorių. Apie
tai skelbia senovės raštai. Totoriai turėjo daugel brangių ir puikių daiktų, nuo lenkų išveržtų. Potockiui namon važiuojant, būk leidę pasiskirti
sau vieną iš tų daiktų tinkamąjį. Tas išskyręs maliavonę Motinos Dievo, ant mažos lentelės išrašytą, kurią visados su savim vežiojos. Paskiau,
pakeltas nuo karaliaus į Tverų storastas, vieną sykį atvažiavęs į Tverus ir palikęs dvare mylimąją savo maliavonę Motinos Dievo.
Valdymieras dvaro Leonas Palubinskis, atradęs pakabinęs troboj į gembę. Perleidus keletą nedėlių, nakvojęs prie Palubinskio būrys svečių. Iš
tų naktį vienas pakirdęs, išvydęs visą trobą apšviestą spinduliais, išeinančiais iš naujai pakabintosios maliavonės. O užvis žibėjęs veidas
Marijos panos. Persigandęs tuojau visus sužadinęs. Visi svečiai ir namiškiai stebėjęsi tam stebuklui. Abrozdas švietęs per pusę adynos ir
užgesęs. Ryto metą Palubinskis davęs žodį apie tą dalyką vysk. Parčevskiui, katras atsiuntęs į Tverus dėl datyrimo teisybės keletą ištikimų
kunigų su ponais. Tiems teisybės klausiant, visi, aną naktį dvare nakvoję, siekdami pasisakė matę savo akimis spindulius ir šviesybę. Todėl
vyskupas, išpažinęs tikrą stebuklą, liepęs maliavonę pakabinti bažnyčios didžiajame altoriuje. Ką kungai ir padarę.”

Tačiau tokia stebuklingo Tverų paveikslo tradicija, rašo kun. J.Vaišnora, yra mažiau patikima — ją Valančius ėmęs iš žmonių pasakojimų. Pagal
jį, paveikslas galėjęs atsirasti tik po 1650 m., t.y. po Potockio išpirkimo iš totorių nelaisvės. O tuo tarpu vysk. J.Tiškevičius jau 1646 m. rašo
popiežiui, kad Tveruose yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Taigi tikresnė tradicija, kad jis dovanotas Tverų bažnyčiai Ilgauskio apie
1618 m.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas yra medinės bažnyčios didžiajame altoriuje. Įrengtas didesniame, apie 1,2x2 m, paveiksle. Viršuje rėmai susiaurėję.
Stebuklingo paveikslo matmenys yra 19x14 cm, o su rėmu 25x19,5 cm. Jis uždaromas ir atidaromas 2 sidabrinėmis durelėmis. Pieštas ant medžio,
tempera. "Išoriniame" paveiksle yra du angelai, tiesiantys rankas link stebuklingojo ar laikantys jį. Kiti du angelai priklaupę adoruoja. Virš jų
balandėlis — šv. Dvasios simbolis. Vienos angelų figūrų vietos su sidabriniu aptaisu, kitos — be. Virš stebuklingo paveikslo karūna. Paveikslas
panašus į Marijos, Neperstojančios Pagalbos Motinos atvaizdą. Marija ir Jėzus matomi visiškai. Fonas padengtas sidabriniu aptaisu.

MALONĖS. Tverų bažnyčia nuo senovės buvo garsi Marijos šventovė. Vyskupo Antano Tiškevičiaus laikais (1740 — 1762) Jonas Kazimieras
Pilsudskis už gautas per visą gyvenimą prie šio paveikslo malones užrašė didelius pinigus kunigams, kad jie Tverų bažnyčioje kasdien Marijos
garbei kalbėtų Mažąsias valandas. Tuo būdu Tverų bažnyčia tapo prepozitūrine arba kolegijata. Ją, kaip garsesnę tarp kitų, į kurią iš visų
kraštų renkasi žmonės pagarbinti Marijos, savo pranešime šv. Sostui mini vysk. J.Tiškevičius 1646 m. Šioje bažnyčioje esąs garsus Marijos
paveikslas, kur, žmonės įsitikinę, per Marijos užtarimą išmeldžiama daugybė malonių ir stebuklų. Po 100 metų vysk. Antanas Tiškevičius
pranešime šv. Sostui irgi tvirtina, kad Tveruose esąs stebuklingas Marijos paveikslas. Jos šventės žmonių labai gausiai lankomos. Mažosios
valandos steigėjo valia kalbamos kasdien.

Paveikslas tuoj po 1618 m. pradėjo garsėti stebuklais ir malonėmis, kurie pradžioje buvo užrašinėjami ant atskirų lapų. Mat vysk. Juozapo Karpio
(1736 — 1739) kanoniškos vizitacijos dekrete iš 1739 m. įrašyta tokia pastaba: "Patirtos malonės ir stebuklai, gauti per Dievo Gimdytojos
užtarimą, turi būti surašomi į vieną knygą". Vėliau tarp bažnyčios dokumentų jau nebuvo nei tų paskirų lapų, nei atskiros knygos. Matyt, visa
tai sunaikino gaisras. Betgi žmonėse nuo seno gyvas įsitikinimas, kad prie šio paveikslo Marija dosni savo malonėmis tiems, kurie nuoširdžiai
jos pagalbos šaukiasi.

Po 1747 m. gaisro paveikslas buvo rastas prie šventoriaus tvoros. Vienas kampas buvo truputį apdegęs. Tą faktą, kad paveikslas liko
nesudegęs, visi irgi laikė stebuklu.

Panašiai atsitiko ir vėliau. Kartą šalia kilęs gaisras grėsė pačiai bažnyčiai. Iš jos jau buvo išneštas Švč. Sakramentas ir visa kita, ką tik buvo
galima išnešti. Tik paveikslo vikaras neleido gelbėti, o pats atsiklaupęs prieš jį karštai meldėsi, prašydamas Marijos išgelbėti bažnyčią nuo
ugnies. Gaisras buvo užgesintas ir bažnyčia liko nepaliesta.

ATLAIDAI. Popiežius Pijus VI 1787.V.13 breve suteikė Tverų bažnyčiai visuotinius atlaidus Švč. M. Marijos Apsilankymo šventėje ir per visą
oktavą.

                                          80. UŽUGUOSTIS
VIETA. 6 km į šiaurės rytus nuo Stakliškių.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Stakliškių dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Prieškarinis elenchus teigia, jog pirmoji Jono Daugirdavičiaus funduota šv. Petro ir Povilo bažnyčia čia buvo pastatyta
1500 m., o dabartinė — mūrinė — įrengta parapijiečių lėšomis 1902 metais. Užuguostyje saugomoje 1828 m. pradėtoje rašyti vizitacijų knygoje
nurodoma, jog pirmutinės, neabejotinai medinės, bažnyčios statybos data nėra žinoma, o jos fundatorius vadinamas kiek kitaip — Dargevičiumi.
Toliau rašoma, kad, sunykus šiam statiniui ir jį nugriovus, toje pačioje vietoje nežinia kada ir kieno pastatyta nauja šventovė, matyt, atsiradusi
jau XVII a. Daug tikslesnės žinios pateikiamos apie trečiąją bažnyčią, įrengtą 1776 m. LDK raštininkienės Teresės Radvilaitės Pacienės (1714 —
1780) lėšomis ir klebono Kazimiero Januškevičiaus pastangomis. Pušinė, dvibokštė, trisdešimt devynių uolekčių ilgio ir aštuoniolikos uolekčių
pločio, su pusapvale apsida, ji gerokai pakeitė pirmykštę išvaizdą po to, kai 1818 m. audra nugriovė jos bokštus. 1899 m. Užuguostyje pradėta
mūryti dabartinė, jau ketvirtoji bažnyčia.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Šis paveikslas, prieš patekdamas į Užuguostį, spėjo pakeisti dvi vietoves buvusioje LDK teritorijoje. XVIII a. jis buvo
Ščehlanos koplyčioje, priklausiusioje to paties pavadinimo dvarui. Koplyčion perkeltas iš Mogiliovo, kur tikriausiai ir nutapytas nežinomo
vietos meistro. 1778 m. atgabentas į užbaigtą prieš dvejus metus Užuguosčio bažnyčią, paveikslas buvo iškeltas centriniame jos altoriuje. Dar
XIX a. jis turėjo puošnų, paauksuotą drožybinį įrėminimą, palaikomą dviejų angeliukų. Paveikslą su ištaigingais kalinėto vario aptaisais, dviem
sidabrinėmis karūnomis ir skeptru, matyt, atidengdavo tik švenčių metu, nes virš jo buvo nuleidžiamas bažnyčios globėjų šv. Petro ir Povilo
paveikslas.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Dievo Motinos ir Kūdikio apdarus slepia XVIII a. metalo aptaisai, o visą foną — bordo spalvos audinys; matome atidengtus tik
abiejų figūrų veidus, rankų plaštakas ir basą Kūdikio kojytę. Montuojant šį kūrinį naujosios bažnyčios altoriuje, buvo, deja, pašalintas XIX a.
minimas jo įrėminimas. Siekiant užpildyti aukštą nišą, regis, buvo net pakeistas paveikslo formatas, priduriant jo apačioje plačią, tuo pačiu
audiniu uždengtą juostą su votais.

Greičiausiai dar XVII amžiuje medžio lentoje nutapyta didžiaakė Madona, siaura ilga nosimi ir mažute burna, priskirtina prie senų, Bizantijoje
subrandintų Marijos paveikslų, žinomų Hodegetrijos pavadinimu. Nuo tradicinių Hodegetrijos paveikslų Užuguosčio Madona skiriasi rankon
įdėtu skeptru ir simboliniu pasaulio rutuliu, kurį laiko Kūdikis. Naujas karūna pasipuošusios ir skeptrą laikančios Marijos su Kūdikiu tipas,
leidžiantis apibūdinti ją kaip Dangaus Valdovę, o Kūdikį kaip pasaulio Išganytoją, pasirodė XIII a. Vakarų Europos skulptūroje, plisdamas ir
tapyboje. XVII a. Lietuvoje jau dažni tokie Madonos paveikslai. Dauguma jų priklauso terminu Dexiokratusa apibūdintam paveikslų tipui,
kuriame Dievo Motina apglėbia dešine ranka ant Jos kelių sėdintį (rečiau — stovintį) Kūdikį. Dydis 0,72x1,3 m.

MALONĖS. Labai vertingas 1778 m. rugpjūčio 11 d. datuotas Užuguosčio klebono Kazimiero Januškevičiaus raštas, išvardijantis stebuklus,
patirtus asmenų, kurie kreipėsi į Dievo Motiną prie tuomet dar Ščehlanoje esančio jos paveikslo. Dokumentas surašytas, kaip nurodoma,
klebonui apklausus tiek Marijos malones patyrusius asmenis, tiek patikrinus tų stebuklų liudytojų parodymus. Aprašyta penkiolika stebuklingų
pagijimų.

“Mogiliovo miesto vartuose gulinti moteriškė, būdama visa žaizdota, sukandžiota pasiutusio arklio, visai nusilpusi sapne regėjo tarsi esanti
koplyčioje prie šio stebuklingo paveikslo. Tuoj pabudusi padarė apžadus ir, pasiaukojusi tam paveikslui, greitu laiku atgavusi sveikatą, atėjo į
Ščehlaną ir pati papasakojo apie tą stebuklą.” L.: “Katalikų pasaulis”, 1992 12, Nr. 17.

                                            81. VARNIAI

VIETA. 28 km į pietus nuo Telšių. 1997 m. — 1850 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Telšių dekanatas.

VARDAS. Iki XVI a. vadinosi Medininkais. XV a. priešais Medininkus Varnelės upės kairiajame krante ėmė kurtis gyvenvietė, vadinama Varniais.
Šiuo vardu imta vadinti ir Medininkus.

ISTORIJA. 1389 m. ties Medininkais lietuviai sumušė Kryžiuočių ordino kariuomenę. Pagal Dlugošo pasakojimą 1413 m. Vytautas ir Jogaila
sunaikino vietinį aukurą ir pastatė šv. Aleksandro bažnyčią. Taip prasidėjęs Žemaičių krikštas. Čia buvo įsteigtas vyskupijos centras ir 1421 m.
pastatyta didelė katedrinė šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Vyskupiją patvirtino Konstancos susirinkimas ir popiežius Martynas V. Iš pradžių
vadinosi Medininkų arba Varnių, paskui Žemaičių vyskupyste, o nuo 1840 m. caro Mikalojaus I įsakymu vadinosi Telšių vyskupija. Valančius
rašo, kad vysk. Jurgis I 1463 m. pastatė medinę katedros bažnyčią. Pagal 1987 m. KKŽ, antroji bažnyčia pastatyta 1464 m., trečioji — 1555 m.,
ketvirtoji — 1614 m., penktoji — 1691 m., jau mūrinė. 1817 m. bažnyčia remontuota.

1740 m. į Varnius iš Kražių atkeliama kunigų seminarija, kurią 1863 m. perkėlė į Kauną. Be kitų ordinų, Varniuose 1743 m. įsikuria vienuoliai
rokitai. Nuslopinus sukilimą, 1864 m. vyskupo rezidencija perkelta į Kauną.

Varniai yra buvusi Žemaitijos dvasinė sostinė. Čia vysk. Valančius dirbo ganytojišką, kultūrinį ir tautinį darbą.

Katedros rūsyje palaidota 13 Žemaičių vyskupijos vyskupų, M.Valančiaus motina. Stiklu dengtuose karstuose guli vyskupai Simonas Giedraitis
bei Naujojo Testamento vertėjas Juozapas Anulfas Giedraitis. Rūsius sutvarkė klebonas Jonas Petrauskas. Sutvarkyta laiptinė į vieną iš
katedros bokštų. Čia yra kambarėlis, kur M.Valančius slaptai mokęs jaunimą. Varniuose gyveno M.Daukša, M.Strijkovskis, M.Giedraitis,
S.Daukantas ir daug kitų veikėjų.

Iš šv. Aleksandro bažnyčios, atimtos 1949 m., apie 1980 m. ruoštasi po remonto padaryti baldų parduotuvę, o Varnių kunigų seminarija buvo
paversta 76-osios profesinės technikos mokyklos sandėliu. Bažnyčia grąžinta 1991 m., atšventinta 1995.09.23. Seminarija taip pat grąžinta, iš jos
daromas muziejus.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Katedros bažnyčioje, statytoje 1421 m., buvo stebuklingas Marijos paveikslas. (Apie tai rašo A.B.Jocher "Obraz...") Iš
vysk. A.Tiškevičiaus 1748 m. pranešimo šv. Sostui žinome, kad tada Varnių katedros bažnyčioje buvo šie Marijos paveikslai: vienas Dievo
Motinos — didžiajame altoriuje, antras — šoniniame ir Trakų Dievo Motinos paveikslo kopija — kairėje pusėje. Greičiausiai šį paveikslą
žmonės laikė stebuklingu.

Vysk. Kazimieras Pacas 675 12 15 Varnių Katedros kanoninėje vizitacijoje išvardina daug votų: 44 sidabrines plokšteles, paveikslėlius, širdis,
kryželius ir kita.

Vysk. Stepono Jono Giedraičio 1778 08 21 vizitacijos akte lotyniškai rašoma: “Altorius — Švč. Mergelės Marijos, vadinamos Trakų, esantis prie
išėjimo į mažąją zakristiją, tarp kitko, medinis, senovinės drožybos, šitas Švč. Mergelės Marijos paveikslas ypač rūpestingai nutapytas, o rūbai
labai skrupulingai padaryti iš sidabro, taip pat dvi auksuoto sidabro karūnos; visa tai iš dosnumo šviesiausiojo pono Antano Juškevičiaus,
Žemaičių kanauninko ir oficiolo.” L.: “Lietuva — Marijos žemė”.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešiniajame šoniniame altoriuje yra Marijos su Kūdikiu paveikslas, 1,88x1,04 m. . Marija sėdi, dešinėje rankoje laiko
sūnelį, kairėje — gėlę. Jėzus dešine ranka laiko knygą, kaire laimina. Marija žvelgia tiesiai. Jėzus žiūri į kairę pusę. Fonas niekuo neuždengtas,
rudas. Figūros su sidabriniu ir auksiniu aptaisu, auksiniais vainikais. Viršutinė rėmų dalis konfigūruota. Iš šalių 14 votų. Pagal kompoziciją — tai
Trakų kopija.

ATLAIDAI. IX.8, šv. Roko, šv. Petro ir Povilo (titulo).

                                           82. VELYKIAI

ISTORIJA. Prie Aluntės upelio buvo dvaro kapinės. Velykių savininkas, buvęs Vilniaus apygardos teisėjas, Vincentas Juozapavičius per
Vilniaus vyskupą Klongevičių gauna žinią, kad Dvasinė kolegija 1837.VII.24 raštu Nr.1526 leidžia jam ant mirusių jo tėvų ir žmonos kapų
pastatyti koplyčią. 1838 m. ponas imasi darbo, ir po metų mūrinė koplyčia jau pastatyta. Kun. Petro Lebiodos rūpesčiu koplyčia buvo pailginta.
Dar ji buvo perstatoma buvo 1910, 1928, 1930 — 1931 m. Altoriai kun. P.Tiškevičiaus rūpesčiu buvo prieš I pasaulinį karą dirbdinti Šiauliuose
pas Zaborskį. Iki 1859 m. kunigai gyveno dvare, savininko užlaikomi. 1860 m. koplyčia vadinosi Panevėžio parapijos filija. 1926 m. kun.
F.Eremino rūpesčiu įsteigta Velykių parapija. 1931 m. vysk. K.Paltarokas bažnyčią konsekravo. 1971 m. ji buvo išdekoruota ir iš lauko pabaltinta.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Žmonės kalba, kad paveikslas yra perneštas iš Marijanavos arba Topolinės kaimo kapų koplyčios, statytos 1860 m. Joje
retkarčiais vykdavo šv. Mišios. 1946 m. kun. Strumilos rūpesčiu buvo suremontuota. Dabar koplytėlė uždaryta ir labai apleista. Paveikslo istorija
karo metu dingusi.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra šoniniame altoriuje. Dydis apie 1,1x1,5 m. Rėmai viršutinėje daly pusapvaliai. Paveikslas padengtas metaliniu
aptaisu ir raudona medžiaga, ant kurios kabo 6 votai. Marija iki pusės, ant kairės rankos laiko širdį, pervertą kalaviju. Dešinė ranka ant krūtinės.
Galva palenkta į kairę. Aplink metalinė aureolė.

ATLAIDAI. Nuo 1895 m. Velykių bažnyčioje švenčiami šie atlaidai: Švč. M. Marijos Sopulingosios, šv. Antano, šv. Andriejaus (titulo).

                                            83. VEPRIAI

VIETA. Ukmergės raj., 16 km į pietvakarius nuo Ukmergės.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Ukmergės dekanatas.

PAVADINIMO KILMĖ. Nuo lietuvių kalboje jau nežinomo žodžio "veprys", "veprisas" — šernas.

Prie Riešės upelio, palei Veprių piliakalnį, yra buvęs didžiulis akmuo, vardu Vepris. Vaikai sunkiai ant jo užlipdavo — toks didelis jis buvo. Ir
nepaprastas jis buvo: velnias jį naktį nešęs pilies rūmams užversti. Tik nesuskubęs: gaidys užgiedojęs, akmuo iškritęs nelabajam iš rankų
prie pat kalno ir meitėlio balsu žviegdamas nutrinksėjęs žemyn, sustojęs prie upelio. Ten gulėdamas akmuo žviegęs be perstojo kelias dienas ir
naktis. O nemalonaus balso aidas ėjęs per ežerą ir girias, keldamas gyventojams didelį nerimastį. Niekas negalėjo suprasti, ko akmuo taip
žviegiąs, ką reiškiąs tas jo žviegimas, ir negalėjo sumanyti, kaip jį nutildyti.

Tuo laiku pro šalį keliavęs kažkoks bajoras ir, stabtelėjęs prie žviegiančio akmens, taręs: "Žviegia kaip vepris". Ir akmuo nuo to pasakymo
nustojo žviegęs. Tai buvęs toks jo vardas — Vepris (šernas, meitėlis). Nuo tada ir vietą imta vadinti Vepriais.

Šio akmens jau nebėra. Kai buvo statomi nauji dvaro tvartai, akmenį suskaldė ir sunaudojo statybai.

ISTORIJA. Pirmą kartą Vepriai minimi 1384 m. Vygando Marburgiečio kronikoje. Praeity čia stovėjo pilis. 1542 m. istoriniuose šaltiniuose minimas
dvaras. Kurį laiką jis priklausė Kęsgailoms, vėliau Oginskiams, Šemetoms, Tyzenhauzams. 1808 m. dvarą nupirko Kosokovskiai, 1855 m.
Podbereckiai, XIX a. pab. — A.Pliateris.

Žinoma, kad 1516 m. jau buvo medinė bažnyčia ar koplyčia. 1616 m. stovėjusi šešiakampė mūro koplyčia. Kiek vėliau, 1640 m., prie koplyčios
pristatytas medinis priestatas (šopa). Veprių bažnyčią imta vadinti Upninkų filija (iki 1844 m.). 1810 m. Milašiūnų dominikonų vienuolyno
rūpesčiu (kad ten būtų buvęs vienuolynas, žinių nėra) prie koplyčios buvo pastatyta medinė bažnyčia, ir tada vienas vienuolis — kunigas
šventadieniais nuvažiuodavo į Veprius laikyti pamaldų. Iš kito bažnyčios šono buvo pristatyta zakristija.

Klebono Teofilio Vasiliausko, grafo Broel Platerio ir parapijiečių pastangomis 1910 m. pastatyta mūrinė neogotikinė bažnyčia iš geltonų plytų.
1910 m. ją pašventino Ukmergės dekanas kun. Leguckis, o 1936 m. vysk. Teofilis Matulionis. 1928 m. klebonu paskirtas Balys Vėgėlė atnaujino
bažnyčią. 1941.VI.22 bolševikai kleboną nužudė. Per II pasaulinį karą buvo nugriautas bokštas.

Vepriuose yra vienos iš trejų Lietuvoje esančių kalvarijų (Rokiškio kalvarijos buvo pradėtos rengti, bet taip ir liko neužbaigtos).

Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad 1846 m. buvo gautas vyskupo leidimas steigti kalvarijas. Kitur minima, kad jos 1860 m. tikrai buvusios.
Tuomet klebonavo Samuelis Vitkevičius. Yra kelios kalvarijų įsteigimo versijos.

1. Daugiausia prie kalvarijų įsteigimo prisidėjo maldingas tuometinis Veprių zakristijonas Juozas Sinickas. Jis dažnai lankydavęs Vilniaus
kalvarijas ir pasiryžęs panašias įsteigti Vepriuose. Kai kurie vepriškiai tvirtina, kad jis ir šv. žemės iš Jeruzalės atvežęs. Kiti teigė, kad 12
maišelių žemių atvežusi kažkokia moteris. Senieji gyventojai pasakodavo dar prisimeną, kai kažkoks vienuolis šiomis žemėmis barstęs kalvarijų
kelius ir kalbėjęs apie tai per pamokslą.

2. Steigimo iniciatoriais buvę Veprių dvarininkas Ksaveras Podbereckis ir klebonas Samuelis Vitkevičius. Teigiama, kad laikinas Upninkų
bažnyčios uždarymas 1844 m. ir jos reikmenų perkėlimas į Veprius sukėlęs didelį upninkiečių nepasitenkinimą, net priešiškumą. Jie netgi nėję į
Veprių bažnyčią. Tam priešiškumui sumažinti buvo sumanyta įsteigti kalvarijas.

3. Pasakojama, kad per sapną Velykų naktį Veprių dvarininkas K.Podbereckis matęs, kaip iš Dangaus, sidabrinės šviesos apsupta, nusileidusi
Švč. Dievo Motina. Ji vaikščiojusi palei seną tvenkinį ir nedidelį upelį ir graudžiai verkusi, mąstydama apie savo sūnaus Jėzaus kančią.
Regėjimą jis papasakojo kun. Vitkevičiui. Pasitarus buvo sumanyta įsteigti kalvarijas.

Pradžioje kalvarijų koplyčios buvo medinės. Medžiagą joms statyti davė dvarininkas Podbereckis. Paveikslus koplytėlėms atgabeno iš Vilniaus.
Medinės koplytėlės stovėjo apie 20 metų. 1882 — 1900 m. klebonaujant St.Janulevičiui koplytėlės pradėtos keisti naujomis, mūrinėmis. Klebonas
turėjo daug vargo, kol išgavo iš rusų valdžios leidimą joms perstatyti. Ilgai vaišinęs ir degtine girdęs rusų pristavą su asesoriumi, kol iš jų
patyręs, kaip rašyti prašymą ir kam jį pasiųsti. Pristavas pamokęs, kad reikia prašyti leidimo ne koplytėlėms, bet tik stulpams paveikslams
įstatyti. Ir pristavui parėmus leidimas buvo gautas.

1902 — 1908 m. klebonui T.Vasiliauskui liko neužbaigtos perstatyti 5 koplyčios.

Per I pasaulinį karą koplyčios buvo gerokai apgadintos. Bolševikai 1917 — 1918 m. daug paveikslų sužalojo šaudydami. Klebono Mirskio
rūpesčiu koplyčios buvo suremontuotos, paveikslai pakeisti naujais, tapytais ant cinko skardos. Užėjus bolševikams, antrą kartą koplyčios 1960
m. buvo sugriautos. Išliko tik prie bažnyčios. Kalvarijų ilgis daugiau nei 4 km. Riešės upelio vardas šioje atkarpoje keičiasi į Cedrono.
Šeštadienį prieš Sekmines į kalvarijas eina minios žmonių. Koplyčios atstatytos ir pašventintos 1989.X.7.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Jis buvo senoje medinėje bažnyčioje. Dabar yra kairėje pusėje prie pilioriaus įrengtame altoriuje. Šis ir kiti altoriai
perkelti iš Ukmergės. 1945 m. buvo uždarytos pijorų, o vėliau marijonų vienuolyno bažnyčios. Paveikslo foną dengiančią raudoną medžiagą
padovanojo Irena Peštukienė apie 1961 m. Tą medžiagą ji atsivežė iš Londono. Šiai nublukus, apie 1978 m. vėl atgabeno naują.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas yra apie 75x110 cm. Marija iki pusės. Dešinė ranka ant krūtinės, kaire ranka laiko Kūdikėlį. Jėzus kaire ranka laiko
knygą, dešine laimina (Čenstakavos kopija). Tarp didokų rėmų ir paveikslo ant raudono fono yra 12 padėkos ženklų. Matosi tik veidai ir rankos,
visa kita padengta sidabriniu apdaru. Jėzaus apdaras auksinis. Ant abiejų galvų karūnos. 1983 m. per Sekmines, apėję Kryžiaus kalvarijas,
žmonės padovanojo Marijai gintarinį rožinį, kuris užkabintas ant paveikslo.

MALONĖS. 1. Pažuvinčio vienkiemyje gyvenęs Baguckų šeimynos prosenelis, audėjas. Jis buvo visai apakęs. Kartą nuvykęs į Veprius.
Koplyčioje apėjęs keliais aplink altorių su Marijos paveikslu ir praregėjęs. Jis gerai matęs ir dirbęs ligi savo gyvenimo pabaigos. Mirė sulaukęs
120 metų.

2. Jo anūkė Jurkūnienė, mirusi 1926 m., pasakojo, kad jai jaunystėje buvo taip suskaudusios kojos, jog nebegalėjusi vaikščioti. Ji su tvirtu
tikėjimu šv. Jono dieną nuvyko į Veprius pasimelsti prie paveikslo koplyčioje. Pasimeldusi, tris kartus apėjusi aplink altorių ir pasveikusi.
Jurkūnienė visą gyvenimą buvo pamaldi tam paveikslui.

ATLAIDAI. Švč. Marijos Rožinės (titulo), šv. Jackaus, šv. Onos, Sekminės.

                                           84. VIDUKLĖ

VIETA. 15 km į vakarus nuo Raseinių.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Raseinių dekanatas. 1587 m. vysk. M.Giedraitis padarė Viduklę dekanato centru, tačiau 1755 m. jis
buvo perkeltas į Šiluvą.

VARDAS. Rašytojas Silvestras Valiūnas jį kildino kaip nuo Žemaičių žemės vidurio.

ISTORIJA. Kryžiuočiai Viduklę mini nuo 1337 m. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1416 m. Antroji 1699 m. Vysk. M.Giedraitis 1806 m. pastatė Viduklėje
naują medinę bažnyčią.

1981.VII.24 buvo išniekintas Švč. Sakramentas. Ši data kasmet minima atgailos pamaldomis.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslas sukurtas 1884 m. ir įtaisytas didžiajame XIX a. mediniame altoriuje.

APRAŠYMAS. Dydis apie 1,4x1,8 m. Marija papuošta sidabriniu aptaisu. Matosi tik veidas. Ji sėdi, ant kelių laiko mirusį Jėzų. Už jų matosi
kryžius. Iš paveikslo šalių ant altoriaus kabo apie 16 votų.

ATLAIDAI. šv. Antano, Angelų Sargų, šv. Kryžiaus (titulo).

                            85. VILNIAUS BONIFRATRŲ ŠV. KRYŽIAUS BAŽNYČIA

VIETA. Netoli Bazilikos. 1997 m. — 580 000 gyventojų.

ISTORIJA. Kur stovi ši bažnyčia? Pagal legendą, 1333.III.4 pagonys nužudė 14 pranciškonų, kuriuos į Vilnių iš Podolės buvo pakvietęs Petras
Goštautas ir apgyvendinęs savo namuose toje vietoje, kur vėliau buvo vyskupų rūmai. Jam ir DLK Algirdui nesant Vilniuje, pagonys užpuolę
pranciškonus. Septynis iš jų prikalę prie kryžių ant Plikosios kalvos (Trijų kryžių kalno) ir paskui įmetę į Vilnelę. Kitiems septyniems nukirtę
galvas vietoje. Grįžęs Goštautas surinkęs kankinių kūnus ir gražiai palaidojęs toje vietoje, kur šiandien stovi šv. Kryžiaus bažnyčia, ir ant jų
kapo pastatęs kryžių. Vėliau buvo pastatyta koplyčia, kuri 1524 m. sudegė.

Pagal kitą literatūros šaltinį, keturi pranciškonai buvo prikalti prie kryžių ir įmesti Vilnelėn, o trys nukryžiuoti.

Seniau padavimu tikėta. Bet tarybiniais laikais "moksliškai įrodyta", kad Algirdo laikais Vilniuje nė vienas pranciškonas nebuvo nužudytas.
Žodžiu, patys pranciškonai sugalvojo, atseit jie melagiai.

Tačiau Vilniaus vyskupo Jokūbo, vadinto Plichta (1398 — 1407), valdymo metu 1406 m. Vilnių nusiaubė Smolensko kunigaikštis Jurijus
Sviatoslavičius ir išžudė pranciškonus. (Iš J.Kurčevskio "Biskupstwo Wilenskie". V., 1912) (Palyginimui: Algirdas 1345 — 1377.)

1543 m. bažnyčią pastatė Vilniaus vysk. Paulius Algimantas Alšėniškis. Jis tų pačių metų rašte mini, kad vyskupų sode pranciškonų kankinių
garbei stovįs paminklas — kolona su kryžiumi, kuris per 1531 m. gaisrą likęs nesunaikintas. Tas kryžius laikomas stebuklingu ir buvo perneštas
po II pasaulinio karo į šv. Onos bažnyčią.

Prie kankinių kulto prisidėjo ir Vilniaus kanauninko Jono Andruševičiaus, vėliau tapusio Kijevo vyskupu, stebuklingas pagijimas per tų kankinių
užtarimą. Jis 1545 m., atsidėkodamas kankiniams, jų garbei parašė lotynišką himną. Iškalė jį marmuro lentoje ir prikalė prie šv. Kryžiaus
koplyčios durų.

1613 — 1633 m. ant Plikojo kalno buvo pastatyti trys kryžiai.

Vilniaus vysk. Abraomas Vainius 1635 m. pastatė barokinę mūrinę šv. Kryžiaus bažnyčią ir ligoninę, pavesdamas vienuoliams bonifratrams,
kurie dar globojo prie bažnyčios esančius kunigų invalidų namus.

1843 m. rusai vienuolius išvarė. 1905 m. bažnyčią restauravo jos administratorius Valatka. 1915 m. bažnyčioje meldėsi visa Vilniaus lietuvių
Vytauto Didžiojo gimnazija, taip pat jų mokytojai Aleksandras Stulginskis, Antanas Smetona, Dr. Gylys, Pijus Grajauskas, Matas Bagdonas,
gimnazijos steigėjas — prof. Mykolas Biržiška ir kt.

1921 m. kovo mėn. šioje šventovėje buvo paminėta Gudijos nepriklausomybės paskelbimo trejų metų sukaktis. Tada kun. A.Stankevičius pasakė
gudų kalba pamokslą. Vilniaus lenkai dėl to pakėlė didelį triukšmą. Vysk. J.Matulaitis ir klebonas V.Zajančkauskas buvo apkaltinti noru
sugudinti Lenkiją.

Vysk. J.Matulaitis 1924 m. bažnyčią grąžino vienuoliams. Vėliau ji buvo atnaujinta. 1932.VIII.15 arkivyskupas R.Jalbžykovskis bažnyčią
konsekravo Dievo Motinos ir šv. Kryžiaus titulu.

Iki 1940 m. prie bažnyčios buvo ligoninė ir senelių prieglauda.

Tęsdami carų tradicijas, rusai, po II pasaulinio karo okupavę Lietuvą, vienuolyną panaikino, o bažnyčią pavertė pradžioje kraštotyros
muziejumi (1945 — 1956 m.), vėliau muzikos sale.

Anksčiau žmonės galėjo pasisemti vandens po bažnyčia esančiame šulinėlyje. Dabar šulinėlis tebėra.

Uždarius bažnyčią, zakristijoje ilgą laiką vaidenosi. Daugelis budėtojų negalėjo dirbti. 1992.06.03 bažnyčia grąžinta.

PAVEIKSLO ISTORIJA. 1843 m. rusams pašalinus vienuolius, dingo ir jų archyvas, kuriame galėjo būti žinių apie paveikslą.

Knygutėje "Nowena do Matki Božej Bonifraterskiej..." (V., 1938 m.) rašoma, kad paveikslas pirmą kartą minimas 1716 m. 1725 m. kun. Stanislovas
Čyža apdengė sidabriniu paauksuotu aptaisu, papuoštu gėlėm. O 1730 m. pasakyta, kad paveikslas yra kairiajame šoniniame altoriuje. 1742 m.
perneštas į didįjį altorių. 1904 m. paveikslą atnaujino menininkė Bronislava Kamienska.

Iš kitų šaltinių žinoma, kad 1745 m. inventoriuje sakoma: "Šioje bažnyčioje yra Švč. Marijos paveikslas 1,5 uolekčio pločio ir 2,5 uolekčio
ilgio”(90x150 cm).

Paveikslas perkeltas į šv. Kryžiaus bažnyčią 1995.12.08 per jos atšventinimą.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas buvo šv. Onos bažnyčios kairiajame altoriuje. Dabar yra bonifratrų bažnyčios didžiajame altoriuje. Marija iki pusės.
Ant kairės rankos turi Kūdikį. Dešinę ranką laiko ant kairiosios. Žiūri tiesiai. Jėzus kairę ranką padėjęs ant kelių, o dešine laimina. Pasukęs
galvą į Mariją, žiūri į priekį. Figūros uždengtos sidabriniu aptaisu. Atviri tik veidai, rankos ir Jėzaus pėdos. Visa kita uždengia aptaisas ir
raudonos medžiagos fonas. Ant jo aplink figūras prikabinta votų Jie netilpo ant paveikslo, dalis kabojo virš jo ant altoriaus dar Onos
bažnyčioje. Iš viso — per 200 votų. Aplink Marijos galvą aureolė iš 12 žvaigždžių, sujungtų brūkšniukais. Jėzaus aureolė panaši į saulę, iš
kurios eina tankūs ir smulkūs spinduliukai. Ant abiejų galvų yra karūnos, papuoštos brangiais akmenimis. Virš Marijos karūnos — viena didelė
žvaigždė. Ant kaklo karoliai. Paveikslas pieštas ant medžio lentų aliejiniais dažais.

ATLAIDAI. Paveikslo titulas "Ligonių sveikata". Po šv. Onos pirmas sekmadienis. Taip buvo šv. Onos bažnyčioje.

                         86. VILNIAUS NEKALTO MARIJOS PRASIDĖJIMO BAŽNYČIA

VIETA. Žvėrynas.

ISTORIJA. Bažnyčią pradėta statyti 1911 m. šv. Rapolo bažnyčios klebono J.Adamavičiaus rūpesčiu. I pasaulinis karas statybą sutrukdė.
Pamaldos pradėtos laikyti 1925 m. Pastatas neužbaigtas: pagal projektą per vidurį turėjo būti kupolas, o priekyje aukšti bokštai. Bažnyčią
puošė, pastatė naujus altorius klebonas St.Lidys.

APRAŠYMAS. Yra 2 Marijos paveikslai su votais.

1. Kairiajame altoriuje, padarytame lietuviškais motyvais, yra Aušros Vartų Marijos kopija. Dydis apie 120x70 cm. Ant paveikslo, kiek žemiau
pusmėnulio, paauksuotom metalinėm raidėm užrašas: "Mater Misericordae". Ant raudono fono prikalta 14 votų. 1988.XII.8 jų jau buvo 17.

2. Bažnyčios dešiniajame altoriuje tokio pat dydžio Marijos Čenstakaviškės paveikslas. Marijos ir Jėzaus nutapyti tik veidai ir rankos. Visa kita
padengta apdaru, pasiūtu iš medžiagos. Paveikslo fonas iš raudonos medžiagos, ant kurios prikalta 14 votų. 1988.XII.8 jų buvo 15. Apdaras
išsiuvinėtas ornamentais ir papuoštas blizgučiais. Ant galvų vainikai, papuošti brangiais akmenimis. Virš Marijos karūnos, kurią laiko du
angelai, per vidurį gėlės žiedas, o į abi šalis nuo jo po 4 žvaigždes. Ant Marijos veido nupiešti du brūkšniai.

ATLAIDAI. XII.8, šv. Antano.

                                87. VILNIAUS ŠV. MIKALOJAUS BAŽNYČIA

VIETA. Senamiestis.

ISTORIJA. Ši bažnyčia laikoma seniausia Lietuvoje. Vilniaus vyskupijos "Elenche" pateikti 1320 jos statybos metai. Rodos, ją pastatė Gedimino
pakviesti pranciškonai. 1400 m. degtų plytų naują bažnyčią pastatė DLK vietininkas Janulis, dėl narsumo pramintas Daugėla. Pagal kitus
šaltinius, pastatyta apie 1440 m. Atnaujinta 1514 m. XVI a. vietoj medinių skliautų padaryti mūriniai. Po 1749 m. gaisro buvo prakirsti didesni
langai, pastatyta vargonų tribūna, subarokinti altoriai. Po 1812 m. apnaikinimų pastatyta varpinė. XIX a. II p. bažnyčia buvo apleista ir
nenaudojama kulto reikalams. Pastatas formaliai priklausė šv. Jono bažnyčios klebonui. Susipratę lietuviai 1895 — 1897 m. siuntė prašymus
vysk. L.Zdanavičiui, kad jiems paskirtų kokią bažnytėlę. Bet jie nieko nepešė. Apie 1897 m. susidarė "Lietuvybės apaštalų" draugija, turinti tik
12 įvairių pažiūrų narių. Jie ėmė rinktis, tartis ir nužiūrėjo apleistą šv. Mikalojaus bažnytėlę. Surašę prašymą, surinkę apie 300 lietuvių parašų,
įteikė žinomam lietuvių nekentėjui vysk. S.Zveravičiui. Jis prašymą priėmė, bet atsakymo nedavė, reikalą vilkino, leidimo lietuviškoms
pamaldoms irgi nedavė. Lietuviai nerimo: susirinkdavo į nenaudojamą bažnytėlę, giedodavo lietuviškai rožinį, giesmę "Pulkim ant kelių",
suplikacijas "šv. Dieve" ir kt. šv. Jono bažnyčios klebonas kun. Pacinka nebegalėjo sutrukdyti. Apie 1900 m. lietuviai jau buvo šią bažnyčią
užėmę, bet neturėjo nei lietuvio kunigo, nei pamokslų gimtąja kalba. Sekmadieniais atvykdavo kunigas Michaelis iš Rasų kapų koplyčios. Jis
giedodavo lenkiškai, lietuviai atsakinėjo lietuviškai. Pagaliau vysk. S.A.Zveravičius 1901 m. paskyrė kun. J.Kuktą ir padarė bažnyčią šv. Jono
parapijos filija. Parapijos teisės gautos tik 1921 m. 1930 m. dešinėje pusėje pastatytas Vytauto biustas, sukurtas Rapolo Jakimavičiaus. Jis buvo
skirtas katedrai, bet lenkai ten jo "neįsileido". 1942.III.23 naktį miestą bombardavo rusai. Žuvo klebonas K.Čibiras. 1972 m. pagal archit. J.Zibolio
projektą bažnyčios vidus restauruotas. 1987 m. perdažytas vidus, o 1988 m. restauruota išorė.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Jis atsirado atnaujinus bažnyčią po 1749 m. gaisro. Apie 1974 m. atiduotas restauruoti ir 1984.VII.8 klebonas J.Tunaitis
jį pašventino. Prieš restauravimą prie paveikslo ant altoriaus buvo prikabinti 3 votai ir 1 melsvas rožinis.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Dešiniajame altoriuje yra išskaptuotas iš medžio, dažytas paveikslas — bareljefas. Dydis apie 1x2 m. Marija laiko mirusį Sūnų
ant kelių. Už Jos nugaros fonas mėlynas, apačioj rudas. Jos drabužiai auksiniai. Jėzaus klubo raištis nuspalvintas sidabro spalva. Apačioj yra
kaukolė, replės, plaktukas. Viršutiniai bareljefo rėmai figūriniai. Po apačia lentelė su daugiau nei 100 votų. Votai atgabenti iš Vilniaus uždarytų
bažnyčių. Po restauracijos patalpinti čia.

                              88. VILNIAUS ŠV. PETRO IR POVILO BAŽNYČIA

VIETA. Antakalnis.

ISTORIJA. Pirmąją medinę bažnyčią apie 1330 m. lietuvių meilės deivės Mildos šventyklos vietoje pastatė Goštautas. Vytauto laikais buvo
pastatyta kita, medinė bažnyčia, kurią jau begriūvančią vysk. Vaitiekus Taboras (1490 — 1507) atstatė ir apdovanojo turtais. 1594 m. bažnyčia
sudegė, ir per 15 metų pamaldos buvo laikomos laikinoj patalpoj.

Klebonas Petras Korkonas 1609 — 1616 m. pastatė medinę bažnyčią, kurią 1616 m. pašventino vysk. pagalbininkas Abraomas Vainius. Jis tapo
vyskupu ir, vykdydamas savo pirmtako vyskupo Eustachijaus valią, 1638 m. pakvietė iš Krokuvos Laterano kanauninkus (jie vilki baltas
sutanas) ir apgyvendino prie Petro ir Povilo bažnyčios. Per rusų 1655 — 1661 m. užpuolimą ir ta bažnyčia sunaikinta, o vėliau visiškai sugriauta.
Dabartinę bažnyčią ir prie jos esantį vienuolyną pastatė plačiai žinomas savo maldingumu ir kitais gerais darbais kovotojas prieš Maskvos
kazokišką tvaną, Vilniaus išlaisvintojas, didysis Lietuvos etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas. Tą bažnyčią pasižadėjo
pastatyti, kai 1662 m. per Dievo Apvaizdą jis nežuvęs nuo savo sukilusios kariuomenės.

Statybos paruošiamieji darbai prasidėjo 1666 m. 1668.VI.29 vysk. Aleksandras Sapiega pašventino kertinį akmenį, ant kurio Krokuvoje buvo
iškaltas toks lotyniškas užrašas: "Aukščiausias, Visagali Dieve, atiduodu Tau tai, kas yra Tavo ir iš Tavo dovanų, kad nevertas nusidėjėlis,
kurį Tu geriau pažįsti, Tave pažintų". 1676 m. bažnyčia buvo pastatyta, bet dekoravimo darbai 1701 m. dar neužbaigti. Ir iki mūsų laikų išliko
bažnyčia be didžiojo altoriaus. Priežastis galėjo būti steigėjo mirtis 1682 m. M.K. Pacas prieš mirtį prašė palaidoti jį po bažnyčios slenksčiu ir
užrašyti: "Hic iacet peccator" — "Čia guli nusidėjėlis". 1701 m. vysk. Brastauskas bažnyčią pašventino. XVIII a. žaibui suskaldžius lentą,
vienuoliai ją įmūrijo sienoje.

Bažnyčia statyta pagal Krokuvos architekto Jono Zaoro projektą. Jis buvo ir vyriausiasis statybos darbų vykdytojas keletą metų. 1674 m. iš
Gdansko išsiųstos durys. Pastatą baigė italų architektas Fregidianas di Luka. Dekoravo Brabantas, Novotnas — pirmame etape, Pietras Peretis iš
Milano, Džiovanis Marija Galis iš Romos, Mykolas Arkangelas Palonis — antrame etape, Andrius Sanktinas Kapanė ir Jonas Pensa — trečiame
etape. 1801 m. bažnyčią restauravo italai J.Barečis ir M.Pianas. Buvo parduotas didysis altorius (dabar jis yra Lenkijos Bočkų miestelio
bažnyčioje), pakabintas dail. P.Smuglevičiaus paveikslas, pastatytos Vilniaus universiteto adjunkto K.Jelskio keturios didelės pranašų statulos.

1676 — 1682 m. Pacas prie bažnyčios pastatė Laterano kanauninkams didelį vienuolyną. Šiuos baltuosius vienuolius kanauninkus rusai 1864 m.
pašalino, o rūmus pavertė kareivinėmis. Po II pasaulinio karo rusai vienuolyne įrengė karininkų mokyklą. Po 1993 m. paskirstė Kunigų
seminarijai.

1952.X.9 šv. Kazimiero relikvijos buvo pervežtos į šv. Petro ir Povilo bažnyčią. 1953.V.3 buvo švenčiamos relikvijų perkėlimo iškilmės. 1968 m.
įvestas centrinis šildymas. 1976 — 1984 m. ruošiantis Kazimiero 500 m. mirties jubiliejui, bažnyčioje buvo pradėtas remontas, kuris kainavo 0,5
mln. rublių. 1984.III.3 įvyko iškilmingos šv. Kazimiero Mišios. Kovo 4 d. Romoje šv. Kazimiero garbei šv. Mišias atnašavo popiežius Jonas
Paulius II.

1987.VI.28 šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kartu su kitomis Vilniaus bažnyčiomis buvo švenčiamas centrinis Krikščionybės minėjimas.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, 1639 — 1641 m. besilankydamas Italijoj, aplankė ir Faenzą. Šio miesto
stebuklingas Marijos paveikslas, ypač pagarsėjęs maro metais, vyskupui padarė gilų įspūdį. Todėl užsakė jo kopiją, parsivežė į Lietuvą ir laikė
savo rūmų koplyčios altoriuje.

Faenzos paveikslo kopija šiuo metu dar yra ir Ukmergės bažnyčioje. Paveikslo dydis apie 1,5x3 m. Po apačia lentelė su istorija:

"Toks paveikslas susiformavo Italijoj XV a. Tuo metu didesnėje krašto dalyje siautė maro epidemija. Faenzos miesto dominikonų vienuolyno
abatas, norėdamas gelbėti gyventojus, ėmė propaguoti Marijos kultą. 1410 m. paplito žinia, kad Marija pasirodė dievobaimingai Joanai a
Costumis. Ji matė Mariją apsivilkusią aukso rūbu ir mėlynu apsiaustu, laikančią rankose sulaužytas Dievo pykčio strėles. Marija reikalavo
visuotinio pasninko ir 3 dienas atgailos procesijos, kurias Faenzoje surengė vyskupas Silvestras de Casa. Miestas buvo išgelbėtas nuo maro.
Tuomet šv. Andriejaus bažnyčioje buvo nutapyta freska, vaizduojanti Marijos pasirodymą Joanai. Freską vadino Švč. M. Marija Maloningoji.
Kada maras 1630 m. vėl atėjo šiaurės Italijon, Faenzos magistratas kreipėsi į tuometinį kardinolą Ceminį, kad suruoštų iškilmingą procesiją.
Aplenkus epidemijai Faenzą, 1631.V.18 Marijos atvaizdas buvo vainikuotas. Ir to tipo atvaizdai paplito kitose šalyse.”

Tai tokia originalo paveikslo kilmė, padariusi vyskupui įspūdį. Jurgis Tiškevičius, 1649 m. paskirtas Vilniaus vyskupu, atsigabeno šį paveikslą
į sostinę. Kai 1653 m. Vilniuje pradėjo siausti maras, vyskupas paveikslą 1653.IV.14 iškilmingai pernešė į Petro ir Povilo bažnyčią viešam
garbinimui ir paragino tikinčiuosius prašyti Marijos pagalbos — baisios maro bausmės atitolinimo. Iš tikrųjų tuo kartu maras Vilniuje greit
liovėsi. Tada visi tikėjo, kad tik per Marijos užtarimą Dievas išklausė žmonių maldų. Kai 1708 m. maras vėl prasidėjo Vilniuje, tuometinis miesto
burmistras Jonas Ganlovickis sapne matė paveikslą, tarsi pranešantį, kad melstųsi į Švč. Mergelę Mariją, jei nori būti apsaugoti nuo maro
nelaimės.

Atsikėlęs anksti rytą burmistras nuskubėjo į šv. Petro ir Povilo bažnyčią ir čia, prie Maloningosios paveikslo, paaukojo Marijai save ir visą
miestą. Po pamaldų paliudijo savo regėjimą priesaika pas Laterano kanauninkus ir vyskupo raštinėje. 1710 m., kai badas ir maras vėl niokojo
Vilnių, tuometinis Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis įvedė Petro ir Povilo bažnyčioje 40 valandų atlaidus, kad Dievas, Marijai
užtariant, atitolintų tas baisias nelaimes. Nuo to laiko kasmet po Marijos Maloningosios šventės čia būna 40 valandų atlaidai.

Popiežius Aleksandras VIII 1689 m. leido įsteigti prie Petro ir Povilo bažnyčios Maloningosios Marijos broliją ir titulinei tos brolijos šventei
paskyrė antrąjį gegužės sekmadienį.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Kairiajame altoriuje yra apie 1,0x1,65 m. dydžio paveikslas. Iš šonų ir viršaus raudonos lentelės, ant kurių yra 71 votas.
Paveikslo rėmai platūs, išpuošti vynuogių ornamentu. Paveikslas padengtas raudonu aksomu, o Marijos figūra sidabriniu aptaisu. Atidengtas
tik veidas. Aplink galvą sidabriniai spinduliai, ant galvos karūna, papuošta brangiais akmenimis. Ant aksomo aplink Mariją 23 žvaigždės, po
kojomis antropomorfinis mėnulis. Marijos aptaisas papuoštas gėlių žiedais, vynuogių kekėmis. Marija visu ūgiu, rankas ištiesusi į šalis, laiko
sulaužytas strėles, o kitos sulaužytos krenta žemyn. Galvą pakreipusi į kairę pusę, bet žiūri tiesiai ir lyg šypsosi.

Paveikslo apačioje ant altoriaus stovi Marijos Lurdiškės statula. Toje pačioje vietoje, tik iš lauko pusės, ant bažnyčios sienos kabo didelis
panoraminis paveikslas, pieštas ant medžio. Virš jo stogelis, kad neužlytų. Paveiksle matosi Trijų kryžių kalnas, Gedimino pilis, apačioje — nuo
maro mirštą žmonės, o centre — Marijos, laužančios 1710 m. maro strėles, atvaizdas. Viršutiniuose kampuose lenkiški užrašai, kuriais
pažymima, kad paveikslas nupieštas 1761 m., o paskutinį kartą restauruotas 1957 m.

ATLAIDAI. Petro ir Povilo (titulo), Marijos Maloningosios.

                            89. VILNIAUS ŠV. AP. JOKŪBO IR PILYPO BAŽNYČIA

VIETA. Prie Lukiškių.

VARDAS. Bažnyčia pastatyta Lukiškėse. Šis vardas kilęs nuo Luko, kuriam tą vietą dovanojęs Vytautas kaip atlyginimą už gerą tarnybą.

ISTORIJA. Legenda sako, kad senovėje čia buvusi giria, iš kurios būdavo imamas kuras amžinajai ugniai Šventaragio slėnyje kūrenti. Įvedus
krikščionybę, čia buvusi koplyčia ant kapų, kur buvo laidojami neturtingi Vilniaus gyventojai. 1624 m. Smolensko pilininkas Jurgis Litauras
Chreptavičius pastatė dominikonų vienuolyną ir medinę bažnyčią su sąlyga, kad vargšus Lukiškių kapuose laidos veltui.

Vysk. Abraomas Vainius (1631 — 1640) suteikė šiai bažnyčiai parapijines teises. Per 1655 m. rusų puolimą bažnyčia sudegė. Dominikonai 1684
m. toje vietoje pastatė naują medinę bažnyčią, kurios kertinį akmenį pašventino Smolensko vysk. Eustachijus Katavičius, o konsekravo vysk.
Mikalojus Slupskis. 1690 m. ėmėsi statyti dabartinę, kurios statyba dėl neramių laikų baigta tik 1737 m., o pašventinta buvo 1712 m. Statybai lėšų
yra davęs Vilniaus vaivada K.Sapiega. 1794 m. Kosčiuškos sukilimo metu, rusams Vilnių apšaudant, bažnyčia buvo gerokai apnaikinta, bet 1797
m. atstatyta. Prancūzai 1812 m. iš bažnyčios padarė ligoninę, vėliau sandėlį. Bažnyčią reikėjo vėl restauruoti. 1844 m. rusai iš čia išvarė
vienuolius ir bažnyčia teko pasauliniams kunigams. Po I pasaulinio karo jos vidų atnaujino profesorius Hopenas. Po II pasaulinio karo, 1951 m.,
maskoliai uždarė bažnyčią, pavertė Operos ir baleto teatro sandėliu. 1992.V.3 bažnyčia grąžinta dominikonams. 1992.V.3 Vilniaus arkivyskupas
metropolitas Audrys J.Bačkis atšventino dominikonų šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią. šv. Mišias kartu su arkivyskupu koncelebravo kun.
V.Aliulis MIC ir tėvas J.Grigaitis O.P., šios šventovės rektorius.

1992 m. ligoninė tapo katalikiška šv. Jokūbo ligonine.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Lietuvos artilerijos generolas ir Lazdijų seniūnas Motiejus Korvinas Gosievskis, grįždamas iš karo prieš Maskvą, apie
1649 m. šį paveikslą parsivežė iš Smolensko ir turėjo savo dvare Lazdijuose. Besimelsdamas prie šio paveikslo ir patyręs iš Marijos malonių,
laikė jį stebuklingu. Po Gosievskio mirties paveikslas pateko į Damblos palivarką. Kartą Gosievskio sūnus Vincentas, kuris mokėsi pas Seinų
dominikonus, drauge su vienuolyno prokuratoriumi Fabijonu Biežanovskiu atvyko į Damblą. Vienuolis, pamatęs, kad tas gražus paveikslas
nėra laikomas deramoje pagarboje, prašė atiduoti jį Seinų vienuolynui, ypač kad ten beviešint Biežanovskiui Švč. Dievo Motina nuostabiai
padėjo. Mat vieną naktį Damblos polivarke kilęs gaisras, kuris grėsė visiems dvaro trobesiams. Tėvas Fabijonas su tuo paveikslu peržegnojęs
šėlstančią ugnį, ir tuoj ėmė smarkiai lyti ir gaisras užgeso. Fabijonas paveikslą vis tiek išgavo ir parsigabeno į Seinus. Bet čia jis neilgam
pasiliko, nes Seinų dominikonų prioras 1684 m. tą paveikslą padovanojo Vilniaus dominikonams Lukiškėse. Kai paveikslas buvo atvežtas į
Vilnių, to meto prioras Aleksandras Šemeta nebuvo vienuolyne ir smarkiai sirgo. Jis patyrė regėjimą, kad pasveiksiąs, jei paveikslą įrengsiąs
didžiajame altoriuje. Pasveikęs grįžo į vienuolyną ir regėjimą užmiršo. Po trumpo laiko vėl sunkiai susirgo. Gydytojams neturint vilties jį
pagydyti, ligonis pasiaukojo Švč. Dievo Motinai ir pažadėjo, jei pasveiks, išstatys paveikslą didžiajame altoriuje. Pasveikęs savo pažadą
išpildė, tačiau apie regėjimą ilgai niekam nepasakojo. Kai prie paveikslo žmonės pradėjo patirti malonių, tada ir Šemeta viešai pareiškė, kaip su
juo yra atsitikę.

Uždarius bažnyčią, paveikslą pavyko išsaugoti, o ją atšventinus buvo grąžintas iš šv. Rapolo bažnyčios.

APRAŠYMAS. Paveikslą restauravo Šmigelskytė. Dydis apie 60x70 cm. Tapytas ant 3 lentų.

Lyginant su nuotraukomis atrodo, kad žvilgsnių kryptis po restauracijos kiek pasikeitė. Anksčiau Marijos žvilgsnis buvo nukreiptas kiek
aukštyn. Dabar — tiesiai. Kūdikėlio buvo kiek į šoną, dabar — tiesiai.

Marija iki pusės, su raudonu apsiaustu ornamentuotais kraštais. Ant apsiausto ties kaklu viena, šalia kaklo — dvi žvaigždės. Kūdikis auksiniais
drabužiais, basas. Drabužis su žaliom ir raudonom juostelėm. Dešine ranka laimina, o kairė ant kelio. Abu su žalsvom aureolėm, arčiau galvos
gelsvėjančiom. Marijos dešinėje ir kairėje pusėje raidės. Fonas rudas.

Paveikslas buvo didžiajame altoriuje, pieštas ant medžio. Dydis apie 90x60 cm. Papuoštas sidabriniu aptaisu ir daugeliu votų.

* * *

Kaip buvo uždaryta šv. Jokūbo bažnyčia Vilniuje 1948 m. (Straipsnis iš "Talkos", bendrijos “Talka” leidinio Nr.4/5 1988.10.17.)

šv. Jokūbo bažnyčioje tuo metu dirbo trys kunigai — klebonas kun. Piekarskis, altaristas — kun. Kozak, vikaras — kun. K.Vaičionis. Esanti
pačiame miesto centre mūsų parapija buvo labai gyva. Ir per lietuviškas, ir per lenkiškas pamaldas bažnyčia būdavo pilnutėlė maldininkų.
Ateidavo nemažai inteligentijos, mokinių bei studentų, net pačių ministrų dukros ir sūnūs. Apie būsimą bažnyčios uždarymą klebonas sužinojo
jau kelias savaites iš anksto, tik nežinojo datos, kada tai įvyks. Buvo įsakyta kruopščiai surašyti visą bažnyčios inventorių. šv. Jokūbo
bažnyčia buvo turtinga, turėjo daug taurių, keletą monstrancijų, daug gražių arnotų, kapų, labai daug kamžų su spalvotomis pelerinomis
ministrantams, daugybę puošnių suknučių procesijininkėms. Prieš sudarant inventorizacijos sąrašus, prašiau kleboną, kad dalį liturginių
drabužių bei indų perleistų neturtingai Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčiai, kurią tuomet irgi aptarnavau, bet klebonas Piekarskis nesutiko, o
gal bijojo atiduoti jau pasmerktą pražūčiai inventorių.

Ir štai 1948 m. liepos mėn. (...) apie pusiaudienį į kleboniją pasibeldė keliolika rusiškai kalbančių vyriškių. Tai buvo keli Vykdomojo komiteto
nariai, keli religinių kultų įgaliotinio ir NKVD atstovai, keli atstovai iš rusų teatro. Visi vidutinio amžiaus vyrukai, stiprūs, matyt, tikėtasi
pasipriešinimo. Pasisako, kad juos valdžia siuntusi uždaryti mūsų bažnyčią, įsako kuo greičiau atidaryti zakristiją — ten būsią atliekama
bažnytinio turto revizija. Tuo metu nė vieno parapijiečio nebuvo. Apstulbę ir išsigandę mudu su kun. Piekarskiu dalyvavome toje baisioje
bažnyčios uždarymo procedūroje. Iš spintų pradėjo svaidyti ant žemės arnotus, kapas, albas, stulas, kamžas. Gražesnes liepė pasirinkti rusų
teatro atstovams. Tie rinkosi ir darė pasirinktų daiktų sąrašus, atžymėdami juokingai mažus kainoraščius: arnotas — 2 rubliai, kamža — 50
kapeikų, taurė — 10 rublių. Galop viršininkas liepė klebonui atidaryti altoriaus tabernakulį, išpilti Švenčiausiąjį, o taurę atiduoti rusų teatro
atstovui su didesniu įkainojimu — 30 rublių. Bet kun. Piekarskas neleido prie taurės prisiliesti, kol klausimo neišspręs pats religinių kultų
įgaliotinis. Tabernakulis buvo užrakintas, o raktelis atiduotas įgaliotinio atstovui. Tuomet vienas ruselis, užlipęs ant altoriaus, ėmė plėšti
auksu spindinčius votus, puošusius Lukiškių Dievo Motinos stebuklingąjį paveikslą (dabar esantį šv. Rapolo bažnyčioje). Tas sauvaliaujantis
bedievis išrovęs paauksuotas širdeles kišo jas į kišenę, o sidabrinius kryželius svaidė ant žemės ir keikėsi: "Eto niemieckij krest, tfu, mat —
mat!" Nebegalėdamas to matyti, užbėgau ant viškų prie vargonų ir pradėjau verkdamas giedoti Jeremijo raudas, kurias mokėjau atmintinai. Man
begiedant prie vargonų užlipo trejetas vyrų, piktai į mane pažiūrėjo, pagrasė pirštais, o vienas iš jų nusimovė kelnes ir pridergė ant vargonų
pedalų. Prasidėjo bjaurus suvelniškėjusios trijulės kvatojimas, kuris nutraukė giedamą Jeremijo raudą. Bėgte nubėgau į savo kambarėlį lyg į
kalėjimo vienutę ir garsiai raudojau.

Į šv. Jokūbo bažnyčios uždarymą žmonės reagavo gana ramiai ir santūriai, nes buvo įbauginti ką tik įvykusių masinių ištrėmimų į Sibirą.
Aktyviau reagavo tik maži bei mokyklinio amžiaus vaikai. Jie visą mėnesį nešdavo gėlytes, padėdavo jas prie užrakintų šventoriaus vartų, ant
gatvės atsiklaupę trumpai pasimelsdavo. Vėliau milicija pradėjo tuos vaikus gaudyti ir grasinti su nagaikomis. Net ir suaugusieji per šventoriaus
tvorą dažnai permesdavo gėlių.

Tą dieną buvo niekšiškai uždarytos net keturios Vilniaus bažnyčios. Tarp jų — šv. Jono bažnyčia, kuri buvo padaryta grūdų sandėliu, tapusiu
žiurkių sandėliu. Iš jo net iki gatvės vidurio išbėgdavo pulkai žiurkių atsikvėpti po uolaus šventųjų paveikslų graužimo. Ne kartą girdėjau
praeinančių rusų inteligentų pastabas: "My mastera uničtožatj pamiatniki litovskoj kultūry".

Bedievybės mėšlu išniekinti vargonai šv. Jokūbo bažnyčioje liūdnai tylėjo 40 metų. Dabar jie jau nuvalyti ir suremontuoti. Ar mūsų tikinčiosios
tautos sąžinė leis mums tos vergiją primenančios muzikos klausytis ir jai vergiškai ploti?! Juk tai buvo viena iš centrinių Vilniaus bažnyčių,
tikinčiųjų nuosavybė, jų maldos namai.

Kun. K.Vaičionis — Skausmingajam keturiasdešimtmečio jubiliejui atminti

MALONĖS. Vilniaus vysk. K.Bžostovskis 1688.X.2 paskyrė dvasininkų komisiją, kuriai vadovavo pats vyskupas, kad ištirtų žmonių skelbiamų
malonių tikrumą. Po iškilmingų pontifikalinių mišių, kurias vyskupas atlaikė Lukiškių bažnyčioje, buvo prisaikdinti ir apklausinėti 27 patikimi
asmenys ir du vienuoliai dominikonai dėl patirtų prie to paveikslo malonių arba jas užrašinėję į knygą, pirmiau gerai ištardę asmenis. Nesant
jokios abejonės apie įvykusių prie šio paveikslo stebuklų tikrumą, vyskupas paskelbė, kad paveikslą galima vadinti tikrai stebuklingu, o
gautąsias malones leidžiama skelbti spaudoje. Netrukus stebuklai buvo paskelbti knygoje "Fontana mistyczna z abrazu N.P.M. ad roku 1684
cudownemi laskami w koscieli Wilenskim Apostolow Pilipa ir Jakoba zakonu kaznodziejskiego wytryskojące Wilno 1737". Tarp kitų malonių toje
knygoje užrašyta, kad Polocko vaivada A.Oginskis, grįždamas iš karo žygio Lvove, smarkiai susirgo. Agonijoje prisiminęs Lukiškių Marijos
paveikslą, pasiaukojo Marijai ir pasižadėjo, jei pasveiktų, gautąją malonę viešai paskelbti. Ir iš tikrųjų tuojau ėmė sveikti, galėjo valgyti, kiek liga
per tris savaites neleido. 1688.II.3 atvykęs į bažnyčią padėkoti Dievo Motinai už grąžintą sveikatą, viešai tai paskelbė ir patvirtino priesaika.
Toje knygoje aprašyta 11 beveik iš numirusiųjų prikeltų, 26 stebuklingai pagydytų, 33 aklųjų, atgavusių regėjimą ar pagydytų nuo kitų ligų, taip
pat 140 įvairių kitų malonių, gautų per Marijos užtarimą prie to paveikslo Jos globos besišaukiančių.

                                90. VILNIAUS VISŲ ŠVENTŲJŲ BAŽNYČIA

PAVEIKSLO ISTORIJA.

"Praėjusį sekmadienį visai Lietuvai švenčiant Padėkos už atgautą nepriklausomybę dieną, į Visų Šventųjų bažnyčios Vilniuje didįjį altorių
buvo grąžintas Švč. Marijos paveikslas.

Iškilmingų pamaldų metu AT deputatas dr. Medardas Čobotas, jo sesuo Danutė ir brolis Tadeušas atsiklaupę pabučiavo šventąjį paveikslą ir
perdavė bažnyčios klebonui Kazimierui Meiliui. Paveikslas pastatytas didžiajame altoriuje, iš kur buvo paimtas prieš 43 metus. Medardas
Čobotas pasakoja šio paveikslo istoriją.

Brangų meno kūrinį 1809 m. bažnyčiai padovanojo Vilniaus pirkliai. Mūsų tėvas buvo katalikas, aktyvus Visų Šventųjų bažnyčios rėmėjas.
Beje, aš irgi patarnaudavau kunigui prie altoriaus. Pokario metais šios bažnyčios kun. Jankovskis kartą pasikvietė mūsų tėvą, parapijos komiteto
narį Aleksandrą Čobotą, ir pasakė, kad sovietų valdžios nutarimu bažnyčia uždaroma ir, žinoma, bus nusiaubta. Reikia išgelbėti ir išsaugoti
bent Švč. Marijos paveikslą. Juk okupacija neamžina, — buvo įsitikinęs kunigas.

Mudu su tėvu vieną tamsią naktį parsinešėme iš bažnyčios paveikslą, o kitą dieną išvežėme pas gerus pažįstamus į kaimą ir apkasėme aruode
grūdais. Po gero dešimtmečio ryžomės paveikslą parsivežti į namus. Mūsų mamos Konstancijos rūpesčiu iki pat šios dienos kasdien jis buvo
papuoštas gyvomis gėlėmis, prie jo visa mūsų šeima melsdavosi per Kūčias, šv. Velykas ir kitas šventes. Tai buvo mūsų altorius.

MALONĖS. Švč. Marija globoja mūsų namus. Štai ką pasakojo mūsų mama. Kartą, susiruošusi iš namų, prie vartelių tarsi girdinti įsakmų Dievo
Motinos raginimą: sugrįžk, neišeik iš namų. Galvoju sau, — pasakoja mama, — gal man kokia nelaimė gresia — po mašina pakliūsiu, gal koją
išsinarinsiu arba namus kas apvogs. Sugrįžtu sunerimusi, o ten jau paklotas ant stalo dega nuo neišjungto lygintuvo..."

("Lietuvos aidas" 1991.09.14.)

APRAŠYMAS. Jis yra kairiajame šoniniame altoriuje. Dydis apie 80x110 cm. Marija iki pusės, žvelgia tiesiai žemyn, ant kairės rankos laiko
Kūdikėlį Jėzų. Jis žvelgia į šoną ir dešine ranka laimina. Marija galvą palenkusi link Jėzaus. Paveikslas visas padengtas "išsikišusiu" aptaisu,
sidabriniu, o prie Marijos veido — auksiniu. Matosi tik veidai ir rankos. Fone gražiai iškalti 12 angelų. Su karūnomis, papuoštomis brangiais
akmenimis.

Po atvaizdu metalinė juostelė su išgraviruotu įrašu.

                                           91. ZARASAI

VIETA. 24 km į pietvakarius nuo Daugpilio. 1997 m. — 9000 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Lietuviai šią vietovę vadino Ežerėnais, Zarasais, lenkai — Jeziorasy. Rusijos imperatoriui Mikalojui I 1836 m. su sosto įpėdiniu
Aleksandru II teko važiuoti pro Zarasus. Čia pas kleboną lietuvį kunigaikštį Nemyrą pernakvojo. Caras, sužavėtas gamta ir miestu, liepęs jį
vadinti įpėdinio vardu. Jam priminus, kad ne vienas Aleksandrovskas jau yra, Mikalojus davęs įsakymą vadinti Novoaleksandrovsku. Po I
pasaulinio karo bandyta įteisinti Ežerėnų vardą. Nuo 1929 m. Ministrų kabinetas nutarė pavadinti Zarasais. Daug nulėmė kalbininko K.Būgos
(1879 — 1924) nuomonė. Jis buvo kilęs iš šio krašto ir teigė, kad vardas yra sėliškos kilmės — iš žodžio "ezerasas", kuris reiškė ežerą.

ISTORIJA. Didžiojoje Zaraso ežero saloje buvo karmelitų ar vyrų atgailos kanauninkų vienuolynas ir prieš 1508 m. statyta bažnyčia. Apie 1530
m. vienuolynas sunyko, nes vienuoliams buvo sunku verstis. Jie persikėlė į Antalieptę. Bažnyčia buvusi iš salos perkelta į ežero krantą, kur
susikūrė Zarasų miestelis. Vilniaus vysk. Jonas savo lėšomis suremontavo bažnyčią. 1536 m. Zarasų parapija buvo iš naujo Vilniaus vyskupo
patvirtinta. 1610 m. karaliaus Zigmanto Vazos lėšomis ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainiaus rūpesčiu pastatyta nauja bažnyčia. O senoji
supuvo ir 1640 m. buvo nugriauta. Per 1654 — 1667 m. karinius veiksmus sudegė ir naujoji bažnyčia. 1674 m. atstatyta. Ji buvo medinė. Audros
metu perkūno nutrenkta į ežerą nugrimzdo. Telikusi stebuklinga Kristaus statulėlė, kuri, nugrimzdus bažnyčiai, stebuklingai išplaukusi į
vandens paviršių. Griuvėsių vietoj žmonės prie pat Šaltupės šaltinėlio pastatė mūrinę koplytėlę ir ten patalpino stebuklingą statulėlę. Ši vieta
yra prie Šaulių — Šaltupės gatvių susikirtimo.

Vysk. Valančius "Pastabos sau pačiam" rašo, kad sudegusios bažnyčios vietoje klebonas pastatęs "bjaurią pastogę prie Šašiejaus ir apmėtė ją
pačvarkėmis, jos bemaž nedengė nuo lietaus". Neturtingi parapijiečiai neįstengė pastatyti naujos bažnyčios. 1842 m. pradėta statyti nauja
bažnyčia, bet dėl blogo vadovavimo, prastai parinktos vietos, kitų priežasčių dar nebaigta bažnyčia ėmė skilinėti. Ir nors 1862 m. buvo užbaigta,
po kelerių metų pamaldos buvo nutrauktos, praėjimas per šventorių uždraustas.

Po 1863 m. dauguma gyventojų buvo ištremti į Sibirą, o jų vieton atgabenta kolonistų, kurių palikuonys šiame krašte gyvena iki šiol.

1876 m. klebonas kun. Pranas Štaškauskas vėl stengėsi gelbėti suvargusį naujos bažnyčios pastatą. Su dideliu vargu apipuvę mediniai pamatų
rąstai iškasti ir buvo mūrijami nauji akmeniniai pamatai, suskilusios sienos iš abiejų pusių suveržtos storos geležies štangomis, plyšiai užtaisyti.
To paties klebono rūpesčiu buvo išdekoruotas ir bažnyčios vidus. 1906 m. vysk. G.Cirtautas Zarasų bažnyčią konsekravo. 1935 m. ją
paremontavo klebonas Juozas Mazūras. 1941.VI.24 vokiečiams toli esant, rusų tankistai bažnyčią smarkiai apšaudė. Pastatas labai nukentėjo, bet
nesugriuvo. Klebonas Baltrymas sėdėjo kieme, tik spėjęs užgesinti kleboniją. Tarp kibirų sėdintį kunigą pastebėjo bolševikiniai tarnautojai su
kariais ir paėmė. Pakeliui sušaudė. Po poros dienų vokiečiai į bažnyčią suvarė rusų belaisvius, kurie išvogė liturginius daiktus. Dalį belaisvių
sušaudė šventoriuje. Belaisvius iškraustę, vokiečiai įrengė bažnyčioje karišką duonos kepyklą. Vėliau bažnyčią suremontavo klebonas Jonas
Nagulevičius.

1975 m. vieną naktį į bažnyčią įsibrovė ateistai ir apdaužė kai kuriuos įrenginius.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Pagal padavimą paveikslas atsiradęs Vilniuje dar Vytauto Didžiojo laikais. Kaip rodo įrašas, prikabintas prie paveikslo
ant sidabrinės lentelės, jis atgabentas iš Vilniaus į čia tam, kad ilgiems amžiams primintų stebuklingą paveikslo išgelbėjimą iš didžiulio gaisro,
siautusio Vilniaus pilyje ir mieste 1610 m.

Paveikslas buvo Ąsos ežero saloje esančiame atgailos kanauninkų vienuolyne. Vienuoliams išsikrausčius, perkeltas į žemyno bažnyčią.

Dar šio šimtmečio pradžioje matėsi mediniai poliai — tilto, jungusio salą su žemynu, likučiai. Kun. Jonas Narkevičius XIX a. atsiminimuose apie
Zarasų bažnyčią mini joje buvus seną stebuklingą Marijos paveikslą.

Nuotrauka knygos 110

APRAŠYMAS. Paveikslas yra didžiajame altoriuje. 1972 m. jį restauravo E.Šmigelskaitė. Dydis 1,4x2,43 m; su plačiais meniškais rėmais bus
1,7x3 m. Ant rėmų apatinėje dalyje prikabinta apie 15 votų. Marija iki pusės, ant kairės rankos laiko Kūdikį. Matosi tik Marijos su Jėzumi veidai ir
rankos, visa kita uždengta sidabriniu aptaisu. Po figūra sidabrinė lentelė su užrašu: “a partu virgineo anno mdcx die I juli universam civitatem
vilnensim arcem ae=desq sacras vorax flamma deracens me parieti inficam numins supremi imperio intactam reliqe porteris ut tester seculis. O dar
žemiau sidabrinis pusmėnulis. Aplink dangus ar šiaip melsvas fonas, kurio viršuje virš Marijos nupiešta 5 angeliukų galvutės. Iš Marijos ir
Jėzaus veidų eina šviesūs spinduliai ir sudaro geltoną foną. Už karūnuotų galvų — metaliniai saulės diskai.

Aplink paveikslą žmonės eina keliais.

ATLAIDAI. Žolinė (titulo).

                                            92. ŽEIMIAI

VIETA. 12 km į šiaurę nuo Jonavos.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Kėdainių dekanatas.

ISTORIJA. Atrodo, kad čia yra buvusi pilis. M.Strijkovskis rašo, kad 1317 m. ties Žeimiais Gedimino vadovaujami lietuviai kovėsi su Lietuvon
įsiveržusiais kryžiuočiais. Lietuvių pusėje dalyvavę ir totoriai su gudais. Bėgančius kryžiuočius Gediminas vijęsis ligi Akmenės.

Nuo miestelio į vakarus yra kalnelis, kurio viršūnėje stovėjo kažkada pastatyti trys kryžiai. Žmonės tą vietą vadino vokiečių kapais. Netoli
esantį kitą kalnelį vadino pilimi.

Pirmą bažnyčią prieš 1522 m. pastatė A.Zaviša. Dvaro savininkams priėmus protestantizmą, bažnyčia atiduota evangelikams reformatams. Jų
valdžioje buvo tarp 1565 ir 1631 m. Nauja bažnyčia pastatyta 1698 m., 1829 m. restauruota, nugriauta XX a. pr.

Pagal žeimiškio inžinieriaus Vaclovo Michnevičiaus projektą pastatyta pseudogotikinė raudonų plytų didelė bažnyčia.

1915.VIII.8 — 9 rusai, bėgdami iš Lietuvos, susprogdino bažnyčios bokštus. Tada sutrupėjo ir 4 200 rublių vertės vargonai. Okupantai išgabeno
ir vertingus varpus, kurių nebepavyko atgauti.

Vokiečiai bažnyčioje laikė arklius. Po I pasaulinio karo bažnyčia atstatyta. Priešais Žeimių dvarą miestelio gale stovėjo triaukštė koplytėlė. Kaip
rašo Adomas Medekša 1877 m. Lvove išleistoj brošiūrėlėj, koplytėlę pastatė Teodoras Medekša 1768 m. savo sūnaus atminimui. Jis buvo Baro
konfederacijos dalyvis, prie Aukštosios Būdos (tarp Kauno ir Pilviškių) rusų šalininkų ietimi nudurtas.

APRAŠYMAS. Didžiajame altoriuje yra apie 1,1x1,5 m stebuklingas paveikslas. Raudono aksominio fono viduryje Marijos su Kūdikiu figūros,
apdengtos atitinkamai sidabro ir aukso aptaisu. Matosi tik veidai. Marija sėdi dešinę ranką nuleidusi žemyn, laiko rožinį, o ant kairės rankos —
Kūdikį. Žiūri tiesiai, nors galvą pakreipusi į Sūnelį. Jėzus žiūri tiesiai (į žiūrovą), kaire ranka laiko rožinį, dešine lyg tai gėlės žiedą. Ant abiejų
galvų auksinės karūnos. Aplink 12 auksinių žvaigždžių. Po apačia ant fono pusmėnulis, apie 100 votų ir ornamentuotas metalinis skritulys su
"M" raide.

MALONĖS. Žeimių bažnyčia II pasaulinio karo metais liko nesubombarduota. Pasakojama, kad Marija pasirodė vienam karininkui ir prašė, kad
bažnyčios neliestų.

ATLAIDAI. Švč. Marijos Užgimimo (titulo), šv. Onos, Sekminių, Velykų III sekmadienį.

                                            93. ŽELVA

VIETA. 23 km į rytus nuo Ukmergės.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Giedraičių dekanatas.

VARDAS. Nuo upelio Želva, reiškiančio želvas — žalsvas.

ISTORIJA. Nuo senų laikų Želva buvo dvaras. Apie 1774 m. atiteko Juozui Marikoniui, kurio duktė Darata Lapacinskienė dvarą pardavė
Bistramams. Želva kažkiek laiko priklausė jėzuitams, kurie 1775 m. pastatė medinę šv. Ignoto bažnyčią. 1892 m. parapijiečiai su kun. Antanu
Stapulioniu ją atstatė. Tokias žinias pateikia "Mūsų Lietuva", o 1987 m. KKŽ tokias: I bažnyčia — 1752 m., II — 1887 m., III — 1892.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Medinės bažnyčios kairiajame altoriuje yra paveikslas su pusapvaliais rėmais. Dydis apie 1,2x1,8 m. Prie altoriaus yra 3 votai,
atnešti prieš trylika metų. Marija stovi ant žemės pusrutulio ir pusmėnulio, primynusi gyvatę. Su alba ir mėlynu apsiaustu. Rankos sudėtos ant
krūtinės. Žiūri į viršų.

ATLAIDAI. Agotos, Ignoto, Lajolos (titulo), Švč. Trejybės, šv. Antano.

                                      84. ŽEMAIČIŲ KALVARIJA

VIETA. 25 km į šiaurę, šiaurės rytus nuo Plungės.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Plungės dekanatas.

VARDAS. Iki XVII a. vid. gyvenvietė vadinosi Gardais. Per miestelį teka Varduvos intakas Pagardenis. 1637 m. pastačius 19 koplyčių, imta
vadinti Naująja Jeruzale, vėliau Gardų Kalvarija, o nuo XVII a. vid., norint atskirti nuo Vilniaus Kalvarijų, vadinta Žemaičių Kalvarija. Šį
pavadinimą rusų valdžia 1964 m. pakeitė į Varduvą — nuo upelio vardo. 1989 m. grąžintas senasis vardas.

ISTORIJA. Gardai minimi jau 1253 m. Jie priklausė Alsėdžių valsčiui, kuris su kitais valsčiais Vytauto buvo užrašytas Žemaičių vyskupams. Čia
buvo jų dvaras. Vysk. Stanislovas Kiška (1619 — 1626) ant kalnelio, dabar vadinamo šv. Jono, pastatė koplyčią. 1622 m. tas pats vyskupas
Gardų koplyčią, šv. Jono titulo, padarė parapijos bažnyčia ir nustatė tai parapijai ribas bei aprūpino turtais. Pagal kitus šaltinius, parapija buvo
paskelbta 1636 m.

Gardų medinę bažnyčią su jos turtu, žeme ir parapija vysk. Jurgis Tiškevičius, gindamas nuo protestantų antplūdžio, atidavė 1637 m.
dominikonams, užrašęs dar apie 15 ha žemės. Vienuolių perdėtinis per savo ordino generolą meldė šv. Tėvą Urboną VIII, kad vyskupo
užrašymą patvirtintų. Popiežius 1644.VI.8 tai patvirtino.

Kairiajame Varduvos krante vysk. J.Tiškevičius 1642 m. pastatė dominikonams vienuolyną. 1637 m. tas pats vyskupas įsteigė Garduose
kalvarijas — Kryžiaus Kelius — ir pastatė 19 koplytėlių. Jis pats išrinkęs vietą koplyčioms, išmatavęs ir suskaičiavęs žingsnius nuo vienos
koplyčios iki kitos, kad būtų tokie atstumai kaip Jeruzalėje. Ir pats, pirmą kartą per kalnus vaikščiodamas, daugelyje vietų keliais eidamas, barstė
šv. žemę, iš Jeruzalės Kryžiaus Kelio vietų atvežtą.

Kad žmonės galėtų gausiai pelnyti dvasinių malonių, koplyčioms — Paskutinės Vakarienės, Alyvų Kalnelio, Kristaus Plakimo, Erškėčiais
vainikavimo, Prikryžiavimo ir Palaidojimo —1639 m. gavo iš popiežiaus Urbono VIII specialius atlaidus. Vyskupas J.Tiškevičius savo 1642 m.
užraše Gardus vadina Jeruzale. Jis liepė vienam kunigui parašyti atitinkamas giesmes ir maldas, kurias maldininkai gieda iki mūsų laikų. Keliolikai
metų praslinkus žmonės pradėjo gausiai lankytis. Tada vysk. Jurgis Tiškevičius ant kalnelio šalia vienuolyno pastatė Marijos Aplankymo
bažnyčią.

Vienas vysk. J.Tiškevičiaus giminės aukštas ponas iš Liublino dominikonų buvo gavęs tikro šv. Kryžiaus gana žymią dalelę. Jis ją padovanojo
vysk. J.Tiškevičiui. Su iškilminga procesija vyskupas ją įnešė į naująją bažnyčią pirmąjį sekmadienį po liepos 2 dienos — 1649.VII.4. Ant
pergamento parašė, kad tą brangią relikviją dovanoja Naujosios Jeruzalės bažnyčiai, jos saugotojais palieka vienuolius dominikonus ir to laiko
vyskupo brolį, priorą Reginaldą Tiškevičių. Dievo rūstybe ir baisiu Dievo teismu bei ekskomunika uždraudžia jiems kur nors kitur ją perkelti,
kam dovanoti ar dalyti į mažesnes daleles ir paskui duoti kitoms bažnyčioms. Uždraudžia jiems tai daryti ne tik patiems, bet ir per kitus kunigus.
Kai vėliau vienas Žemaičių vyskupas norėjo tos šv. Kryžiaus relikvijos dalelę paimti kažkuriai bažnyčiai, pastebėjęs tą grasinimą, savo
sumanymo atsisakė.

Apie 1660 m., po karų su rusais ir švedais, prasidėjo maras. Žmonės, susirinkę per atlaidus į Kalvariją, pradėjo krist kaip lapai. Ir, kaip rašo vysk.
Valančius, "daugybę numirėlių kunigai dominikonai palaidojo ten pat pas koplyčias, užvis pas kryžiaunąją".

Vėlesni Žemaičių vyskupai Kazimieras Pacas, Jonas Zgerskis, Aleksandras Horainas turtais ir įvairiais dovanojimais padidino dominikonų turtus.
Ypatingas jų geradarys buvo vysk. Antanas Tiškevičius. Jis 1742 m. liepė Mosėdžio, Skuodo, Palangos, Gargždų, Kartenos, Salantų, Žagarės,
Akmenės, Papilės, Kuršėnų, Šaukėnų klebonams ir visiems arčiau Kalvarijų gyvenantiems “kas metą vaikščioti į didžiąją Kalvariją su parapija. Ir
pridėjo, kad klebonas, vieną sykį taip neatėjęs, mokėtų dominikonams 50 timpų. O tiems įsakė už tuos pinigus taisyti kalnų koplyčias. Ir
parapijos su būgnais, patriūbočiais, paparčiais, altorėliais ir visa bažnytine iškilme keliaudavo į Motinos Dievo Aplankymo atlaidus.
Dominikonai, pajautę kokią parapiją atkeliaujant, išeidavo į laukus pasitikti. Į miestelį įeinant, jaunikaičiai paparčius (vėliavas) virpino,
būgnais mušė, patriūbočius (dūdas) pūtė ir iš šaudyklių šaudė, o seniai su moteriškosiomis atsispirdami giedojo ir šaukė, nes juo katra parapija
su didesniu trenksmu į miestelį įėjo, juo didesnė buvo garbė. Po poros dienų ta pačia eile klebonas su savais grįždavo namo". Taip rašė apie
procesijas vysk. Valančius.

Tokius keliavimus į atlaidus vysk. Jonas Lopacinskis 1763 m. uždraudė.

Medžio bažnyčiai pradėjus griūti, vysk. Antanas Tiškevičius 1750 m. pastatė naują medinę su 15 altorių bažnyčią ir ją pašventino. Nuo Petro
Inocentijaus de Molinos, bernardinų generolo, išmeldė daug atlaidų, kuriuos kiekvienas Kalvarijos Kalnus vaikščiodamas gali pelnyti.

Nors bažnyčia buvo geros būklės, dominikonai 1780 m. padėjo pamatus mūro bažnyčiai. Bet pradėję dirbti ėmė abejoti, ar galės pabaigti tą
darbą. Ordino vyresnybė, tai matydama, atkėlė į Kalvariją "dideliai sugebantį pinigus rinkti" kunigą Vaitkevičių ir įsakė “brūzti apie dirbamą
bažnyčią. Tas, vos atvykęs, leidosi į žmones, važinėjo kiaurai po visus žemaičius, melsdamasis, kad neprileistų sugriūti pradėtai bažnyčiai”. Ir
1821 m. dominikonai užbaigė mūrinę bažnyčią. 1824 m. pernešė iš senosios altorius į naują ir medinę bažnyčią suardė. 1842 — 1843 m. pastatė
ir mūro vienuolyną.

Nuo 1790 m. karaliaus Stanislovo Augusto privilegija Kalvarijoje rengiami metiniai prekymečiai.

Vienuolyne gyveno 15 dominikonų. Jie nuo 1644 m. laikė mokyklą. 1803 m. įsteigė progimnaziją, vėliau paverstą gimnazija, kurią 1814 m. baigė
Simonas Daukantas, o 1821 m. M.Valančius. Po 1831 m. sukilimo, prie kurio buvo prisidėję ir Ž.Kalvarijos dominikonai, rusų valdžia mokyklą
1836 m. uždarė. Vienuolyno caras Mikalojus I pasigailėjo, bet neleido įstoti naujiems nariams. Dominikonai ėmė merdėti ir 1889 m. jų buvo likę
tik 3. Tada rusų valdžia įsakė vyskupui į Ž.Kalvariją paskirti klebonu pasaulinį kunigą. Paskutinis prioras Daugėla išvyko į Italiją, o kiti 2 buvo
išvežti į Agluonos vienuolyną ir ten numirė.

1863 m. Ž.Kalvarijos apylinkėse kovojo B.Krasausko, P.Šimkevičiaus sukilėlių būriai.

1896.V.17 užsidegus miesteliui, bažnyčia smarkiai apdegė. Sudegė zakristijoje įrengta garsi dominikonų biblioteka ir archyvas. Švč. Sakramentą,
Kryžiaus relikviją, stebuklingą Marijos paveikslą pavyko išgelbėti. Po gaisro bažnyčia buvo atstatyta, bokštai paaukštinti veik dvigubai, altoriai
padaryti mūriniai, vidus išpuoštas įvairiais pagražinimais. Bažnyčios atstatymas kainavo 30 000 rublių. Nuo 1927 m. Žemaičių vyskupo Just.
Staugaičio pakviesti Žemaičių Kalvarijoje įsikūrė marijonai, kurie tęsė dominikonų tradicijas. Po rusų okupacijos 1945 m. vienuolynas buvo
uždarytas. Rusų valdžiai panorus išgriauti koplyčias, žemaičiai jas apgynė. 1988 m. popiežius Jonas Paulius II Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai
suteikė mažosios bazilikos vardą.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Esą paveikslas parvežtas dar prieš 1650 m. iš Romos, nes tais metais dokumentai mini stebuklus, įvykusius prie šio
paveikslo. Jo praeitį kun. Ragaišis, panaudojęs dominikonų archyvą prieš gaisrą, taip aprašo: "Dominikonams Žemaičių Kalvarijoje įsikūrus,
vienas jaunas jų klierikas Petras Pugačevskis buvo pasiųstas į Romą aukštųjų mokslų eiti. Romoj jis apsigyvenęs pas dominikonus vienuolyno
ligoninėj. Ten buvo pakabintas Švč. M. Marijos su Sūneliu paveikslas, vieno dominikono ant drobės pieštas. Petras naktimis dažnai
melsdavęsis prieš tą paveikslą ir kartais matydavęs nežemišką šviesą aplink Marijos ir Jėzaus galvas. Vieną kartą brolis vienuolis Romualdas
sunkiai susirgęs. Petras, užžiebęs žvakę prieš tą paveikslą, karštai meldęsis, prašydamas grąžinti ligoniui sveikatą. Marija išklausiusi maldos
ir ligonis atsikėlė sveikas. Tokį stebuklą patyręs, Petras, grįždamas į Žemaitiją, išsiprašė iš vienuolių padovanoti jam tą paveikslą, kurį,
parvežęs į Žemaičių Kalvariją, atidavė vienuolyno priorui. Tasai laikė brangią dovaną savo kambaryje ir ne kartą matęs tame paveiksle tokią pat
šviesą, kokią Romoj regėjęs Petras. Priorui mirus, jo vietą užėmė Petras Pugačevskis. Jis iškilmingoj procesijoj pargabeno paveikslą į bažnyčią
ir įrengė didžiajame altoriuje. Nuo to laiko garsas apie stebuklingą Marijos paveikslą vis labiau plito. Žmonės prie jo patirdavo įvairių malonių.
Jų tikrumui ištirti dvasinė vyriausybė paskyrė komisiją iš kun. Mikalojaus Blaškausko, kun. Mikalojaus Paustricijaus — vieno kustošo, kito
kanauninko. Komisija 1643.V.3 išklausė liudininkų, patyrusių ir mačiusių stebuklingus įvykius. Po tyrinėjimo buvo surašytas protokolas, kuriuo
remdamasis Žemaičių vysk. Jurgis Tiškevičius paveikslą paskelbė stebuklingu”.

Vysk. A.Vaičiaus iniciatyva 1977 m. jį restauravo Elena Šmigelskaitė. Vietos klebonas pakeitė tradicinę žvaigždžių išdėstymo apie Marijos
galvą tvarką (žvaigždės turi sudaryti nimbą). Kaip rašo L.Šinkūnaitė, po 1977 m. restauracijos pakito Marijos veido išraiška — anksčiau ji
nebuvo tokia skausminga.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas yra didžiajame altoriuje. Jis uždengiamas kitu paveikslu. Ten arkangelas Gabrielius apreiškia Marijai paslaptį.
Pagrindinis paveikslas pieštas aliejumi ant drobės, kuri aptempta ant lentos. Rėmai paauksuoti, viršuje suapvalinti. Dydis 0,91x1,58 m. Marijos su
Kūdikėliu figūros padengtos sidabriniu aptaisu. Fonas raudono aksomo, ant kurio aplink galvas padrikai prisagstyta 12 žvaigždžių. Ant abiejų
karūnos. Neuždengti aptaisu veidai, rankos ir Jėzaus kairė koja iki kelio. Marija iki pusės, šiek tiek pasisukusi į kairę ir truputį palenkusi galvą.
Abiem rankom laiko Kūdikėlį, Jį priglaudusi prie veido. Žiūri žemyn mąstančiu žvilgsniu. Jėzus viena ranka laikosi apsiausto, kita smakro, žiūri
atsukęs galvutę lyg į dešinę Marijos pusę, lyg tiesiai.

MALONĖS. Stebuklai buvo įrašomi į knygą, kuri 1896 m. per gaisrą sudegė. Apie stebuklus jau 1650 m. rašo V.Kojalavičius. Jis savo veikale
"Miscellanea" mini, kad ten įvyksta ypatingų išgijimų nuo įvairių ligų ir aprašo vieną mirusiojo prisikėlimą. 1648 m. birželio mėn. vieno kilmingo
žemaičių pono Lvovičiaus mirė sūnus. Tėvas padarė įžadą aplankyti Gardų kalnus drauge su sūnumi, jei tas atgytų, ir pėsčias apeiti Kryžiaus
Kelių vietas. Sūnus atgijo ir abu dalyvavo tų metų liepos mėn. šventėje, dėkodami Dievui ir Marijai už tokią didelę malonę. Tas įvykis buvo
aprašytas ir paskelbtas spaudoje mačiusio Bardovskio eilėmis "Echo albo odglos z Kalwaryiskich gor".

1979 m. per atlaidus buvo ypatingas saulės žaismas. Jis sukosi, mirgėjo, mainė spalvas. Tai įvyko rytmetį.

Apie malones liudija votai. 1936 m. jų buvo 82. Archyve apie juos nėra žinių.

1987, 1988 m. per atlaidus buvo matomos ašaros ant Marijos skruostų. Ne visi žmonės tai matė.

Žemaičių Kalvarija senosios Lietuvos laikais buvo didelis žemaičių triumfas, o priespaudos metais — susibūrimas, susikaupimas, pastiprinimas.
Šioje vietoje gyva knygnešių dvasia, nes spaudos draudimo laikais čia buvo knygų išskirstymo punktas. Čia tautos kovotojai sėmėsi stiprybės.
Čia buvo religinė tvirtovė prieš protestantizmą. Čia garsus Žemaičių kultūros židinys.

ATLAIDAI. Marijos Aplankymo (titulo) atlaidai švenčiami VII.2 — 9. Pati didžiausia atlaidų procesija būna sekmadienį. Per 300 m. jubiliejų 1937
m. apsilankė apie 100 000 maldininkų. Apie atlaidus Nepriklausomos Lietuvos laikais taip rašė: "Šuliniuose nelikdavo vandens, išdžiūdavo
upeliai, o kas buvo seniau, tai dabartis tik šešėlis ".

Dabar per Kalvarijos ėjimą nešama monstrancijoj šv. Kryžiaus relikvija. Kunigas ją neša po baldakimu, o šalia patarnautojai neša dvi vėliavas.
Per kunigų dieną dalyvauja apie 100 dvasininkų: šv. Domininko, šv. Kryžiaus ir Nekalto M.Marijos prasidėjimo.

MALDA. "Stebuklingoji Dievo Motina, kuri tiek amžių sergsti ir globoji mūsų kraštą, pažvelk į ištremtuosius Tavo vaikus, nes ar yra kitas
skausmas, didesnis už skausmą mūsų, negalinčių būti prie Tavo liūdnų akių?

Priglausk kaip savo kūdikį tremties vaikus, kad vargas palengvėtų, kad nuodėmės taip nenaikintų mūsų, kad, parvesti į savo žemę, vėl ateitume
kaip tėvų tėvai pasipuošę liepų žiedais ir džiaugsmo ašaromis pasveikinti Tave.

O Motina, Tavo globos ir stebuklų ilgisi visa mūsų žemė, visos mūsų širdys! Būk su mumis dabar ir per amžius. Amen."

                                            95. ŽLIBINAI

VIETA. 10 km į rytus nuo Plungės.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Plungės dekanatas.

ISTORIJA. XVIII a. dvaras priklausė Šiukštoms. 1773 m. vienas iš Šiukštų pastatė medinę bažnyčią. 1845 m. ji buvo atnaujinta. XIX a. pab.
sumanyta ją vėl atstatyti. Bažnyčios fundatorius-statytojas buvo Purvaičių ūkininkas Antanas Končius. 1898 m. ji buvo baigta ir pašventinta
Marijos Krikščionių Pagalbos vardu. 1929 m. virto parapijine.

Apie 1961 m. bažnyčią uždarė pirmininkas Benas Grikštas (1987 m. gyvenęs Plungėje, Juciaus g.) kartu su partsekretore Brone Kybartiene.
Priežastis — varpų gaudesys trukdė kalbėti telefonu su rajono valdžia. Taip papasakojo vietiniai ūkininkai.

Medinė bažnyčia buvo apleista, langai išdaužyti, pamatai praardyti. Vaikai sunaikino vargonus ir daug kitų interjero daiktų. Paveikslas buvo
perkeltas į artimiausią parapiją — Kantaučių. 1987 m. pradėta paveikslo restauracija. Švč. Mergelės Marijos metais 1988 m. vasarą kun.
Edmundui Atkočiūnui pavyko uždarytą bažnyčią atgauti.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Dydis apie 113x160 cm. Viršuje rėmai ties viduriu suapvalinti. Tapyta tempera ant drobės, o drobė pritvirtinta prie lentų. Marija
iki kelių, žiūri tiesiai ir kiek į kairę. Ant kairės rankos laiko Kūdikėlį, dešine prilaiko. Tunika raudona, prie kaklo ant tunikos kryžiukas.
Apsiaustas mėlynas. Virš galvos aureolė. Jėzus apie 5 m. amžiaus, vienplaukis. Žvelgia kiek į dešinę. Aprengtas gelsvais marškinėliais, dešine
ranka laimina, kaire laiko knygą. Marija kairėj rankoj dar laiko baltą skepetaitę. Paveikslas su aptaisu, aureolėmis iš metalinių žvaigždžių ir
karūnomis. Votų yra 11, tarp jų medalis su įrašu "Instituto San Jose Hermanos Maristas Moron 1940".

ATLAIDAI. Kantaučinos: Onos, Lauryno.

                                     96. VYSKUPO K.PALTAROKO

VIETA. Vilniaus Namų koplyčia (privati).

PAVEIKSLO ISTORIJA. Jis buvo vyskupo Kazimiero Paltaroko asmeninė nuosavybė. Kokiu keliu pateko pas jį, nesužinota. 1940.VI, neramiais
laikais, vyskupas apsistojo Velžio kaime, apie 7 km nuo Panevėžio. Praslinkus neramumams, grįžo į vyskupiją, o žmonėms už parodytą gerumą
paliko tą paveikslą. 1943 m. Velžyje pastatyta koplyčia ir jos altoriun įdėtas paveikslas. Žmonės pradėjo prie jo patirti malonių ir atsirado pora
votų. Rusų valdžia 1960 m. koplyčią liepė uždaryti. Paveikslas pateko pas Mažąsias Dievo Apvaizdos seseris.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Pieštas ant drobės. Dydis apie 64x83 cm. Marija iki pusės. Ji palenkusi galvą į dešinę ir žiūri į Kūdikį. Plaukai garbanoti,
tamsūs. Ant galvos ir kaklo permatomas šalis. Suknelė raudona, ant viršaus žalsvai melsvas apsiaustas. Aplink galvą yra plonas šviesus žiedas
— aureolė. Ant dešinio kelio sėdi Kūdikėlis. Marija Jį apglėbusi dešine ranka, o kaire laiko basas Jo kojeles. Jėzus žiūri į kairę. Jis šviesiais
plaukais ir baltais marškinėliais, rankas sudėjęs (dešinę ant kairės) ant krūtinės. Virš Jo galvos ir iš šonų yra po šviesų trikampį — aureolę.
Paveikslo fonas tamsiai rudas.

MALONĖS. 1. Apie 1957 m. žaibas trenkė į koplyčią. Skilo siena virš paveikslo, o ties juo skilimas išsiskyrė į priešingas puses, paveikslo
neliesdamas. Koplyčia nebuvo ir ugnies paliesta.

2. 1972-1973 m. vasarą Gertrūdai Kerevičienei ir jos tik ką gimusiam vaikui grėsė mirtis. Ji susapnavo ar regėjo Mariją, tokią kaip paveiksle,
pasilenkiant prie jos ir ją pakeliant. Nuo tos dienos pradėjo sveikti ir pagijo.

3. 1982.IV.10 Laimai D. gimė kūdikis. Netrukus po gimdymo gavo sepsio ligą (kraujo užkrėtimą). Mergytė buvo netoli mirties. Prie paveikslo už ją
buvo atlaikytos šv. Mišios ir ji pasveiko.

* * *

                                     97. SIBIRO KANKINIŲ MOTINA

Apie stebuklingumą žinių nėra, bet kaip ypatingą paveikslą čia pateikiame.

nuotrauka

ISTORIJA. Sibiro Kankinių Motinos paveikslą sukūrė nežinomas vilnietis, Sibiro tremtinys, skardoje iškaldamas Aušros Vartų Gailestingumo
Motinos atvaizdą ir jį pritvirtindamas prie lentos, aptrauktos raudona antklode. Iš Sibiro šis brangus paveikslas buvo išgabentas tremtinių,
vykstančių generolo Anderso armijon ir paliktas pas Lenkijos ambasadorių dr. Zazadovskį Beirute. Tarpininkaujant p. L.Bieliukienei, paveikslą
gavo Vilniaus krašto lietuvių sąjunga, kuri 1968 m. ir perdavė jį lietuvių jėzuitų Čikagoje globai.

Paveikslo nuotrauka yra žurnalo "Katalikų pasaulis" 1989 m. Nr.10.

MALDA. "Sibiro Kankinių Motina! Sugrįžk į Lietuvą kartu su visais plačiajame pasaulyje išsiblaškiusiais Tavo žemės — Šventosios Kryžių
šalies — vaikais: tremtiniais ir išeiviais.

Gailestingumo Motina! Apgaubk Tėvynę savo nenuilstančios globos apsiaustu ir laimink jos prisikėlimą. Suburk šeimas ir visą Tautą galingajai
šv. Rožančiaus maldai, kad Dieviškoji Ramybė ir Meilė vėl suvienytų Tėvynę.

Nuliūdusiųjų Paguoda! Nuvalyk mūsų sielų dėmes Savo sielvarto ašaromis, uždek širdis tikrąja meile Dievui ir žmonėms. Amen".

                               UŽ DABARTINĖS LIETUVOS SIENŲ

                                             1. ASAVA

VIETA. 75 km į pietus nuo Vilniaus, 6 km į šiaurę nuo Žirmūnų.

PRIKLAUSYMAS. Gardino vyskupija, Rodūnės dekanatas. Anksčiau buvo Lydos dekanatas.

VARDAS. Nuo Asavos upės.

ISTORIJA. Pirmą medinę šv. Jurgio bažnyčią šioje vietoje 1666 m. pastatė Kazimieras ir Aleksandras Pranckevičiai. Ji stovėjusi už 0,5 km nuo
dabartinės. 1706 m. švedai ją sudegino. 1732 m. kunigaikštis Jurgis Radvila pastatė naują bažnyčią. Dabartinę mūrinę 1910 m. pastatė kunigas
Viktoras Kochanskis.

Lenkystė buvo brukama ir čia. 1863 m. klebonas Tomas Čečiota viešai per pamokslą prakeikė lietuvių kalbą. 1901 m. atkeltas kun. Feliksas
Arbatavičius pirmasis įvedė lietuvių kalbą — pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai. Vėliau kun. Boleslovas Sperskis, žinomas lietuvybės
slopintojas, sugriovė viską, ką minėti pirmtakai buvo padarę. Važinėdamas po parapiją, jis surinko iš žmonių kun. A.Strazdo "Lietuviškus
elementorius", mokėdamas už juos po 8 kapeikas, ir visus sudegino. 1905 m. kun. Jonas Stašys prabilo lietuviškai. Lenkų spaudoje buvo
reikalaujama jį suspenduoti. Vyskupas jį iškėlė į sugudėjusią Konstantinavo parapiją. O kun. J.Stašio įpėdinis kun. Viktoras Kochanskis "taip
giliai įkalė lietuviams prasčiokėliams supratimą apie lietuvybės pavojų sielos išganymui, jog jie bažnyčioje davėsi saikdinami, kad niekuomet
daugiau jų bažnyčioje lietuvių kalba nebeskambės. Tuojau vyrai ir valsčiuje padarė nutarimą, jog Asave nuo amžių buvo lenkiškas kraštas, jog
Litvos ten niekuomet nebuvo ir niekuomet neturi būti", — taip rašė "Naujoji Romuva" (1932 m. 895 psl.)

PAVEIKSLO ISTORIJA. Pasakojama, kad po bažnyčios gaisro, švedams iš tos vietos jau pasitraukus, piemenukai radę miestelyje ant medžio
pakabintą Marijos paveikslą, kurį kažkas išgelbėjęs iš gaisro. Toje vietoje J.Radvila pastatė naują bažnyčią; joje buvo įtaisytas rastasis
paveikslas, kuris tuoj pagarsėjo malonėmis ir stebuklais.

Yra du paveikslai su votais.

1. Didelės mūrinės bažnyčios didžiajame altoriuje yra apie 1,2x2 m dydžio paveikslas. Marijos ir Jėzaus matosi tik veidai ir rankos, visa kita
padengta aptaisu, o fonas — raudonu aksomu. Paveikslas panašus į Čenstakavos. Marija iki pusės, ant kairės rankos laiko Vaikelį Jėzų, dešine
laimina. Jėzus kaire ranka laiko knygą. Abu su karūnomis. Aplink Marijos galvą 12 žvaigždelių, ant kaklo karoliai. Veidai ir rankos labai tamsūs.
Ant fono užrašas: "Marjo Ratuj Zwycieraj" ir 13 votų. Po aptaisu pusmėnulis. Virš paveikslo bareljefas: du angelai laiko karūną.

2. Ant dešiniojo pilioriaus kabo senas Marijos su Kūdikiu paveikslas. Dydis 1,2x1,7 m. Marija iki kelių, sėdi. Ji su baltu apsiaustu, papuoštu
auksinėmis gėlėmis. Žvelgia žemyn. Ant galvos gėlių vainikas. Plaukai palaidi. Dešinėje pusėje laiko abiem rankom Kūdikėlį. Jis apsikabinęs
Motinos kaklą ir veidu prisiglaudęs prie Jos veido. Žiūri tiesiai. Paveikslo apatiniame kampe kažkieno herbas. Ant Marijos kairės rankos alkūnės
užkabinti škaplieriai. Ant paveikslo drobės prikabinti 2 votai, o aplink Marijos galvą — 12 geležinių žvaigždžių.

Bažnyčios kairėje pusėje yra šv. Antano stebuklingas paveikslas.

ATLAIDAI. Jurgio (titulo), Marijos vardo.

                                           2. ASTRAVAS

VIETA. 40 km į rytus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Ašmenos dekanatas. Anksčiau priklausė Vilniaus apygardos dekanatui.

ISTORIJA. Pirmąją bažnyčią pastatė 1458 m. Jurgis Goštautas. Vėliau tos vietos valdytojas J.Korsakas 1616 — 1618 m. pastatė naują bažnyčią
bei vienuolyną ir įkurdino dominikonus.

Senajai bažnyčiai begriūvant, vienuolyno prioras Hilarius Giševskis 1787 m. išmūrijo naują bažnyčią, kuri 1866 m. rusų buvo paversta cerkve, o
vienuolynas nugriautas. Bažnyčia katalikams sugrįžo 1918 m.

Miestelyje yra viena apleista mūrinė bažnyčia.

Pagal B.Kviklio knygą "Lietuvos bažnyčios" istorija šiek tiek skiriasi.

1474 m. Kijevo vaivada Martynas Goštautas čia įsteigė dominikonų vienuolyną. 1537 m. karaliaus Žygimanto dokumentu Astravo turtai atiteko
Naugarduko vietininkui Stanislovui Goštautui, kuris vėliau tapo Vilniaus bei Trakų vaivada (pirmasis B.Radvilaitės vyras). Vėliau atiteko
Korsakų giminei. Ji 1616 — 1618 m. atstatė dominikonų bažnyčią ir jai išlaikyti paskyrė du kunigus su žmonėmis. 1857 m. Vilniaus vyskupijos
sąraše paminėta kaip lietuviška parapija.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Žinoma, kad bažnyčioje buvo stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Jį 1660 m. dominikonams dovanojo Ašmenos
raštininkas Mikalojus Kazimieras Volodzka.

APRAŠYMAS. Yra du Švč. Marijos paveikslai su votais.

1. Dešinėje altoriaus pusėje, presbiterijoje, žemai ant sienos pakabintas apie 1,5x1,7 m dydžio paveikslas. Su sidabriniu aptaisu ir raudonu fonu.
Viršuje rėmai pusapvaliai. Marija su Kūdikiu Jėzumi ant kairės rankos. Ant fono yra 1 votas. Dešinę ranką Marija laiko ant krūtinės. Jėzus žiūri
link Marijos, kaire ranka laiko knygą, o dešine laimina.

2. Kitas paveikslas yra kairiajame altoriuje. Dydis apie 35x40 cm. Bizantinio tipo. Po paveikslu kabo 2 sidabrinės kojos ir 1 širdis. Marija panaši į
Gudagojiškės Mariją.

ATLAIDAI. Kozmo ir Domijono (titulo).

                                            3. BARŪNAI

VIETA. 22 km į pietus nuo Ašmenos.

VARDAS. V.Žučkevičiaus nuomone, kilęs nuo slaviško žodžio "bor" — giria.

ISTORIJA. 1691 m. Mikalojus Pesliakas pastatė medinę bažnyčią ir bazilijonų vienuolyną. Medinės bažnyčios vietoje 1700-1707 m. išaugo
mūrinė bažnyčia, kuri vėliau sudegė. Nauja mūrinė bažnyčia pastatyta 1747-1757 m. pagal A.Osikevičiaus projektą. Bažnyčia pristatyta
1760-1770 m. Mūrinis vienuolynas pastatytas 1778-1793 m. Prie jo veikė 6 klasių mokykla, kurioje XIX a. mokėsi Lietuvos rašytojai Ignas ir
Leonardas Chodzkos, Antanas Eduardas Odinicinas, Korsakas, A.Mickevičiaus kalėjimo draugas Fretendas ir kt. Po 1831 m. bažnyčia paversta
cerkve. Vienuolynas panaikintas. Rūmai virto griuvėsiais. 1918 m. bažnyčia grįžo katalikams.

1920.VII.12 Lietuvos sutartimi su Rusija Barūnai buvo priskirti Lietuvai, tačiau priskyrimas nebuvo realizuotas. Bet 1942 — 1944 m. Barūnai buvo
Lietuvos Generalinės srities teritorijoje. Čia buvo įkurta lietuviška administracija, įstaigos.

Barūnus yra aprašęs Ignas Chodzka. Jis rašė, kad jo laikais ten gyvenęs ir miręs paskutinis Lietuvos atsiskyrėlis, minimas ir Barūnų Dievo
Motinos garbei sudėtoje giesmėje:

"Kur meškų gulyklos, kur briedžių ganyklos,

Ten nusidėjėlis gyvena dangaus penu..."

Esą tuo metu Barūnai su apylinkėmis buvę labai retai gyvenami — beveik vieni tyrai. Pasak Chodzkos, atsiskyrėlis tėvas Anupras buvęs labai
geras senelis, mylėjęs Barūnų moksleivius, kurių ten buvę keletas šimtų, ir juos užstodavęs prieš griežtą kunigą prefektą, prieš repetitorius ir
buvęs dažnas teisėjas mokinių savitarpio ginčuose.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Stebuklingą Marijos paveikslą į Barūnus atsigabenęs Naugarduko bazilijonų kapituloje bažnyčios vyresniuoju
išrinktas tėvas J.Bražys, gavęs jį iš Višinskių šeimos. Paveikslą jis padovanojo ponui Mikalojui Piesliakui, prašydamas “laikyti pagarboje”.
Piesliakas, vedęs Konstanciją Steckevičiūtę ir valdęs Ašmenos apskrities dvarą Kozakovščyzną, netoli dvaro esančiame miške pastatęs
kryžių ir ant jo pakabinęs tą paveikslą. Vėliau, tą vietą, kur stovėjo kryžius, atėmęs iš Boguslavo Radvilos dukters ir Mykolo Poplavskio, 1691
m. pastatė medinę bažnyčią ir atidavė ją bazilijonams. Po kiek laiko medinės bažnyčios vietoje pastatyta graži mūrinė. Joje įtaisė Marijos
paveikslą. Po žmonos mirties Piesliakas tapo bazilijonu ir 1697 m. mirė. Buvo palaidotas Barūnų bažnyčioje. Prieš savo mirtį bažnyčią globoti ir
jos statybą užbaigti pavedęs Vitebsko kaštelionui M.K.Kocialui, Ašmenos maršalkai R.Zičnovičiui ir S.K.Sulistrovskiui. Kai vienintelis
Piesliako sūnus Jonas, būdamas Barūnų bažnyčios koliatoriumi, ėmė savintis brangias, prie stebuklais garsaus paveikslo sudėtas aukas, tatai
sužinojęs atvyko į Barūnus metropolitas Leonas Zaleckis ir viską ištyręs patraukė koliatorių į teismą, reikalaudamas grąžinti 70 000 neteisėtai
pasisavintų auksinių. Kai teismas bazilijonams ieškinio nepriteisė, jie patys ėmėsi vykdyti teisybę. 1700 m. su ginkluotų vyrų būriu užpuolė
Piesliako dvarą Kozakovščyzną, per langą pašovė Aleksandrą Piesliaką, o Joną sugavę nuvežė į Vilnių ir ten metropolito rūmuose įmetė į
kalėjimą. 1702 m. Lietuvos tribunolas atmetė bazilijonų ir Piesliako pretenzijas, atėmė iš Piesliako bažnyčios koliatoriaus teises ir pareikalavo, kad
jis dokumentais įrodytų savo paveldėjimo teisę. Jonas Piesliakas tokių dokumentų neturėjo, ir jo dvaras teko bazilijonams. Po šios bylos
pirmuoju bazilijonų vienuolyno viršininku buvo Porfirijus Kulčiskis, 1703 m. jis tapo Pinsko vyskupu. XVIII a. pr. Barūnų Dievo Motinos
paveikslą atsiėmė Chelmo vysk. Porfirijus Važinskis kaip savo šeimos nuosavybę. Paveikslas atsidūrė vyskupo brolio Mykolo Važinskio dvare
Olanuose (prie kelio iš Borų į Ašmeną). Bazilijonai gavo jo kopiją. Originalo tolesnė eiga nežinoma. Po 1831 m. grįžo katalikams, nors klebonas
1984 m. sakė, kad pravoslavai čia šeimininkavo 1839 — 1921 m.

Kaip rašo Juozas Petrauskas savo knygoje "Kryžių bažnyčios istorija" (Mankūnėliai, 1979), stebuklingas paveikslas buvo pieštas ant ąžuolinių
lentų, kurios ilgainiui supuvo ir vaizdas buvo sunykęs. Apie 1960 m. iškviesta iš Vilniaus restauratorė Šmigelskaitė paveikslą perkėlė nuo lentos
ant drobės, restauravo.

APRAŠYMAS (iš J.Vaišnoro knygos). Pieštas ant pušinių lentų, grubaus darbo, be jokio pagrindo (grunto). Atrodė esąs italų mokyklos ar bent
geras italų sekimas. Vėlesnis paveikslo perpiešimas matyti ant raudono Marijos rūbo. Panašiai pastebima kita spalva ir ant veido. Lygiai taip
vėliau perpieštos rusiškai ir Marijos su Jėzumi monogramos. Paveikslo fonas rudas. Kūdikio drabužiai balti.

nuotrauka

Dabartinio vaizdo (1984 m.) aprašymas. Paveikslas yra kairiajame altoriuje. Dydis apie 75x80 cm. Paveikslas be aptaiso. Po stiklu. Marija iki pusės,
raudonu drabužiu, ant viršaus mėlynas apsiaustas. Ant kairės rankos laiko Jėzų, dešine prilaiko. Galvą palenkusi link Sūnaus. Jis žiūri tiesiai,
kairėj rankoj nieko nelaiko, dešine laimina. Apsivilkęs baltu palijum. Paveikslo fonas rudas. Ties Marija kraštuose įprastos graikiškos raidės.
Visas altorius apkabinėtas padėkos ženklais. Yra ir labai senų, o daugiausia karoliai.

MALONĖS. 1697 m. pro čia važiavo Alšėnų kunigas. Neseniai buvo mirusi mergaitė. Kunigas pasimeldė prieš paveikslą. Mergaitė atsikėlė (1984
m., iš klebono pasakojimo).

ATLAIDAI. Kai bažnyčia buvo unitų, prie didžiojo altoriaus — Petro ir Povilo — vyko pamaldos katalikams, o prie dešiniojo altoriaus — šv.
Anupro (nuo 1921 m. šv. Kazimiero) — rytų apeigų. Sekminės.

                                          4. BELAGRŪDA

VIETA.12 km į pietryčius nuo Lydos.

ISTORIJA. 1609 m. Vitebsko vaivada Jonas Zaviša pastatydino bažnyčią. 1907 m. kun. Kazimieras Staliauskas su parapijiečiais pastatė naują
bažnyčią.

Vietinės moterėlės pasakota istorija.

Žvejai pamatė šviesą Ditvos upėj. Manė, kad tai žvejys. Atėję rado atplukdytą valtyje šį paveikslą.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Mūrinės bažnyčios didžiajame altoriuje yra apie 1x1,4 m Marijos — iki krūtinės — paveikslas. Galva palenkta į dešinę, akys
kiek nuleistos. Su auksiniu aptaisu, vainiku. Gražūs spinduliai sudaro aureolę. Matosi tik veidas. Ant kaklo karoliai. Aplink fonas aptrauktas
raudonu audeklu. Aplink galvą apie 20 votų. Žvaigždučių aureolė. Po atvaizdu ant fono yra užrašas lenkų kalba: "Gailestingumo Motina, Tavo
apgynimo šaukiamės".

ATLAIDAI. šv. Mykolo (titulo), Marijos Ėmimo į Dangų.

                                           5. BRESLAUJA

VIETA. 50 km į rytus nuo Zarasų.

PRIKLAUSYMAS. Iki 1926 m. buvo Žemaičių vyskupijoje.

VARDAS. I. Nuo baltiško žodžio “brasta”. Gyventojai kūrėsi prie brastos.

2. Nuo asmenvardžio Brečeslavas — XI a. Polocko kunigaikštis. Miręs 1044 m. Jis įkūręs šį miestą.

ISTORIJA. XI a. šią vietą užėmė Polocko kunigaikštis Brečeslavas ir čia pastatė pilį. Rusų kronikos rašo, kad lietuviai puolę Breslaują 1065,
1200 ir 1216 m. 1245 m. įsitvirtino Tautvilas, 1307 m. Vytenis galutinai ją prijungė prie LDK. Gediminas bažnyčią atidavė savo sūnui Jaunučiui.
Breslaujos pilis, kurią Vytautas vadino "mūsų naująja pilimi", buvo statyta prieš 1426 m.

Vytauto įsakytas Vilniaus vaivada Manvydas 1424 m. pastatė pirmą katalikų bažnyčią ir cerkvę pravoslavams. Bažnyčiai pasenus DLK
Aleksandras apie 1500 m. pastatė iš medžio naują ir apdovanojo turtais. 1500.X.8 Aleksandras pripažino savivaldybės teises. Tada Breslauja
buvo Lietuvos apskrities centras ir kariuomenės registravimo punktas. 1560 m. suteiktos Magdeburgo teisės. 1655 m. rusai taip žiauriai nusiaubė
Breslaują, jog net pats caro įgaliotinis tvirtino, kad rusų žiaurumai pralenkę švedų žiaurumus.

XVIII a. Breslaujoje buvo katalikų, unitų, pravoslavų ir žydų bažnyčios. Kai Kosciuškos sukilimo metu rusų kariuomenė 1794 m. bažnyčią
sudegino, tuometinis klebonas Ignotas Novickis 1826 m. pastatė naują mūrinę bažnyčią. O kai ji tapo per maža, tai 1897 m. kun. Prano
Birutavičiaus ir parapijiečių lėšomis buvo pastatyta didelė iš plytų ir akmenų bažnyčia. Ją konsekravo Žemaičių vysk. Gasparas Cirtautas
1906.VI.16. 1909 m. kun. Armalis čia sakydavo ir lietuviškus pamokslus. Apie lietuvių nutautinimą rašyta "Viltyje" (1908 m. Nr.43).

Po 1920.VII.12 sutarties su Rusija Breslauja su apylinkėmis priskirta Lietuvai. 1920 m. Lietuvos IX pėstininkų pulko viena kuopa ir mūsų
kariuomenės sudėtyje veikusi atskira gudų kuopa, vadovaujama karininko Aleksandro Ružancovo, buvo užėmusi Breslaują. 1920.VII.23-26
Lietuvos kariuomenė užėmė liniją Breslauja — Melagėnai — Švenčionys — Pabradė. Tada iš Rusijos pusės ateidavo gyventojų su prašymais
prijungti jų vietoves prie Lietuvos respublikos. Mūsų daliniai iš Breslaujos buvo atitraukti 1920.X, kai generolas Želigovskis užėmė Vilnių. 1934
m. veikė 26 lietuviški šv. Kazimiero draugijos skyriai, 8 lietuviškos mokyklos, 9 vaikų darželiai.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Jis buvo unitų bažnyčioje. Naikinant uniją ir uždarius unitų bažnyčią, paveikslas pateko į katalikų bažnyčios didįjį
altorių.

APRAŠYMAS (iš J.Vaišnoro knygos). Dievo Motina pavaizduota iki pusės. Ant kairės rankos laiko Jėzų. Paveikslas papuoštas sidabriniu
aptaisu, žvaigždėmis ir vainikais. Prie jo prikabinta votų.

nuotrauka

(Iš 1984 m. kelionės). Paveikslas yra didžiajame altoriuje, uždengiamas Jėzaus Širdies paveikslu. Dydis apie 1,2x1,5 m. Su sidabriniu aptaisu,
fonas iš raudonos medžiagos. Ant fono 6 keturkampės žvaigždės aplink Marijos ir Jėzaus figūras ir 12 smulkesnių. Marija iki pusės. Ant kairės
rankos laiko Kūdikėlį, dešinė ranka ant krūtinės. Galvą palenkusi link Sūnaus. Jėzus kaire ranka laiko Žemės rutulį, dešine laimina. Žiūri link
Marijos. Matosi tik veidai, rankos ir Jėzaus pėdutės. Po figūrom ant fono apie 24 votus.

Prie pat bažnyčios durų dešinėje pusėje yra įmontuotas Aušros Vartų Marijos paveikslas.

ATLAIDAI. Marijos Gimimo (titulo), Marijos Angeliškosios. Anksčiau per Žolinę ir Gimimo šventę į Breslaują suplaukdavo 10 000 — 15 000
žmonių.

                                          6. BUDSLAVAS

VIETA. 50 km į šiaurės rytus nuo Vileikos, 15 km į šiaurę nuo Dolginovo.

PRIKLAUSYMAS. Buvo Vileikos dekanatas.

VARDAS. Anksčiau vadinosi Būda. Vėliau, plintant garsui, prisidėjo žodis “slava”.

ISTORIJA. Aleksandras Jogailaitis įsteigė Vilniuje bernardinų vienuolyną ir dovanojo jiems girią prie Neries ir Servečo upių, kad vienuolynas
turėtų miško medžiagos. Kaip miško paruošų prižiūrėtojas girios trobelėje gyveno broliukas. Vėliau čia pastatyta koplyčia, kurioje buvo ir Švč.
M. Marijos paveikslas. Į koplyčią noriai rinkdavosi maldininkai. 1589 m. Vilniaus kanauninkų rūpesčiu koplyčios vietoj pastatyta medinė
bažnytėlė.

J.Vaišnoro knygoje parašyta, kad Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią įkūrė DLK Aleksandras ir pavedė bernardinams.

Prie bažnyčios ėmė augti kaimas, vietovė tapo apgyvendinta. Marijos paveikslo šlovė ėmė vis labiau plisti. 1644 m. buvo užbaigta nauja mūrinė
bažnyčia. Jai sudegus, 1767-1783 m. bernardinai pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią ir vienuolyną. 1783 m. bažnyčią konsekravo Trakų
sufraganas Gzovskis (pagal kitus šaltinius — 1787 m.).

Ankstesnioji bažnytėlė, kuri šliejasi prie didžiosios bažnyčios, išlikusi. Į ją įeinama pro presbiterijos dešinę pusę. Mažosios bažnytėlės
altorius ant akmens, kur buvo apsireiškusi Marija.

Kitados Budslavo bažnyčioje rengiamoms iškilmingoms pamaldoms Marijos garbei pagražinti buvo sudarytas 20 žmonių orkestras, kuriam
išlaikyti Barbora Skorulskienė buvo užrašiusi 6 000 sidabro rublių. Orkestrui palaikyti ir tobulinti čia buvo įsteigta muzikos mokykla.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Pagal vieną versiją, broliukas savo gyvenamoje būdoje įsirengęs koplyčią su Marijos paveikslu. Didesnė tikimybė,
kaip teigia Budslavo vienuolyno kronika, kad tą paveikslą atsiuntė popiežius Klemensas VIII (1592 — 1605) Minsko vaivadai Jonui Pacui, iš
liuteronybės grįžusiam į katalikybę. Pacas tą paveikslą padovanojo 1598 m. savo kapelionui kun. Izaokui Sokoliejui. Tasai, tapęs bernardinu, jį
1613 m. atidavė Budslavo bažnyčiai. Paveikslas buvo didžiajame altoriuje. Pastačius dabartinę bažnyčią, irgi įtaisytas ten pat.

Liaudyje paveikslas vadinamas "Luko pieštas". Aplink jį galima apeiti keliais.

APRAŠYMAS. Paveikslas uždengiamas kitu — stebuklingo paveikslo kopija. Dydis apie 1x1 m. Marija iki pusės, ant kairės rankos laiko
Kūdikėlį. Jis tiesia obuolį ar širdelę (sunku įžiūrėti). Iš paveikslo abiejų pusių apie 40 labai senų padėkos ženklų — plokštelių. Altorius
didingas, originalus.

MALONĖS. Kai kurie įvykę prie šio paveikslo stebuklai pavaizduoti 16-koje paveikslų, pakabintų ant bažnyčios sienų.

1650 m. bernardinas Eleuteris Zalejevičius išleido knygą apie stebuklingą Budslavo Švč. Marijos paveikslą. Knygoje minimos malonės iš
1617-1650 m.

Bažnyčios sienos išpuoštos statulom, altoriais, arkom, o virš piliorių yra piešiniai su įvykusiais stebuklais.

ATLAIDAI. Žmonės per VII.2 netelpa šioje didžiulėje šventovėje. Eina keliais net aplink bažnyčią.

                                        7. DIDIEJI EISMANTAI

VIETA. 36 km į pietus, pietryčius nuo Gardino.

PRIKLAUSYMAS. Gardino dekanatas.

VARDAS. Nuo pavardės.

ISTORIJA. Pagal padavimą, pirmoji bažnyčia buvusi 1424 m., bet tikrosios žinios rodo, kad Eismantų medinę bažnyčią pastatė Ona Eismantaitė
1660 m. Kun. Mykolas Siezienauskas 1849 m. pastatė mūrinę bažnyčią.

APRAŠYMAS (iš J.Vaišnoro knygos). Bažnyčios didžiajame altoriuje yra ant drobės pieštas paveikslas. Dydis apie 90x60 cm. Padengtas
sidabriniu apdaru.

(Iš 1984 m. kelionės). 1. Didžiajame altoriuje yra apie 0,9x1,1 m dydžio paveikslas. Visas sidabro aptaise, matosi neuždengti tik veidai ir rankos.
Marija iki pusės, žiūri tiesiai, ant kairės rankos laiko Kūdikį, dešine jį prilaiko. Jėzus kaire ranka laiko knygą, dešine laimina. Yra aukso karūnos.
Paveikslas dar didesniuose rėmuose, apie 1,5x3,5 m. Tarp paveikslo ir rėmų — 48 votai ant raudono fono. Vietinis žmogus sakė, kad paveikslas
atgabentas iš Burnevo (?).

2. Šoniame altoriuje yra Marijos Aušros Vartų paveikslas. Pasak to paties žmogaus, jis atvežtas iš Berstovičių (21 km į pietus nuo D.Eismantų).
Paveikslas yra 1,2x1,5 m. Ant violetinio fono 3 votai.

Zakristijoje yra keli seni Marijos paveikslai: apie 1,5x1,8 m Čenstakaviškės, apie 50x80 cm Marijos su Kūdikiu, apie 50x80 cm Aušros Vartų
Marijos.

MALONĖS. Iki XX a. pr. buvo išlikusi knyga su vyskupo Kosakovskio parašu, kurioje surašytos malonės, patirtos nuo 1738 m. prie Eismantų
Marijos. Tačiau nuo XIX a. pr. į knygą jau nebuvo rašoma.

ATLAIDAI. Švč. M. Marijos (titulo), Jono Nepomuko.

Pastaba. D.Eismantai nuo seno garsėjo stebuklingu Marijos paveikslu. Apie paveikslo dingimą nėra žinių. Vieno žmogaus paminėjimas, kad jis
perkeltas iš kitos bažnyčios, priimamas rezervuotai.

                                    8. DOLGINOVAS (DAUGINAVA)

VIETA. 47 km į šiaurės rytus nuo Vileikos.

APRAŠYMAS. Marijos Neperstojančios Pagalbos su auksiniu aptaisu paveikslas yra šoniniame altoriuje. Dydis apie 60x70 cm. Kairėje
paveikslo pusėje yra 1 votas. Neaišku, ar tai tas pats paveikslas, kurį mini A.Fridrichas.

ATLAIDAI. šv. Stanislovo, Jėzaus Žengimo į Dangų.

9. DŪDOS

VIETA. 40 km į rytus nuo Lydos.

PRIKLAUSYMAS. Vyšniavo dekanatas.

ISTORIJA. Pirmąją medinę bažnyčią pastatė Karolis Chodkevičius 1608 m. 1712 m. Jeronimas ir Barbora Zenkavičiai pastatė naują bažnyčią.
1908 m. ji vėl atnaujinta.

II pasaulinio karo metu parapijiečiai varpus nukėlė ir paslėpė žemėje. Vėliau jų ilgą laiką negalėjo rasti, nes varpus paslėpę asmenys buvo mirę.
Vis dėlto surado ir įkėlė į varpinę. Pareigūnai neleido kunigui dirbti, bandė bažnyčią uždaryti. Pavyzdžiui, 1980.IV.23 bandė laužyti altorius, bet
žmonės apgynė. Tada atsiuntė traktorių nugriauti bažnyčiai, bet žmonės sakė: "Mes bažnyčią statėm, todėl griauti jos neleisim!" Varpų
gaudesys sušaukė žmones iš plačios apylinkės. Moterys gulė po traktoriaus vikšrais šaukdamos: "Dievo Motinėle, gelbėk mus nuo tų šėtonų!"
Kai milicija bandė suimti kai kuriuos tikinčiuosius, minia juos išvadavo. Valdžios pareigūnai, nepajėgdami kovoti, pasitraukė, nusivežė savo
traktorių. Kitą dieną atvykę atidavė raktus. 1981 m. į bažnyčią atvežė grūdus ir ją pavertė sandėliu. Žmonės organizuotai įsiveržė į bažnyčią,
išpylė į kiemą grūdus ir, sutvarkę vidų, pradėjo melstis. Atvykusi valdžia visaip gąsdino tikinčiuosius, bet jie nesidavė įbauginami.

Kai mes 1985 m. paprašėm, kad įleistų į vidų, netruko susirinkti viso gatvinio tipo kaimo moterėlės. Pamaniau, ot pamaldūs čia žmonės, tik
atrakino bažnyčią, iškart atskubėjo pasimelsti. Bet, pasirodo, jos buvo pasiruošusios ištikus pavojui ginti savo bažnytėlę, manydamos, kad, ko
gero, mes kokie valdžios atstovai.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Kaip mums papasakojo, prieš kelis šimtmečius norėta statyti bažnyčią už 6 km nuo čia, bet paveikslas atsirado šioje
vietoje ant medžio. Todėl čia pastatė šią bažnyčią.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Medinės bažnytėlės didžiajame altoriuje yra 1,2x1,3 m dydžio paveikslas. Marija iki pusės. Žiūri tiesiai. Savo kairėje laiko
Kūdikėlį. Jis dešine ranka laimina, kairėje turi knygą. Abu su karūnomis ir aptaisu. Matosi tik veidai. Aplink 12 žvaigždžių. Už Marijos —
spinduliai. Fono iš medžiagos nėra. Iš šalių kabo apie 60 įvairių votų.

ATLAIDAI. Žolinė.

                                 10. GARDINO BERNARDINŲ BAŽNYČIA

VIETA. Abipus Nemuno, 140 km į pietus nuo Kauno.

PRIKLAUSYMAS. Dekanato centras.

VARDAS. 1. Iš žodžių "gardelė, gardas" (aptvaras).

2. Baltarusiai aiškina iš "gorodenj" (užtvara).

ISTORIJA. Čia nuo žilos senovės gyveno lietuvių gentis jotvingiai. Jau XI a. Gardinas buvo plačiai žinomas. Jam teko kariauti su kaimynais. Vis
buvo užimamas, rodos, ir valdomas, sritinių rusų kunigaikščių. XII a. pab. Gardino sritį valdė lietuvių kunigaikščiai. Po totorių puolimų apie 1241
m. kunigaikštis Erdvilas atstatė nusiaubtą miestą. 1270-1282 m. jis priklausė Traideniui, Kernavės kunigaikščiui. Šis savo srityje priglaudė
sūduvius ir prūsus, kurie atžygiavo vadovaujami vado Skurdo. 1347 m. pagarsėjo kovose vyriausias Kęstučio sūnus Patrikas, Gardino
kunigaikštis. Vokiečių kronika jį vadino "Rex de Garthen". Nuo Vytauto laikų prasideda Gardino plėtojimasis. Jis pamūrijo saugią pilį, kurią įkūrė
ant Vytenio pilies griuvėsių, pastatė Švč. M. Marijos į Dangų Ėmimo bažnyčią, kuri karalienės Bonos bus perstatyta. Vytautas Gardiną padarė
antrąja savo sostine. Miestas greit išaugo, pasidarė gražiausias po Vilniaus. Jame buvo šaukiamas kas trečias Lietuvos — Lenkijos seimas.
Kazimieras Jogailaitis 1444 m. suteikė Magdeburgo teises.

1919 m. Gardine buvo laikoma Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė ir jos sudėtyje buvę gudų kariniai daliniai. Pagal 1920 m. taikos sutartį
Gardinas pripažintas Lietuvai. 1920.VIII.28 jo gyventojai nusiuntė į Lietuvą savo atstovus, prašydami atsiųsti Lietuvos kariuomenę. Bet tais pat
metais Gardino srityje veikę Lietuvos kariuomenės daliniai patyrė skaudų pralaimėjimą prieš gausią ir aljantų gerai apginkluotą kariuomenę.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1495 m. DLK Aleksandras padovanojo bernardinams Gardine žemės sklypą. Ten buvo pastatyta bažnyčia. 1595 m.
Žygimantas III valstybės lėšomis bažnyčią atstatė. 1618 m. ją konsekravo Vilniaus vysk. Eustachijus Valavičius. Nuo 1852 m. ši bažnyčia
parapijinė. Titulas — šv. Kryžiaus Atradimo.

Kitos Gardino bažnyčios:

1. Marijos Ėmimo į Dangų. Įkurta Vytauto 1392 m. Vadinta Vytautine. Ją po II pasaulinio karo rusai susprogdino.

2. Marijos Apreiškimo. Ji priklausė brigitietėms (vizitiečių). Pastatyta 1692 m. Kristupo ir Aleksandros Veselauskių.

3. Marijos Angelų Karalienės. Pastatė 1635 m. Eustachijus ir Zuzana Kurčai.

Išnykusios bažnyčios:

4. Marijos Rožinės — dominikonų. Ji pastatyta 1630 m. Panaikinta 1863 m.

5. šv. Kryžiaus — karmelitų. Panaikinta 1849 m.

6. Marijos Gimimo — bernardinų. Įkurta 1621 m. Panaikinta 1853 m.

7. Bonifratrų bažnyčia. Ji panaikinta XIX a.

Sunaikintos bažnyčios per rusų invaziją 1655 m.:

8. Mikalojaus bažnyčia. Ji įkurta Žygimanto I laikais. Aprūpinta Žygimanto Augusto.

9. Švč. Trejybės.

10. šv. Dvasios bažnyčia. Ji aprūpinta karalienės Bonos.

Išlikusios, bet uždarytos bažnyčios pagal ordinų vardus. Jos gal yra aukščiau ir išvardytos:

1. Pranciškonų bažnyčia. Statyta XVII a. I p. kairiajame Nemuno krante.

2. Marijos Gimimo su bazilijonų vienuolynu. Ji statyta XVIII a. I p.

PAVEIKSLO APRAŠYMAS.

Bernardinų bažnyčioje yra du Marijos paveikslai su votais.

1. Bažnyčios dešinėje pusėje ant sienos kabo paveikslas, pasak zakristijono, atneštas iš Kozloviščio bažnyčios apie 1964 m. Ji yra apie 12 km
nuo Gardino. Žemėlapy nerasta vietovė (?).

Marijos paveikslo dydis 1,2x1,2 m. Su sidabriniu aptaisu, papuoštu gėlių žiedais. Fonas iš raudono audeklo. Ant jo kabo 11 širdelių ir 2 lentelės.
Marija ir Jėzus su karūnomis. Matosi tik veidai ir rankos. Marija iki pusės. Ant dešinės rankos laiko Kūdikėlį, kairę uždėjusi ant krūtinės. Abu
žiūri tiesiai. Marija palenkusi galvą į Jėzų. Aptaisas šiek tiek netikslus ir dengia Marijos dešinę akį.

2. Kairiajame altoriuje yra Marijos Čenstakaviškės paveikslas. Dydis apie 1,2x1,5 m. Su aukso spalvos aptaisu. Aplink dar padaryti rėmai. Tarp
rėmų ir paveikslo ant raudono fono kabo 34 padėkos ženklai. Šalia šio altoriaus yra Jėzaus stebuklinga statula. Jis pavaizduotas sėdintis su
erškėčių vainiku.

Nuo durų kairėje pusėje pirmame altoriuje yra šv. Kazimiero paveikslas su votais.

ATLAIDAI. šv. Kryžiaus Atradimo.

                                   11. GARDINO JĖZUITŲ BAŽNYČIA

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Karalius Steponas Batoras Gardine 1584 m. įkurdino jėzuitus. Rodos, jiems buvo pastatęs bažnyčią. Jėzuitai po
karaliaus mirties iš čia pasišalino. Vėl grįžo 1621 m., kai buvo įsteigta Jėzuitų kolegija. Jiems Gardine bažnyčią ir vienuolyną 1647 — 1654 m.
pastatė Smolensko vysk. Pranciškus Izaikovskis. Kiek vėliau turtais aprūpino Lietuvos kardininkas Kristupas Kaleckis. Įkūrę 1621 m. kolegiją,
jėzuitai tuoj subūrė jaunimą į Marijos sodaliciją. 1667 m. bažnyčią konsekravo Vilniaus vysk. Aleksandras Sapiega. Panaikinus jėzuitų ordiną,
vienoje vienuolyno pastatų dalyje buvo įrengtas kalėjimas, o kita atiduota pravoslavų soborui ir katalikų klebonui. Didinga jėzuitų bažnyčia
1732 m. atnaujinta. 1733 m. vysk. Potockio konsekruota. 1797 m. buvo atiduota parapijai.

Labai vertingas didysis altorius. Papuoštas keliais aukštais ir eilėmis medinėmis šventųjų skulptūromis iš XVIII a.

I PAVEIKSLO ISTORIJA. Karaliaus Jono Kazimiero laikais (1648 — 1668) tą paveikslą iš Romos parvežė dominikonų provincijolas ir padovanojo
Lietuvos kancleriui Stanislovui Albrechtui Radvilai. Po jo mirties paveikslas teko dominikonui Kuklinskiui. Šis jį padovanojo Vaitiekui
Želarovskiui. Pastarasis prieš savo mirtį apsigyveno Gardine, kad galėtų geriau pasiruošti mirčiai. Jėzuitų aprūpintas šv. Sakramentais, savo
testamente paveikslą užrašė Jėzuitų kolegijos studentų sodalicijai. Testamentas buvo perskaitytas dalyvaujant kolegijos profesoriams ir miesto
valdybos nariams. Tai įvyko 1664.VII.3. Paveikslas buvo įmontuotas jėzuitų bažnyčios dešinėje navoje, studentų koplyčioje. Prieš altorių yra
įdomus senovinis suolas, papuoštas 16 vaizdų iš paveikslo istorijos.

Kadangi garsas apie stebuklus, įvykusius prie to paveikslo, buvo žinomas ir plačiau, jėzuitai prašė Vilniaus vyskupą, kad juos ištirtų ir
aprobuotų. Vysk. Jurgis Bialozaras 1664.VII.20 paskyrė tam reikalui komisiją. Ji atvyko į Gardiną ir apklausinėjo žmones. Užregistravo 102
stebuklus, įvykusius per Marijos užtarimą, besišaukiant jos pagalbos prie to paveikslo. Daug žymių asmenų prieš vyskupą ir komisijos narius
prisiekė, kad komisijos ištirti ir užrašyti faktai yra tikri. Tada vyskupo sprendimu paveikslas buvo pripažintas stebuklingu.

Sekančiais metais jėzuitai surengė didžiules to paveikslo perkėlimo į studentų koplyčią iškilmes. Gardino priemiestyje buvo pastatytas specialus
paviljonas su puikiai išpuoštu altoriumi, į kurį įdėtas gausiai iliuminuotas paveikslas. Liepos 13 rytą čia susirinko cechai su vėliavomis, miesto
tarybos nariai, apylinkės ponai, daug dvasininkų, apie 5 000 maldininkų. Po iškilmingų mišių ir pamokslo paveikslas buvo uždėtas ant specialaus
vežimo, kurį stūmė 4 Marijos sodalizacijos nariai. Per visą miestą paveikslą vežė labai iškilmingai. Buvo giedamos giesmės, aidėjo patrankos
šūviai. Atgabenus į jėzuitų bažnyčią, iškilmės baigtos atitinkamomis pamaldomis ir “Te Deum Laudamus”.

APRAŠYMAS (pagal J.Vaišnorą). Dydis 35x30 cm. Nupieštas ant vario skardos. Apkabinėtas votais. Seniau buvo padengtas auksiniu aptaisu,
padovanotu Vilniaus vaivados Kazimiero Sapiegos. Kai tas brangus aptaisas kažkieno buvo pavogtas, paveikslą papuošė tokiu pat sidabriniu
aptaisu ir vainiku.

(Iš 1984 m. kelionės). Paveikslas yra koplyčios dešinėje pusėje. Dydis apie 15x20 cm. Visas auksiniame aptaise. Matosi veidai ir rankos. Marija
ant kairės rankos laiko Kūdikėlį, o abu delnus sujungusi ant krūtinės. Jėzus kaire ranka laiko knygą, dešine laimina. Abu su karūnomis. Marija iki
pusės. Paveikslo titulas — Neperstojančios Pagalbos arba Maria Iliuminatrix. Šis paveikslas įkomponuotas į rėmus. Jie yra apie 1,0x1,2 m
dydžio, sidabriniai, labai išgražinti. Tarp šių rėmų ir paveikslo kabo votai. O šio dydžio (1x1,2 m) paveikslas įstatytas į 1,6x2,5 m rėmus. Ir tarp
šitų rėmų prikabinta daugybė votų. Jų yra 300 — 500. Paveikslas uždengiamas apie 1,8x3 m paveikslu, kur pavaizduota Marija, pamynusi žaltį.

MALONĖS. Panaudojant vyskupo komisijos tyrinėjimo protokolus, 1686 m. Vilniuje buvo išleista Gardino stebuklingo paveikslo istorija —
"Summaryasz cudow i lask znakomitych Najsz. P. Maryi studenckiej Kongregasyi grodzienskiej". Vilniaus vyskupas, duodamas tai knygai
aprobatą, apie paveikslą taip rašo: "Visiems yra gerai žinoma, kad prieš 30 m. įvairiose vietose, o per 22 metus Gardino studentų sodalicijos
koplyčioje prie to paveikslo labai dažnai dangaus pagalba yra gaunama malonių. Todėl ir asmenišku įsitikinimu, ir atsižvelgdamas į sodalicijos
narių prašymą, visu ganytojišku nuoširdumu leidžiu spausdinti tą stebuklų santrauką ir nuoširdžiai trokštu, kad toji knyga kaip galima greičiau
ir kuo plačiau paplistų. 1686.XI.25".

Toje 91 psl. knygoje yra surašyta 20 stebuklingų išgelbėjimų nuo mirties, 9 išgijimai paralyžiuotų, 18 atgavusių regėjimą ir 53 kitokie įvairūs
pagijimai bei patirtos malonės. Knygos gale įrašyta pastaba: "Per 30 metų tas paveikslas skleidžia savo garbę, todėl jis apkabintas daugybe
votų. Sidabrines akis, rankas, kojas, dantis, liežuvius ir ištisas žmogaus figūras matė visa Gardino apskritis, o sidabrinių lentelių yra ten be
skaičiaus".

1. Per karą su Maskva 1661 m. Želarovskis drauge su 21 bajoru pakliuvo rusams į nelaisvę ir buvo uždarytas Gardino kalėjime. Iš sargų
sužinojo, kad visi belaisviai bus nužudyti. Išsilaisvinti atrodė nesą jokios vilties, nes kalėjimo sienos buvo labai stiprios, o langai nepasiekiami.
Baimės apimti kaliniai, Želarovskio paraginti, pasiaukojo Marijai, kuri atvaizduota jo turimame paveiksle. Atgavę išsigelbėjimo viltį, gelžgaliu
pradėjo ardyti kalėjimo sieną ir per tris valandas iškirto tokią angą, kad pro ją visi pabėgo.

2. Patsai Želarovskis paliudijo, kad kartą į jo dvarą Kubaką atvykęs rusų karininkas rinkti maisto. Jis buvo eretikas. Pamatė ant sienos kabantį
Dievo Motinos paveikslą, pradėjo piktžodžiauti Marijai. Želarovskis prašė jo liautis. Anas dar labiau įšėlo. Bet čia pat buvo nubaustas: suimtas
baisių skausmų, kritęs ant žemės.

3. Keli pavyzdžiai iš koplyčioje esančio suolo su 16 paveikslėlių, vaizduojančių stebuklingus įvykius. Po paveikslėliu užrašytas trumpas
turinys.

a) Kristupas Zaviša, Minsko seniūnas, šaukėsi Marijos globos ir gavo ją.

b) Juozapas Tyminskis buvo arti mirties. Šaukėsi Marijos ir pasveiko.

c) Kenčiantis jos šviesybės ponios Ščensnovičiovos vaikas, atneštas prie Švč. Mergelės paveikslo, buvo visam laikui išgydytas nuo parkso.

Dalis votų buvo panaudota paveikslo puošimui, nes senąjį auksinį aptaisą pavogė.

MALDA. Į Kongregacijos Dievo Motiną:

"Nepaliksim, Motina, Tavo šventovės. Neleisim jos niekinti.

Bergždžios piktųjų dvasių pastangos ir bergždi jų sumanymai.

Ginsim Tavuosius mūrus. Padėk mums tame, o Motina!

Tarpininkauk Tavo tautai prie savo Sūnaus,

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gailestingiausios širdies,

Kad mes ištikimai vykdytume Dievo ir Bažnyčios įsakymus.

Dieve, kuris davei krikščionims Savo viengimio Sūnaus Motiną kaip šaltinį Neperstojančios Pagalbos, suteik mums šią malonę, kad visuose
mūsų reikaluose su pasitikėjimu kreiptumėmės į Ją ir, Švč. Motinos globoje būdami, prie Amžino Majestoto Danguje būtume prileisti.

Dievo Motina, niekados mūsų neapleisk!"

1 Tėve mūsų. 3 Sveika Marija.

Gardino jėzuitų bažnyčioje dar yra 2 Švč. Marijos paveikslai su votais. Jų aprašymai.

II PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Šis paveikslas kabo netoli studentų koplyčios. Netoliese yra altorius, kurio viršuje kabo šv. Kazimiero, jojančio
per Dauguvą, paveikslas.

Paveikslo titulas Marija Rožinė. Dydis apie 1,5x2 m. Marija iki pusės, su Kūdikiu ant kairės rankos. Raudoname fone, su sidabriniu aptaisu. Ant
medžiaginio fono apie 60 padėkos ženklų ir didelis rožinis. Aplink abiejų galvas yra 12 auksinių žvaigždžių. Abu su auksinėmis karūnomis. Ant
Marijos kaklo karoliai. Ji dešine ranka laiko skeptrą, kaire — Jėzų. Jėzus dešine ranka laikosi už Marijos, o kaire laiko skeptrą. Abu žiūri tiesiai.
Virš altoriaus yra Marijos monograma ir metai — 1727.

III PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Jis yra bažnyčios kairėje pusėje, antrame nuo durų altoriuje. Paveikslo apačioje — apie 70 padėkos ženklų.
Dydis apie 1,6x2,3 m. Bizantiško stiliaus. Tapytas, rodos, ant medžio. Marija iki pusės, kairėje rankoje laiko apie 2 metukų Jėzų, dešine — abi Jo
rankas. Marija palenkusi galvą į Jėzų. Jis žiūri atgal į kairę. Abiem rankom laikosi už Motinos dešinės rankos nykščio. Iš abiejų Marijos galvos
pusių po angelą. Jėzus su sandalais, vienas laikosi raišteliu už kairės kojos. Ant Marijos galvą dengiančios skepetos ties kakta žvaigždė, o kiek
šone kryželis.

ATLAIDAI. Pranciškaus Ksavero (titulo), Marijos Snieginės, Žolinė, Dievo Kūno.

                                          12. GERANAINYS

VIETA. 60 km į pietus, pietryčius nuo Vilniaus, 35 km į šiaurės rytus nuo Lydos.

PRIKLAUSYMAS. Anksčiau — Benekainių dekanatas.

VARDAS. Kunigas Lašas "Lietuvių laikraštyje" 1904.12 rašė, kad Geranainys senovėje lietuviškai vadinosi Keranionimis (nuo žodžio "keras").
"Vilniaus žiniose" 1906 m. minimi Geraniūnai. Užtinkamas ir Geranėnų vardas.

ISTORIJA. 1403 m. Geranainys priklausė Vilniaus vaivadai Manvydui. 1433 m. DLK Zigmantas Kęstutaitis juos padovanojo kartu su
Dieveniškėmis, Medininkais ir Tykocinu Jonui Goštautui. 1493 m. DLK Aleksandras Geranainius pavedė LDK kancleriui Voicekui Goštautui. Jis
pastatė pilį. 1542 m. mirus Olbrychui Goštautui, Geranainys atiteko DLK Zigmantui I, o po jo Žygimantui Augustui. Iki 1588 m. valdė įvairūs
žmonės, po to Sapiegos, nuo 1643 m. Mikalojus Kiška. 1654 — 1667 m. pilį apgriovė maskoliai.

Nuo 1670 m. iki XVIII a. pab. dvaro pajamos buvo skiriamos LDK artilerijos išlaikymui. Čia buvo įsteigta ir parako gamykla. Pilies likučiai išliko.
1730 m. pijorai įsteigė mokyklą. 1748 m. suteiktos miesto teisės ir herbas. Pirmąją medinę bažnyčią pastatė Žygimantas Kęstutaitis 1411 m.
Vaitiekus Goštautas 1529 m. pastatė mūrinę pilies bažnyčią. Nuo 1540 m. Geranainių klebonas buvo ir Žemaičių prelatas. Senuose raštuose
minima, kad XVI a. Geranainys buvo didelis miestas su 3 bažnyčiomis. 1771 m. pastatyta mūrinė bažnyčia.

1857 m. parapija laikyta dvikalbe — lietuviška-lenkiška. Tačiau buvo pažymima, kad ir nelietuviai gyventojai esą lietuviškos kilmės.

Čia buvo monstrancija su didikų Goštautų herbu, 11 kg, sidabrinė, paauksuota. Ji pagaminta 1535 m., o 1539 m. Vaitiekus Goštautas ją
padovanojo Geranainių bažnyčiai. Po to pateko į Vilniaus Katedros lobyną.

APRAŠYMAS. Mūrinės bažnyčios dešinėje pusėje yra Marijos Čenstakaviškės paveikslas. Apie 1,2x1,7 m dydžio. Aptaisas gipsinis, aukso
spalvos, pritaisytas prie medžio. Iš kraštų buvo votų, bet apie 1982 m. bažnyčią apiplėšė, pavogė ir votus. Vagis pagavo. Kilimas ir kiti daiktai
buvo grąžinti, o votai ne. Dabar likę tik 5 votai, jie kabo iš krašto.

Didžiajame altoriuje yra stebuklingas Jėzaus paveikslas. Dydis apie 10x20 cm.

ATLAIDAI. Mikalojaus (titulo).

                                           13. GERVĖČIAI

VIETA. 55 km į rytus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Astravo dekanatas. (Anksčiau buvo Vilniaus, vėliau Varnionių dekanatas.)

VARDAS. Pagal lenkų istoriką M.Bielskį, Gervėčius įkūręs Šventaragio sūnus Germantas. Istorikas Česlovas Jankovskis savo veikale "Powiat
Oszmianski" (III, 217) teigia, kad Gervėčius įkūręs Lietuvos sritinis kunigaikštis Germantas; senovėj vietovė ir vadinta Germantais. Jis remiasi
istoriko M.Strijkovskio tvirtinimu.

Kita versija — dėl gervių, buvusių apylinkės pelkėse.

ISTORIJA. XVI a. buvo dvaras, užrašytas Vilniaus vyskupams. 1797 m. rusai atėmė Gervėčius iš kunigaikščio Masalskio ir padovanojo Rusijos
ambasadoriui Turkijoje M.Choiseul-Goufierui, o šis 1801 m. dvarą pardavė Motiejui Domeikai, Vilniaus pakamariui. Pagal Lietuvos — Rusijos
1920.VII.12 sutartį Gervėčiai turėjo priklausyti Lietuvai, bet juos 1920-1939 m. užgrobė Lenkija. Po Lenkijos žlugimo rusai negrąžino Gervėčių
Lietuvai, o įjungė į tarybų Baltarusiją. Bet 1943 m. vokiečių administracija Astravo sritį, taigi ir Gervėčius, perdavė Lietuvos generalinei sričiai
bei jos administracijai. Tada Lietuvos riba vietomis pasiekė 1920 m. nustatytą Lietuvos rytinę sieną. Buvo sudaryta Svyrių apskritis, įsteigtos
lietuviškos įstaigos, įvesdinta lietuvių policija, sudarytas Gervėčių valsčius.

1535 m. Vilniaus vysk. Jonas įsteigė Gervėčiuose bažnytinę fundaciją. Ilgesnį laiką Gervėčiai buvo Vilniaus vyskupų stalo dvaras. Pirmą
medinę bažnyčią 1536 m. pastatė vysk. Jonas, kilęs iš Karolių giminės. Ji išstovėjo 200 m. ir buvo tada viena seniausių medinių bažnyčių
Lietuvoje. 1899-1903 m. klebono Alšausko rūpesčiu ir parapijiečių pastangomis pastatyta neogotikinė mūrinė bažnyčia. Vilniaus dekanas naujos
didelės bažnyčios statybai priešinosi, nes šitam dekanatui Gervėčiai priklausė. "Greičiau ant mano delno užaugs plaukai, negu jūs pastatysite
bažnyčią". O klebonas mėgdavęs apie lenkus šitaip sakyti: "Dieve duok, kad Lenkija prisikeltų, bet nevaldytų". Kunigas Alšauskas aukas rinko
visoj Lietuvoj, du kartus buvo nuvykęs rinkti į Ameriką. Pastačius bažnyčią, kun. Alšauskas iš Gervėčių buvo tuoj iškeltas. 1904.IX.8 bažnyčia
pašventinta. Caro laikų rusai norėjo bažnyčią paversti cerkve, pradėjo akciją, rinko parašus, bet pasirašė tik 5 žmonės.

1898-1901 m. vargonavo Mikas Petrauskas, suorganizavęs stiprų lietuvių chorą iš 80 žmonių ir orkestrą iš 30 žmonių. Kurį laiką jam padėjo
brolis Kipras.

Lietuvybei nusipelnė kun. Ambroziejus Jakavonis. 1921.IV.17 buvo uždrausta bažnyčioje lietuviškai giedoti. Po trijų dienų suimtas klebonas
kun. A.Jakavonis ir kalėjime išlaikytas keturias savaites. Tik parapijiečiams reikalaujant paleistas. Daug kartų tardytas ir kalintas kun.
A.Jakavonis 1927.X.5 vėl buvo suimtas ir išvežtas į Lukiškių kalėjimą. Praslinkus 10 dienų, Gervėčių parapijiečių delegacija nuvyko į Varšuvą ir
nuvežė šv. Tėvo nuncijui prašymą su keliais šimtais parašų, kad paleistų jų kleboną. XII.20 jį paleido, bet perkėlė į Kliuščionių sugudėjusią
parapiją. Buvo kilnotas ir toliau. 1934 m. paskirtas į Eitminiškes. Lenkuojantys asmenys įskundė lenkų partizanams, kurie jį 1943 m. suėmė, ilgai
kankino, reikalaudami išduoti kitus lietuvius, po to buvo negailestingai nužudytas. Jo lavonas įmestas į žvyrduobę netoli Pabradės. Buvo
surastas po poros mėnesių.

Arkivyskupas R.Jalbžykovskis lietuviškas pamaldas sumažino ligi vieno karto per mėnesį. 1927.XII.3 parapijiečiai įteikė prašymą arkivyskupui
su 684 parašais, prašydami lietuviams bent pusę pamaldų. Atsakymas buvo neigiamas. 1928.I.15 klebonui kunigui D.Buiviui sakant lietuvišką
pamokslą, lenkai pradėjo giedoti ir pamokslas buvo nutrauktas. 1928.II.2 Gervėčių parapijos 16 kaimų delegacija su 10 prašymų ir 970 parašų vėl
nuvyko pas Vilniaus arkivyskupą, bet šis delegacijos nepriėmė. 1928.IV.15 klebonas kun. Danielius Buivys, gynęs lietuvių teises, iš Gervėčių
buvo iškeltas.

1928.VI.15, kai Gervėčius vizitavo arkivyskupas, lietuviai pasitiko jį su juodomis vėliavomis.

1938 m. buvo statoma nauja klebonija. Lietuviai pareiškė mokėsią tik ketvirtadalį reikalingos sumos, nes lietuviškos pamaldos vyksta tik kas
ketvirtas sekmadienis. Tada lenkas klebonas bandė įrodinėti, kad lietuviai turį apmokėti bent pusę išlaidų, nes jie sudarą parapijos narių
daugumą.

Vietinis dailininkas nutapė šv. Kazimiero ir šv. Jurgio paveikslus. Nagingos parapijietės pasiuvo žalio ir raudono šilko vėliavą, kurios centre
buvo šie paveikslai, o po jais auksinėm raidėm įrašai: "šv. Kazimierai, globok mus!" ir "šv. Jurgi, melskis už mus!" Pirmojo šventojo maldingai
ant krūtinės sunertos rankos vaizdavo prie jo širdies besiglaudžiančią pavergtą ir persekiojamą Lietuvą su Vilniaus kraštu. šv. Jurgis, simboline
prasme ietimi duriąs baisų slibiną, lyg ir drąsino lietuvius kovoti su piktais priešais.

1936 (1937?) m. buvo kreiptasi į parapijos kleboną leidimo padėti vėliavą bažnyčioje. Tačiau prolenkiškas klebonas, arkivyskupo Vilniaus
vaivados spiriamas, nesutiko įsileisti vėliavų į bažnyčią dėl joje esančių įrašų lietuvių kalba ir tautinių juostų bei spalvų. Nesutiko ir vėliavų
pašventinti. Jis pasiūlė lietuviškus įrašus pakeisti lenkiškais ar lotyniškais. Tačiau lietuviai su siūloma vėliavos profanacija nesutiko, sakydami,
kad pasaulio tautos garbina Dievą savo gimtosiomis kalbomis. Buvo aliarmuota Gervėčių, Salų ir Varnėnų policijai — ji turėjo "imtis ypatingų
priemonių", jei lietuviai bandytų savo vėliavą įnešti į bažnyčią.

Gervėtiškiams neliko kitos išeities, kaip tik savo bažnytinę vėliavą neštis kartu su savimi vykstant į Vilniaus kalvarijas Sekminių švenčių metu.

Gaudžiant Gervėčių bažnyčios varpams, lūpose skambant "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė", lietuvių maldininkų grupė pajudėjo Vilniaus
link. Antroji gausi grupė iš Salų geležinkelio stoties per Gudagojį išvažiavo į Vilnių traukiniu. šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Kristupas
Čibiras su maloniu paguodžiančiu šypsniu pasitiko gervėtiškius maldininkus. Bažnyčioje pašventinęs jų tremtinę vėliavą ir pastatęs prie
altoriaus, tarė nuoširdų paguodos žodį, be kita ko sakydamas: "Broliai! Savo laiku ir šventoji Šeima neturėjo kur galvos priglausti. Ir kūdikėliui
Jėzui teko bėgti iš gimtų namų nuo Erodo keršto, tačiau žinokite, kad Visagalio Tėvo atsiųstoji meilės tiesa teisiuosius veda į pergalę".

Kai 1939 m. Lenkija subyrėjo, gervėtiškiai savo vėliavos nebuvo pamiršę. Jie tuojau nuvyko Vilniun ir, atsigabenę tautinę vėliavą, iškilmingai
įnešė ją į savo bažnyčią. Klebonas Stanislovas Chodyka drauge su gausia parapijiečių minia ją pasitiko dar prieš miestelį.

1939 m. rusai paskelbė lietuvių repatriaciją, bet delsė ir nevykdė. Per vokiečių okupaciją gudų vardu prisidengę ir patekę į administraciją lenkai
terorizavo lietuvius. Lenkų pareigūnai skleidė gandus, kad Vokietija greit žlugs, atsikurs didelė Lenkija, o su vokiečiais ir lietuviais bus taip, kaip
buvo su žydais. "Gudai administratoriai" išsitardavo: "Dabar yra pusė dvyliktos. O kai išmuš 12, mes, gudai, tapsime lenkais ir kovosime už šių
sričių, kaip Lenkijos teritorijos, išlaikymą". Po ilgų prašymų 1943 m. vokiečių okupacinė administracija dalį teritorijos su Gervėčiais perdavė
Lietuvos generalinei sričiai.

1943 — 1944 m. Gervėčių apylinkėse siautėjo gausūs lenkų partizanų "Armia krajova" būriai, pridarę daug žalos lietuviams, juos plėšdami ir
žudydami.

Rusai 1958 m. ištrėmė kleboną St.Chodyką. Bažnyčią turėjo nugriauti, bet šešerius metus, kol grįžo iš tremties kunigas, herojiškai ją gynė
zakristijonas.

1959 m. į Gervėčių vidurinę mokyklą su draugišku vizitu atvyko Vilniaus S.Nėries mokyklos mokinių grupė ir padovanojo 250 knygų. Direktorius
nenorėjo priimt, bet ilgai svarstęs priėmė. Tačiau po mėnesio jas išmetė iš mokyklos bibliotekos.

Kai amžių bėgyje platesnėje apylinkėje gyventojai nutautėjo, perimdami gudų ar lenkų kalbą ir tuo būdu tapdami "tuteišiais", "gudais" ar
"lenkais", gervėtiškiai išlaikė savo tėvų kalbą.

APRAŠYMAS. Yra du Marijos paveikslai su votais.

1. Mūrinės, raudonų plytų bažnyčios didžiajame altoriuje yra Marijos Danguje Vainikavimo paveikslas. Dievas Tėvas ir Sūnus virš Marijos
galvos laiko karūną. Aukščiau balandis — šv.Dvasios simbolis. Paveikslas be aptaiso, tik asmenų galvos papuoštos sidabriniais vainikais.
Dydis apie 1,4x2 m. Po apačia 9 votai.

2. Dešiniajame altoriuje yra Marijos Aušros Vartų paveikslas. Dydis 1,2x3,5 m. Kabo 3 padėkos ženklai. Virš Marijos balandis — šv. Dvasios
simbolis, o dar aukščiau 2 angelai laiko užrašą "Ave Marija".

ATLAIDAI. Švč. Trejybės (titulo), Marijos Gimimo.

                                          14. GLUBOKAS

VIETA. Apie 100 km į rytus nuo Švenčionių.

PRIKLAUSYMAS. Dysnos dekanatas.

ISTORIJA. 1. Karmelitų bažnyčia statyta 1639-1654 m. ankstyvojo baroko stiliumi. Pagal J.K.Glaubico projektą pastatyta 1735 m. Fasadas
dekoruotas. 1895 m. per bažnyčios vidurį pastatytas medinis pseudobizantinis kupolas. Sudegęs 1944 m.

2. Švč. Trejybės bažnyčia statyta 1764-1782 m. vėlyvojo baroko stiliumi. 1902-1908 m. pristatytas transeptas, zakristija, šoninės navos.

Apsilankius 1984 m. bažnyčioje, klebonas sakė aptarnaująs 26 parapijas. Žiemą šv. Mišios būna zakristijoje.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Buvo pargabentas iš Vitebsko karmelitų bažnyčios. Kai 1863 m. karmelitai čia buvo panaikinti, o bažnyčia paversta
cerkve (iki šiol veikia kaip cerkvė), paveikslas atiteko parapijai ir buvo patalpintas pastatytoje koplyčioje. Dabar jis yra buvusioje bazilijonų
didelėje mūrinėje bažnyčioje.

APRAŠYMAS (pagal J.Vaišnorą). Pieštas ant drobės. Dydis 170x80 cm. Marija su Kūdikiu ant kairės rankos. Kūdikis papuoštas metaliniu
aptaisu. Prie paveikslo yra per 200 votų.

(Iš 1984 m. kelionės). Bažnyčios dešinėje šoninėje koplyčioje yra apie 1,5x1,8 m dydžio įrėmintas paveikslas. Su sidabriniu aptaisu ir raudonu
fonu. Marija žiūri tiesiai, ant kaklo rožinis. Aplink galvą auksiniai spinduliai ir karūna. Abiem rankom laiko Kūdikėlį kairėje pusėje. Jis kairėje
rankoje laiko knygą, o dešine laimina. (Votų nėra, gal čia ne tas paveikslas?!) Virš altoriaus — sėdinčio Jėzaus surištomis rankomis statula.

Bažnyčios centriniame altoriuje yra stebuklingas kryžius. Iš šalių lentelės su votais. Jis uždengiamas Švč. Trejybės paveikslu, kuriame Dievas
Sūnus pavaizduotas prikaltas prie kryžiaus.

Viršuje šio paveikslo yra Marijos su Jėzumi ant kairės rankos paveikslas. Su sidabriniu aptaisu ir raudonu medžiaginiu fonu.

MALONĖS. Karmelitų rašyta knyga apie patirtas prie paveikslo malones dingo. Galbūt uždarius vienuolyną ją paėmė valdžia.

1. Žmonės mena (1908 m.), kaip invalidas Jonas Sadauskas 1837 m. pasveiko po to, kai buvo atvykęs su ramentais pasimelsti prie šio paveikslo.

2. Paralyžiuota Faustina Zajančevska irgi atgavo sveikatą pasimeldusi prie šio paveikslo. Ir savo jėgomis galėjo grįžti į namus.

3. 1890 m. vote yra užrašas su padėka Dievo Motinai už atgautą sveikatą.

ATLAIDAI. Švč. Trejybės (titulo), Kristaus Karaliaus, šv. Juozapo. Susirinkdavo žmonės ir Škaplieriaus dieną.

                                          15. GUDAGOJIS

VIETA. Ašmenos raj., 8 km į pietvakarius nuo Astravo. Nuo geležinkelio stoties link Ašmenos apie 4 km.

PRIKLAUSYMAS. Ašmenos dekanatas.

VARDAS. Padavime sakoma, kad senovėje vietoj Gudagojo, didelių miškų vidury stovėjo maža girios sargo trobelė. Nežinia iš kur toje trobelėje
XVII a. atsiradęs Dievo Motinos paveikslas. Jis ėmė garsėti stebuklais. Apylinkės žmonės jį dažnai lankydavo. Tą vietą vadino "Būda gojuje".
Iš to kilo pavadinimas Gudagojis.

BAŽNYČIOS IR PAVEIKSLO ISTORIJA. Toji vieta buvo Vainių šeimos nuosavybė. Matydamas didelį žmonių pamaldumą tam paveikslui,
Polocko stovyklininkas Juozapas Vainius su žmona Liudvika 1764 m. Gudagojyje pastatė karmelitams vienuolyną ir bažnyčią Marijos
Aplankymo titulu.

1777 m. Vilniaus vysk. Ignotas Masalskis sudarė prie tos bažnyčios parapiją ir pavedė administruoti karmelitams. Nuo jų įsikūrimo čia garsas
apie patiriamas prie paveikslo malones dar labiau paplito. Karmelitai svarbesnius stebuklingus įvykius užrašinėjo ir skelbė spaudoje. Išleido
gražų to paveikslo atvaizdą. 1820 m. vyskupo vizitacijoje minima, kad prie paveikslo yra daug votų. 1832 m. rusai panaikino Gudagojo karmelitų
vienuolyną, rūmus pardavė žydui, o bažnyčią uždarė. Ją už 40 aukso rublių nupirko viena pamaldi ponia. Paveikslas buvo perkeltas į Ašmenos
bažnyčios šoninį altorių. Gudagojo katalikai vis rūpinosi, kad toje pašvęstoje vietoje vėl būtų laikomos pamaldos. Pagaliau 1878 m. rusų
valdžia leido Gudagojo bažnyčioje jas laikyti šeštadieniais ir per Marijos šventes. Pamaldoms atvažiuodavo Salų parapijos kunigas. Per Marijos
šventes vykdavo iškilmingos pamaldos, į kurias iš plačios apylinkės susirinkdavo apie 10 000 žmonių. Atidarius bažnyčią pamaldoms, vietoj
stebuklingo paveikslo didžiajame altoriuje buvo pakabintas kitas Dievo Motinos paveikslas, papuoštas sidabriniu aptaisu, atgabentas iš
Slobudkos karmelitų uždarytos bažnyčios. O virš jo pakabinta nedidelė senojo paveikslo kopija. Taip buvo iki 1905 m., kai katalikai gavo
daugiau laisvės. Tada vėl buvo atgaivinta Gudagojo parapija. Parapijiečiai atnaujino bažnyčią ir susigrąžino iš Ašmenos stebuklingą paveikslą.
1907.VIII.2 jis buvo iškilmingai perkeltas į pirmykštę vietą, kur ir tebėra.

1939 m. žlugus Lenkijai ir Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Gudagojis buvo rusų pasienio stotis prie Lietuvos sienos. Ten buvo sutelktos
didelės rusų pajėgos Lietuvai užimti. 1940.VI.15 į Gudagojį atvyko Lietuvos kariuomenės vadas, divizijos generolas Vincas Vitkauskas tartis su
raudonosios armijos vadovybe, kaip būtų tiksliau Lietuvą okupuoti. Po daugiau kaip 2 valandas trukusio posėdžio Vitkauskas pasirašė
"susitarimą" ir tą pačią dieną 15 val. raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną. Pagal Gudagojo "susitarimą" Lietuvos kariuomenei buvo įsakyta
sutikti rusų armiją draugiškai ir mandagiai.

Bažnyčioje ties didžiosiomis durimis po stiklu yra įstatyta senovinė vinis. Šalia prikabintas lotyniškas tekstas, kuriame rašoma, kad tai kopija,
padaryta pagal, kaip manoma, tikrosios vinies, kuria buvo prikaltas Kristus, atvaizdą. Ši kopija taip pat buvo priliesta prie šios vinies. Tikroji
vinis yra Romos cistersų šv. Kryžiaus bazilikos brangenybių kambary.

Pagal kitą versiją, paveikslas buvo atrastas karo lauke po mūšio ir patalpintas mažoje eigulio trobelėje.

Pastačius koplytėlę ir joje patalpinus paveikslą, J.Vainius su žmona Liudvika nupirko šį paveikslą ir padovanojo Astravo dominikonams. O kai
Gudagojyje buvo pastatyta bažnyčia, stebuklais pagarsėjęs paveikslas per jėgą atimamas iš Astravo ir įtaisomas naujos bažnyčios didžiajame
altoriuje.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Nedidelio formato paveikslas vaizduoja Švč. Mariją, laikančią Kūdikėlį Jėzų ant dešinės rankos. Paveikslą dengia puikaus darbo
sidabrinis aptaisas. 1820 m. vizitacijoje minėti votai, paveikslą perkilnojant, dingo (pagal J.Vaišnorą).

(Iš 1984 m. apsilankymo). Medinės bažnytėlės didžiajame altoriuje yra paveikslas. Dydis 30x30 cm. Marija su Jėzumi ant dešinės rankos. Iš po
metalinio aptaiso matosi tik veidai ir rankos. Marija iki pusės, kairę ranką uždėjusi ant krūtinės. Jėzus apsikabinęs Marijos kaklą. Paveikslas yra
dar didesniuose, apie 1x1 m, išdrožinėtuose rėmuose.

MALONĖS. Pasakojama apie vieną aklą ponią, kuri prie to paveikslo besimelsdama atgavusi regėjimą. Kita moteris, sunkiai sirgdama, sapne buvo
paraginta aplankyti Gudagojo paveikslą. Ji ten buvo nugabenta ir staiga pasveikusi. Namo jau grįžusi pati pėsčia.

ATLAIDAI. Marijos Aplankymo (titulo), Škaplierinė — VII.16.

                                            16. INDURA

VIETA. 21 km į pietus nuo Gardino.

PRIKLAUSYMAS. Gardino dekanatas.

ISTORIJA. Ilgesnį laiką dvarą valdė Radvilos. 1522 m. pastatyta pirmoji bažnyčia. 1546 m. Jonas Davainavičius ją suremontavo. 1815 m. kun.
Radzevičius pastatė mūrinę bažnyčią. 1854 m. vysk. Žilinskas ją konsekravo. 1906 m. kun. Sabaliauskas bažnyčią perstatė.

Dabar šv. Mišios, kaip ir kitur Gudijoje, laikomos lenkų kalba.

Pro Indurą turėjo eiti 1920 m. Lietuvos — Rusijos sutartimi nustatyta Lietuvos siena.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Jis yra mūrinės bažnyčios kairiajame altoriuje. Viršuj rėmai suapvalinti. Dydis apie 1,2x1,5 m. Fonas raudonos medžiagos.
Figūros padengtos sidabriniu aptaisu. Marija iki pusės, žiūri tiesiai, ant kaklo karoliai, ant kairės rankos laiko 2-3 metukų Jėzų. Dešinę ranką
uždėjusi ant kairės. Jėzus žiūri į Mariją, kairėj rankoj laiko knygą, dešine laimina. Abu su karūnomis. Ant fono 38 votai. Aplink galvas 12
žvaigždžių. Virš šio paveikslo yra šv. Kazimiero paveikslas.

ATLAIDAI. Škaplierinė.

17. KRASNYBORAS

VIETA. 25 km į rytus nuo Augustavo. Dabar yra Lenkijoje.

ISTORIJA. Pirmą bažnyčią pastatė dvaro savininkas K.Liutavaras Chreptovičius 1513 m. XVII a. įkurdinti vienuoliai. 1585 — 1589 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Fundatorius — Adomas Chreptovičius, Lietuvos didikas iš Naugarduko.

Anksčiau čia gyveno lietuviai. XIX a. pab. klebonu buvo lietuvis kun. Kazimieras Žeimys, vargonininku — lietuvis Paukštis, o jo sūnus — mokytojas.

PAVEIKSLO ISTORIJA. B.Kviklio "Lietuvos bažnyčių" II tome 404 psl. rašoma, kad bažnyčioje yra senas Švč. Marijos Nekalto Prasidėjimo paveikslas, kurį tikintieji laiko turinčiu stebuklingos galios.

ATLAIDAI. Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo (titulo).

18. KRYPNA

VIETA. Dabar Lenkijoje, 25 km į šiaurės vakarus nuo Baltstogės, 5 km į pietvakarius nuo Knyšino.

PRIKLAUSYMAS. Kadaise buvo Vilniaus arkivyskupija, Baltstogės dekanatas, Knyšino filija.

VARDAS. Vietovės pradžia siejasi su stebuklingu paveikslo atsiradimu ar Švč. Mergelės pasirodymu. Abiem atvejais legendose minimas lovys — “krypna”.

ISTORIJA. Padavimas sako, kad žiloje senovėje Švč. Marijos paveikslas kabėjęs ant liepos medžio ties arklių girdymo loviu. Toje vietoje buvusi pastatyta koplyčia.

Kita versija: Dievo Motina pasirodė didelėje liepoje, augusioje ant kalvos prieš šulinį (ar šaltinį), prie kurio buvo lovys girdyti gyvuliams — krypna (lovys iš rąsto).

Pagal kitą legendą, paveikslą radusios vietinės mergaitės lovoje ir nunešusios į Knyšino bažnyčią. Nešiojusios taip tris kartus, nes paveikslas vėl grįždavęs atgal. Po trečiojo karto Dievo Motina apšvietusi Knyšino kleboną, kad Jos valia likti Krypnoje.

Nukirtus tą liepą, padaryta koplytėlė paveikslo apsaugai. Po altoriumi buvo liepos kelmas. Tradicija sako, kad altoriaus vieta nepasikeitė statant ir perstatant Krypnos bažnyčią.

Koplyčios vietoje bažnyčios statybą fundavo Mykolas Radvila. 1770 m. senosios vietoje pastatyta kita medinė bažnyčia. 1880 m. senoji medinė Krypnos bažnyčia buvo jau labai blogos būklės. Baimintasi, kad caro valdžia įsakys ją uždaryti arba nugriauti. Netoliese esanti Knyšino parapijos bažnyčia turėjusi patenkinti tikinčiųjų poreikius. Tačiau Krypnos tikintieji, pasikliaudami Švč. Mergelės Marijos globa ir užtarimu, ryžosi būtinai pastatyti naują bažnyčią ir įveikė, atrodo, neįveikiamas kliūtis. Jie išsirūpino leidimą naujos bažnyčios statybai neva "valstiečių atleidimo iš baudžiavos ir caro Aleksandro II mirties atminimui". 1885 m. iškilo nauja graži mūrinė bažnyčia. 1905 m. įsteigta nauja Krypnos parapija. Prie bažnyčios statybos daug prisidėjo grafienė Krasicka.

APRAŠYMAS. Motina su Kūdikiu. Paveikslas tapytas tempera dažais ant medžio. Kopija Romos Santa Maria Maggiore stebuklingo Marijos Snieginės paveikslo. Padengtas aptaisu, su vainikais, 12 sidabrinių žvaigždžių ir brangūs karoliai.

Kaip matyti iš vyskupo vizitacijos 1731 m., paveikslas buvo (ir tebėra) didžiajame altoriuje ir turėjo brangius votus — vainikus ir skeptrą.

MALONĖS. Vladislovas Rogolskis: "Aš buvau toks silpnas, kad man negalėjo net migdomųjų duoti. Daktaras Fedorovičius tėvui sako, kad reikės koją amputuoti, nes gali neišlaikyti ir mirs. Tėvas atsakė, kad jei turi "iškeliauti", tai verčiau tegu miršta ne operacinėj. Ir paaukojo mane 7 rugsėjo. Pasiaukojau su ramentais, ramentus palikau čia".

ĮDOMI TRADICIJA. Per Marijos Gimimo trijų dienų atlaidus maldininkai sudeda simbolinę votų iš vaško auką už savo ir giminaičių sveikatą.

Štai kaip ją aprašo kun. Antanas Valentinavičius 1938 m. Vilniuje išleistoje savo knygoje "Krypnianski obraz N. M. P. "Pocieszenia" laskami slynąsy":

"Apėjimas vyksta su degančia žvake, o dažnai su vaškine figūra rankoje. Tęsiasi jis nepertraukiamai 3 dienas ir susideda iš didesnių ar mažesnių žmonių grupių ir pavienių asmenų vorų. Vieni pradeda nuo altoriaus laiptų, o kiti nuo pagrindinių bažnyčios durų. Visi apeina pirmiausia bažnyčią išorėje, po to eina per vidurinę navą prie altoriaus. Čia, kai apeina aplink altorių, sudeda neštas žvakes ir vaškines figūrėlės prieš altorių ant laiptelių, kiek pasimeldžia ir išeina pro šonines duris į bažnytines kapines, kad užleistų vietą naujoms maldininkų grupėms.

Beveik visi eina keliais. Ligoti prašo užtarimo, o tėvai ir motinos paveda Dievo Motinai sergančius vaikus (...) Kartu su ligonių ir luošų maldom pakyla jungtinės giesmės maldininkų grupių ir iš artimesnių, ir iš tolimesnių parapijų atvykusių su kryžiais, gausiomis vėliavomis, o dažnai ir su savo kunigais. Sveikina ir atsisveikina nesiliaujantis aidas bažnytinių varpų (...). Vaškinės figūros dažniausiai pasigamintos pačių maldininkų. Turi išvaizdą viso žmogaus ar atskirų kūno dalių, kaip galvos, širdies, akies, ausies, rankos ir kojos. Sergantis žmogus, negaluojąs visu kūnu, apėjime dalyvauja su viso žmogaus išvaizdos figūrėle. Negaluojąs kuria kūno dalimi žmogus apneša tokią figūrėlę, kuri vaizduoja sergančią kūno dalį — kojas, rankas ir t.t.. Rankoje šalia figūrėlės neša ir uždegtą žvakę. Apėjęs bažnyčią ir altorius, deda figūrėlę ant altoriaus laiptelių prieš paveikslą (...). Šis paprotys Krypnoje paeina iš seniausių laikų ir, kaip čia kalbama, nuo paveikslo atsiradimo".

Aprašytosios apeigos nepasikeitė iki šiol, tik nėra būrių luošų ir bėdžių. Šiuo metu didelė dalis maldininkų su mažais vaikais. Taip pat Krypnoje visuomet praktikuotas jaunų šeimų pasiaukojimas Dievo Motinai prašant laiduoti jiems sveikatą ir laimingą raidą.

Dabar aplink bažnyčią laisvas vietas užpildo mašinos. Per atlaidus atvyksta procesijos su išpuoštais gėlėmis kryžiais, giesmėmis ir religinėmis dainomis, pritariant gitaroms.

Šventoriuje yra skrynia su votais ir žvakėmis. Atvykę žmonės išsirenka votą ir paaukoja pinigų. Sveikieji, besimeldžiantys už nesveikus žmones, neša tik žvakę. Vaikams tėvai duoda vaškinę "lėlę", nors jie ir sveiki, nes vaikams tai didelis malonumas. Žvakių ir votų reikia aukoti tiek, už kiek asmenų meldžiamasi.

Daliai kunigų tai "pagoniškos praktikos". Tačiau dabartinis klebonas gina seną tradiciją. Baltstogės vysk. Gulbinovičius net užsakė vyskupijos muziejui votų iš Krypnos.

/Versta iš "Polska Sztuka Ludowa", 1987, Nr. 1 — 4, 65 psl./

Labai panašus paprotys buvo prie Ceikinių, PARINGIO parapijoje:

Senovėje žmonės prie Dysnos upelio rado atremtą į akmenį Dievo Motinos paveikslą. (B.Kviklio knygoje rašoma, kad tai buvęs Viešpaties Jėzaus paveikslas, todėl čia atskirai neminimas.) Ta vieta vadinosi Paringys. Pradėjo žmonės eiti prie paveikslo melstis. Ir būdavo išklausyti. Toje vietoje pastatė koplyčią. Žmonės prašė pagalbos ir savo ūkiui — jei sirgo gyvuliai, nešdavo ir aukodavo iš vaško nulipdytus arkliukus, aveles ir pan. Kad būtų didesnis derlius, nešė ir linų. Nuo žvakių užsidegė linai ir stebuklingas Marijos paveikslas, buvęs koplyčioje, užsidegė ir kunigas, laikęs šv. Mišias, ir pati koplytėlė sudegė. Tuomet toje vietoje buvo pastatyta bažnyčia. Taip papasakojo per sūnų Petras Jasiunevičius.

Dar reiktų paminėti kaip įdomią votų tradiciją turinčią, garsią stebuklais Monastirskos bažnyčią Baltarusijoje. Prie jos telkšo bala, pilna brastos akmenų. Jų skaičius nuolat didėja, nes šie akmenys su iškaltais kojų, rankų, akių ir kitais vaizdais dedami į balą kaip votai. Taip rašoma P.Tarasenkos knygoje "Pėdos akmenyse" (V., 1958). Bet nepavyko sužinoti, kurioje vietoje yra Monastirskos kaimas ar miestelis.

ATLAIDAI. XX a. pr. IX.7, 8, 9 dienomis atvykdavo 25 — 30 tūkstančių maldininkų iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos. Daug maldininkų būdavo per Kristaus Atsimainymo, Marijos Ėmimo į Dangų, Marijos Motinystės (spalio mėn. II savaitę), šv. Kotrynos atlaidus.

19. MERAI

VIETA. 85 km į rytus nuo Dūkšto.

Yra stebuklingas Marijos paveikslas.

20. MSCIBUVAS

VIETA. 15 km į pietvakarius nuo Volkovysko.

PRIKLAUSYMAS. Volkovysko dekanatas.

ISTORIJA. šv. Jono Krikštytojo medinę bažnyčią įkūrė karalienė Bona. Švedams sudeginus, Mscibuvo seniūnas Kazimieras Oginskis 1715 m. pastatė naują medinę bažnyčią. 1877 m. parapijiečiai ją atnaujino. 1910 m. kun. Marko Burako pastangomis pastatyta mūrinė bažnyčia. Į vidų įeiti nepavyko, bet žmonės sakė, kad centriniame altoriuje yra stebuklingas Marijos Neperstojančios Pagalbos paveikslas.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Stebuklingas Marijos paveikslas minimas Mikalojaus Slupskio (1668 — 1674) vizitacijos aktuose.

ATLAIDAI. šv. Jono (titulo), šv. Antano, šv. Onos.

21. NAUGARDUKAS

VIETA. 47 km į pietryčius nuo Lydos.

VARDAS. Naujas + gardukas (aptvaras, pilaitė, miestukas).

PRIKLAUSYMAS. Nuo senų laikų priklausė Vilniaus vyskupijai, bet po I pasaulinio karo priskirtas Vilniaus bažnytinės provincijos Pinsko vyskupijai.

ISTORIJA. Iki 1795 m. priklausė Lietuvai. Pagal istoriką R.Krasauską, DLK Vytenis 1312 m. pakvietė į Naugarduką pranciškonus ir pastatė jiems bažnyčią su vienuolynu, kuriuos 1314 m. kryžiuočiai sudegino. Gediminas apie 1332 m. pastatė pranciškonams M. Marijos ir šv. Pranciškaus garbei bažnyčią. Mūrinę, parapijinę bažnyčią pastatė Vytautas. 1422 m. joje įvyko Jogailos ir jo ketvirtos žmonos Sofijos Alšėnaitės jungtuvės. 1723 m. bažnyčia perstatyta.

Netoli esančiame Zaostjės dvare 1798 m. gimė Adomas Mickevičius ir gyveno iki 1815 m. 1807 — 1815 mokėsi vietos dominikonų mokykloje.

Dominikonų bažnyčia statyta 1637 m., atnaujinta XVIII a. baroko stiliumi. Po rusų jungo buvo paversta sandėliu, o dabar apleista.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslas buvo pilies koplyčioje. Piliai netekus strateginės reikšmės ir sunykus, sunyko ir koplyčia. Paveikslas buvo perneštas į bažnyčią. Prie jo Adomo Mickevičiaus motina paaukojo Marijos globai būsimą poetą.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešinėje koplyčioje yra apie 1,3x1,5 m paveikslas. Marija iki pusės, žiūri tiesiai, kairę ranką pridėjusi prie krūtinės ir laiko skeptrą, o dešine laiko Kūdikėlį, kuris žiūri tiesiai, kaire ranka rodo į Motiną, o dešine laimina. Jų figūros padengtos sidabriniu aptaisu. Tokia pat sidabrinė karūna ir spinduliai. Medžiaginio fono nėra. Iš šalių ant altoriaus prikabinta apie 30 padėkos ženklų.

ATLAIDAI. Jėzaus Persimainymo.

22. POLONEČKA

VIETA. Baranovičių raj., 7 km į šiaurės vakarus nuo Iškoldės — seniausios bažnyčios Baltarusijoje. Iškoldės klebono Kazimiero Velikoseleco liudijimu (1987 m.) Polonečkoje yra stebuklingas Marijos paveikslas.

23. STUDZIENIČNA

VIETA. Prie Augustavo.

ISTORIJA. XVIII a. I p. pasklido garsas, kad Studzieničnos ežero saloje rastas Dievo Motinos paveikslas. Pradėjo į čia rinktis piligrimai. Vygrių kamenduliai draudė čionai rinktis, bet niekas nepaisė draudimo. Prieš 1780 m. saloje apsigyveno atsiskyrėlis Vincentas Motavskis, iš surinktų aukų pastatė saloje koplytėlę. 1776 m. pastačius Augustave naują bažnyčią, senoji buvo padovanota ir pervežta į Studzieničną. 1847 m. turtingas žemvaldys Andriuškevičius iš Pavlovkos savo lėšomis pastatė naują bažnytėlę, kuri iki šiol tebestovi. 1872 m. prelato Vnukovskio rūpesčiu ežero saloje buvo pastatyta graži koplyčia. Per II pasaulinį karą koplyčia apnaikinta. Dabar ji gražiai suremontuota, per ežerą padarytas platus pylimas, netoli koplyčios šulinėlis, kurio vandenį žmonės laiko stebuklingu.

ATLAIDAI. Prie stebuklingo Dievo Motinos paveikslo daugiausia žmonių susirenka per Sekmines. Dar yra šv. Onos, Marijos Škaplierinės, šv. Jono Nepomuko, šv. Teklės.

(Iš Juozo Petrausko kn. "Kryžių bažnyčios istorija". Mankūnėliai, 1979 m.)

24. SUBATNINKAI

VIETA. 40 km į pietus nuo Ašmenos.

PRIKLAUSYMAS. Vyšniavo dekanatas.

VARDAS. Nuo svetimžodžio “subata” (šeštadienis), nes tą dieną kaimiečiai dirbo pono sklypą.

ISTORIJA. Vilniaus kanauninko Povilo Staškevičiaus prašomas 1545 m. Žygimantas Senasis įsteigė bažnyčią, o Vaitiekus Goštautas aprūpino turtais. Kadangi įsigalėjus protestantizmui Subatninkai priklausė Radviloms, bažnyčia patyrė "eretikų sunaikinimą", rašoma bažnyčios aktuose, ir neturėjo kunigo. Grįžęs į katalikų tikėjimą, kunigaikštis Albrechtas Radvila 1573 m. klebonu į Subatninkus pakvietė kun. Visockį, grąžino eretikų užgrobtą bažnyčios turtą ir jį dar žymiai padidino. "Dievo teismo šaukiuosi, — rašė uolus Dievo garbės gynėjas A.Radvila, — kad niekas šios mano fundacijos neišdrįstų liesti, nes kitaip neišvengs rūstaus teisingojo Dievo teismo".

Apie 1755 m. Starodubo seniūnas ir Subatninkų valdytojas Jurgis Abramavičius pastatė naują medinę bažnyčią. Ji išstovėjo iki 1900 m., kada kun. Juozapas Mikeliūnas 1902 m. pastatė neogotiško stiliaus mūrinę bažnyčią daugiausia ponų Vladislovo ir Janinos Umiastauskių pinigais. Bažnyčią 1928.VI konsekravo arkivyskupas Jalbžykovskis.

Presbiterijos kairėje pusėje fundatoriaus paveikslas. Jis pats palaidotas bažnyčios rūsyje.

Šventoriuje yra 5 koplyčios. Žmonės čia per Rožinio atlaidus eina ir kalba rožinį. Dabar 1984 m.), nors pamaldos retkarčiais vyksta, bažnyčioje skraido paukščių. Toks rezultatas, kai nėra savo kunigo.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Vietinis padavimas sako, kad dar tada, kai nebuvo bažnyčios, tas paveikslas kažkieno buvo vežamas per tą vietą. Atvykus į dabar stovinčios bažnyčios vietą, arkliai sustojo ir jokiu būdu nebuvo galima jų pavaryti. Tai būta ženklo, kad toje vietoje paveikslas turi likti. Ten buvo pastatyta bažnyčia ir joje įtaisytas paveikslas.

J.I.Kraševskis rašo, kad paveikslą nupiešusi Romoje kažkokia ponia, o Naugarduko vaivadienė Jadvyga Vencevičienė jį padovanojusi Subatninkų bažnyčiai. Parapijos aktai yra tik nuo 1844 m. Juose apie paveikslo kilmę nėra jokių žinių.

APRAŠYMAS (iš J.Vaišnoro knygos). Didžiajame altoriuje kabo paveikslas. Pieštas ant vario skardos, papuoštas sidabriniu aptaisu, vainikais, apkabinėtas deimantais, perlais, briliantais, aukso retežėliais. Prie paveikslo buvo 54 votai. Vienas iš 1767 m. Marija su Kūdikiu ant kairės rankos.

(Iš 1984 m. kelionės). Paveikslas yra kairiajame altoriuje. Dydis apie 30x40 cm. Su sidabriniu aptaisu ir karūnomis. Marija su Jėzumi ant kairės rankos. Iš abiejų altoriaus pusių kabo 80 senų žalvarinių votų — plokštelių.

XVII a. buvo išleistas Subatninkų Marijos paveikslėlis su tokiu lenkišku eilėraščiu:

Subatos dieną Marija pamilo,

Subatninkuos savo stebuklus dalijo,

Dėl to Tavo paveikslą mes taip garbiname,

Subatninkiečiams ir sau pagalbos prašome.

ATLAIDAI. šv. Vladislovo (titulo), Marijos Rožinės.

25. VIJA

VIETA. 30 km į rytus nuo Lydos, netoli 1920 m. Lietuvos — Gudijos sienos.

PRIKLAUSYMAS. Vyšniavo dekanatas, dabar Gardino dekanatas.

VARDAS. Seniausią tradiciją turi Vija. Ši forma minima ir "Ūkininko" 1904 m. korespondencijoje. Kiti vardai: Yvija, Ivija, Įvija, Evija, Jūja, Juja. A.Vidugiris "Kalbos kultūroje" (1984'64) siūlo Viją palikti.

ISTORIJA. 1444 — 1447 m. Vijos dvarą valdė Petras Mangirdaitis, save vadinęs Losko ir Vijos ponu. Jo sūnus Jonas, karaliaus Aleksandro maršalas, 1499 m. įsteigė šv. Petro fundaciją keturių kunigų išlaikymui.

Mūrinę bažnyčią pastatė Trakų vaivada Petras Kiška. Vėliau kalvinai bažnyčią atėmė. Mstislavo vaivada ir Lietuvos iždininkas Mikalojus Kiška 1631 m. ją atsiėmė ir, pastatęs vienuolyną, atidavė bernardinams. 1655 m. bažnyčia sudegė, bet buvo atstatyta. 1781 m. sufraganas Tomas Zenkavičius bažnyčią konsekravo.

Bernardinai Vijoje įsteigė religinio pobūdžio mokyklą — “reforską”, veikusią iki XIX a. pr. 1857 m. rusai bernardinų vienuolyną uždarė.

Prieš I pasaulinį karą iš 7 000 gyventojų 3 000 buvo žydai, 2 200 — katalikai, 750 totorių. Vijoje dabar (1985 m.) yra veikianti totorių mečetė.

PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Jis yra bažnyčios kairėje koplyčioje, kuri pastatyta 1923 m. Paveikslo dydis 1,5x2 m. Marija iki pusės, žiūri tiesiai. Ant kairės rankos laiko Jėzų, dešine Jį prilaiko. Kūdikėlis žiūri link Marijos, kaire laiko knygą, dešine laimina. Abu su karūnomis, auksiniais aptaisais. Ant Marijos aptaiso dešinėje pusėje iškaltas kryžiukas. Ant raudono fono yra keturi votai. Jų galėjo būti daugiau, nes likusios skylučių žymės.

ATLAIDAI. šv. Petro ir Povilo (titulo), Antano, Pranciškaus, Marijos Angeliškosios.

26. VYŠNIAVAS

VIETA. 20 km į pietus nuo Krėvos.

PRIKLAUSYMAS. Dekanato centras.

ISTORIJA. 1451 m. Vilniaus pilininkas ir Smolensko vietininkas Petras Gedgaudas pastatė Marijos Aplankymo bažnyčią. Užėjus reformacijai, bažnyčia apie 40 metų išbuvo protestantų rankose ir tik 1600 m. Adomo Kreptavičiaus pastangomis grįžo katalikams. Jurgis Litauras Kreptavičius 1641 m. pastatė mūrinę bažnyčią, kurią sufraganas Slupskis 1675 m. konsekravo. 1777 m. bažnyčia perstatyta.

1811 — 1820 m. pastatyta nauja bažnyčia Tado ir Brigitos Sulistrauskių lėšomis. Po 1863 m. rusai bažnyčią atėmė ir 1866 m. pavertė cerkve. 1910 m. katalikai pasistatė medinę bažnyčią, o senąją atgavo tik 1920 m., lenkų valdymo metais. XIX a. parapijų sąrašuose Vyšniavas priskiriamas prie lietuviškų parapijų. 1927.VIII.15 čia įsteigtas lietuvių šv. Kazimiero draugijos skyrius.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Bažnyčios didžiajame altoriuje yra stebuklingas Marijos paveikslas. Apie jį žinių trūksta. 1890 m. vietos klebonas Vyšniavo aktus kaip niekam nereikalingus sudegino. Zakristijonas išgelbėjo tik šiek tiek bažnyčios inventoriaus.

nuotrauka

APRAŠYMAS. 1. Didžiajame altoriuje yra paveikslas figūriniuose rėmuose. Dydis apie 1,5x2,5 m.. Marija pavaizduota visu ūgiu, sidabriniame aptaise, po kojomis pusmėnulis. Ant kairės rankos laiko Kūdikėlį Jėzų, kuris dešine ranka laimina, o kaire laiko Žemės rutulį. Ant galvų sidabrinės karūnos. Marija galvą kiek palenkusi link Jėzaus. Žiūri šiek tiek žemyn. Jos karūną prilaiko du angelai. Kabo trys votai. Paveikslas uždengiamas šv. Kazimiero, besimeldžiančio prie Aušros Vartų Marijos, paveikslu.

2. Dešinėje koplyčioje yra iš Losko, apie 20 km nuo Voložino, perkeltas į Vyšniavą Marijos Aušros Vartų apie 1,5x2,5 m dydžio paveikslas. Viršuje rėmai pusapvaliai. Kabo du votai.

Taip pat iš Voložino bažnyčios į Vyšniavą buvo perkelti altoriai ir paveikslai.

ATLAIDAI. šv. apaštalo Tado (titulo).

27. VOSYLIŠKĖS (SENOSIOS VOSYLIŠKĖS)

VIETA. 33 km į pietvakarius nuo Lydos.

PRIKLAUSYMAS. Rodūnės dekanatas.

ISTORIJA. 1489 m. DLK Kazimieras Jogailaitis pastatė parapijinę šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Netoli buvo ir kita, šimtmečiu vėlesnė šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Vitebsko pilininkas ir Vosyliškių seniūnas Domininkas Limontas, gavęs karaliaus Jono Kazimiero leidimą, 1658 m. prie jos pastatė dominikonų vienuolyną ir jį apdovanojo turtais. 1702 m. bažnyčia ir vienuolynas sudegė. 1706.II į Vosyliškes buvo atvykęs Stanislovas Leščinskis ir priėmė iš Lietuvos bajorų priesaiką, kai jie pripažino jį karaliumi. 1724 m. dominikonai pasistatė medinę, o 1796 m. mūrinę bažnyčią. Ji konsekruota 1790 m. XVII — XVIII a. Vosyliškėse buvo dvi bažnyčios: dominikonų ir parapijinė.

Rusams 1832 m. panaikinus dominikonų vienuolyną, jų bažnyčia buvo padaryta parapijine, nes maža ir jau begriūvanti Senųjų Vosyliškių bažnyčia 7 000 tikinčiųjų buvo per menka. Deja, ta bažnyčia žmonės neilgai galėjo naudotis, nes rusų valdžia 1868 m. ją atėmė ir pavertė cerkve. Tik 1919 m. ji grįžo katalikams. O Senosiose Vosyliškėse klebono Pranciškaus Sakalausko pastangomis ir parapijiečių lėšomis 1903 m. buvo pastatyta graži gotikos stiliaus bažnyčia, kurią 1905 m. konsekravo vyskupas Edvardas Ropas.

Netoli Vosyliškių buvusiame Lebiodkos dvare 1882.XII.16 gimė Tadas Ivanauskas. Visa Ivanauskų šeima vykdavo į Vosyliškių bažnyčią. T. Ivanauskas rūpinosi Gudijos lietuvių reikalais, bet jo pastangos nebuvo sėkmingos. Dabar veikia abi bažnyčios.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Į 1903 m. pastatytos bažnyčios didįjį altorių buvo įdėtas iš uždarytos dominikonų bažnyčios senas Švč. Marijos paveikslas.

Karo su Maskva metu (1632 — 1634) tas paveikslas buvęs karaliaus Vladislovo Vazos kariuomenės stovyklos koplytėlės altoriuje ir drauge su vienu husarų daliniu pateko į rusų rankas. Vienas bajoras ir nelaisvėje nenorėjęs atsiskirti su tuo paveikslu ir todėl pasiėmė jį su savim drauge į kalėjimą. Prieš jį melsdavosi ir rasdavo paguodos nelaisvėje. Išleistas į laisvę, išsiprašė iš rusų paveikslą, kurį, laimingai grįžęs į savo kraštą, padovanojo Vosyliškių dominikonams 1683 m. Jie paveikslą įdėjo į savo bažnyčios didįjį altorių, kur jis tuoj išgarsėjo įvairiom malonėm ir stebuklais. Iš votų ir kitų prie paveikslo sudėtų aukų dominikonai padarė paveikslui sidabrinį aptaisą ir vainikus. Bet ir po to prie paveikslo buvo daug votų, kuriuos, kaip liudija parapijos archyvo dokumentai, švedų karo metu pasisavino tiek priešų, tiek savųjų kareiviai. Prie paveikslo patirtos malonės buvo surašomos į tam skirtą knygą, bet ji ir kiti vienuolyno dokumentai žuvo panaikinus vienuolyną. Tik tas paveikslas su votais buvo perneštas į parapijos bažnyčią.

Manoma, kad Marijos paveikslas 1683 m. yra padovanotas kažkokio didiko, grįžusio iš Vienos.

APRAŠYMAS (pagal J.Vaišnorą). Yra Marijos Čenstakaviškės kopija, pieštas ant ąžuolinių lentų ir apkabinėtas votais, seniausi — iš 1713 m.

(Iš kelionės 1985 m.) Nors veikia abi bažnyčios, pamaldoms dažniausiai naudojama Naujųjų Vosyliškių.

Paveikslas yra didžiajame altoriuje, kuris Senųjų Vosyliškių bažnyčioje buvo statytas 1903 m. Uždengiamas kitu — Marijos Rožinės paveikslu: Marija su Kūdikiu ir šalia mergaitė. Matosi tik veidai ir rankos, visa kita uždengta aptaisu ir raudonu aksomu. Ant jo kabo 10 votų. Dydis apie 1x1,2 m. Marija iki pusės, žiūri tiesiai, bet galvą laiko šiek tiek pakreipusi. Kairėje rankoje laiko Kūdikėlį, dešinę pridėjusi prie krūtinės. Jėzus kaire laiko knygą, o dešine laimina. Ant Marijos kaklo karoliai. Du sidabriniai angelai laiko karūną. Jėzaus aptaisas sidabrinis, Marijos — pusiau sidabrinis, pusiau auksinis. Po paveikslu lenkiškas užrašas: "Tavo apgynimo šaukiamės, šv. Dievo Gimdytoja".

Bažnyčios šoninis kairysis altorius labai originalus — sniego, ledo ir varveklių imitacija su Jėzaus gyvenimo vaizdų skulptūrėlėm.

ATLAIDAI. Švč. Marijos Rožinės, šv. Petro ir Povilo (titulo), šv. Antano.

28. ZIETELA

VIETA. 50 km į pietus nuo Lydos.

VARDAS. Rusiškai — Diatlovo.

ISTORIJA. 1498.VI.6 DLK Aleksandras Zietelą padovanojo kunigaikščiui Ostrogiškiui, Lietuvos etmonui, su teise ten steigti miestą.

XVII a. valdė Sapiegos, vėliau Radvilos (Žirmūnų linijos), kurių pastangomis miestelis iškilo ir praturtėjo. Radvilos atstatė ir senąją pilį.

Pirmą bažnyčią pastatė ir aprūpino Kazimieras Jogailaitis. 1493 m. DLK Aleksandras užrašus patvirtino. 1624 — 1646 m. Leonas Sapiega pastatė naują mūrinę Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią. Po 1743 m. miestelį ištikusio gaisro 1751 m. Mykolas Faustinas Radvila su žmona bažnyčią atstatė pagal A.Osikevičiaus projektą. Joje yra septyni altoriai. Jie rokoko stiliaus iš XVIII a.

Vietos žmonių liudijimu prieš I pasaulinį karą lietuviškai kalbėjo daugelis kaimų, tarp jų Zasečiai, Pagiriai, Narčiai, Kurpešai, Dainava.

PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Kairiajame altoriuje yra Aušros Vartų Marijos paveikslas. Dydis apie 1,2x1,5 m. Ant tamsiai rudo fono 23 votai.

ATLAIDAI. Žolinė, Marijos Gimimo, šv. Jurgio (titulo).

29. ŽIRMŪNAI

VIETA. 16 km į šiaurę nuo Lydos.

PRIKLAUSYMAS. Lydos dekanatas.

VARDAS. Nuo kunigaikščio Zirmunto.

ISTORIJA. Pagal dokumentus pirmoji bažnyčia įsteigta 1500 m. 1624 m. Švč. Marijos titulo bažnyčią pastatė Jonas Zaviša su žmona Ona ir aprūpino turtais.

1655 m. bažnyčia sudegė. 1666 — 1673 m. klebonų Motiejaus Šarkevičiaus ir Aloyzo Kuncevičiaus rūpesčiu pastatyta nauja, kurią sufraganas Slupskis 1674 m. konsekravo.

1778 m. Žirmūnų dvaro savininkas Stanislovas Radvila su žmona Karolina, senai bažnyčiai begriūvant, pastatė naują pagal L.S.Gucevičiaus mokinio Jono Podčašinskio projektą.

1724 m. karalius Augustas II suteikė Žirmūnams miesto teises.

Lietuviškas pridėtines pamaldas Žirmūnų bažnyčioje panaikino po I pasaulinio karo Vilniaus vyskupijos administratorius K.Michalkevičius.

Nuo 1964 m., kai mirė kunigas, žmonės šventadieniais susirinkdavo, melsdavosi, giedodavo, skaitydavo šv. Raštą. Dabar sekmadieniais atvyksta kunigas iš Lydos.

1895 m. Žirmūnų dzūkų tarmę tyrė norvegų filologas Olafas Brochas. XVIII a. Vilniaus vyskupijos bylose išlikusiame dokumente pažymėta, kad "A.Tiškevičiūtė, Vitebsko pilininkė Zavišienė kartu su draugais liudija, kad Žirmūnų bažnyčiai padovanojusi Kristaus Kraujo lašą, gautą Romoje iš popiežiaus Urbono VIII per Tiškevičių, buvusį Vilniaus vyskupą, davėjos brolį". Dokumentas pasirašytas Žirmūnuose 1667.III.20. Vizitacijos akte iš 1700 m. parašyta, kad ši relikvija buvusi saugoma altoriaus tabernakulyje.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Čia esantis stebuklingas Marijos paveikslas minimas vysk. Mikalojaus Slupskio vizitacijos aktuose (1668 — 1674 m.).

nuotrauka

APRAŠYMAS. Medinės bažnyčios šoniniame kairės navos altoriuje yra Marijos Loretiškės paveikslas. Dydis apie 1x1,6 m. Iš paveikslo šalių dvi raudonos lentelės su labai senais votais. Iš viso 26. Yra vienas toks votas —natūralaus dydžio rankos plaštaka. Marija su Kūdikiu ant kairės rankos, dešinėje laiko skeptrą. Atvaizduota stovinti visu ūgiu ant pusmėnulio. Aptaisas sidabrinis, išpuoštas gėlėmis. Ant galvų vainikai. Matosi veidai ir viena ranka. Pusmėnulis auksinės spalvos. Paveikslo fonas gelsvai rudas.

ATLAIDAI. šv. Kryžiaus Atradimo (titulo), XII.8, VIII.15.

30. ŽIUPRONYS

VIETA. 20 km į vakarus nuo Smurgainių.

PRIKLAUSYMAS. Ašmenos dekanatas.

ISTORIJA. Vietovę Vytautas 1407 m. atidavė Vaitiekui Manivydui, Vilniaus seniūnui ir vaivadai. Vėliau dvaras atiteko Radviloms. Bažnyčia pastatyta 1550 m. Kunigaikštis Boguslavas Radvila ją pavertė reformatiška. 1655 m. rusai bažnyčią ir miestelį sudegino. Vėliau bažnyčia atstatyta, bet nežinomų piktadarių 1682 m. vėl sudeginta. 1854 m. Adomas Čapskis pradėjo statyti naują mūrinę bažnyčią, o baigė 1864 m. jo sūnus ir parapijiečiai.

APRAŠYMAS. Didžiajame altoriuje yra Marijos Skausmingosios paveikslas su puikiais rėmais apie 2x3,5 m, (be rėmų 1,2x1,5 m). Marija visu ūgiu, su sidabro aptaisu. Ant raudono fono apie 55 votai. Po kojomis sidabrinis pusmėnulis. Galvą palenkusi į kairę, bet žiūri tiesiai. Aplink galvą žvaigždžių vainikas. Ant sidabro aptaiso auksinė širdis su 7 kalavijais.

ATLAIDAI. šv. Antano, Marijos Skausmingosios, šv. Petro ir Povilo (titulo).