PILIGRIMO VADOVAS PO STEBUKLINGAS  MARIJOS VIETAS
Lietuva Marijos žemė
© Robertas Gedvydas Skrinskas, Kaunas 1999m.

V DALIS. ŠVČ. MARIJOS STEBUKLINGOS STATULOS

Ši dalis neskirstoma į skyrius. Keletas statulų perkelta į muziejų ir į bažnyčias. (Apie perkėlimą bus pažymėta atitinkamose vietose, kurios
išdėstytos abėcėline tvarka.)

1946 m. Fatimoje Marijos statulą vainikavo popiežiaus legatas kardinolas Masella, dalyvaujant tose iškilmėse 600 000 žmonių. Marijos statulų,
kaip ir paveikslų, yra keli pagrindiniai tipai. Lurdiškės Marijos statula vaizduojama pagal Bernadetos regėtą Švč. Mariją Lurdo miestelyje. Marija
baltais drabužiais, su mėlyna juosta per liemenį. Kitas dažnas tipas yra Loretiškės Marijos statula. Tos statulos istoriją pateikiu iš knygos
"Wisų Metų Gyvenimaj Szwentųjų", išleistos “Wilniuje kasztu ir spaustuwėje Juozapa Zawadskio 1859 Wiskupas Žemaiczių Motiejus
Walanczauskis iszspausti dalejdo Wilniuje 1858 m. Rugpjuczio 5 dienoje. Pozvoleno cenzuroju 22 fevralia 1859 goda. Vilna.” (Raidės bei rašyba
truputį “sudabartintos” - Aut.)

“Šventė parkėlimo Loretaniškų namelių. Atsitiko 1294 m.
Šventė stebuklingo parkėlimo namelių Motinos Dievo iš Palestinos į Valakų žemę yra šiokia. Tryliktam šimtmečiui baigiantis, šv. Žemę turkai
atėmė nuo krikščionių. Tą išgirdus visų tikrų krikščionių širdis nuliūdo. Ta šventa vieta ir po šiai dienai tebėra rankose pagonų. Bet tame laike
kita žinia pradžiugino viernuosius ir palinksmino visus, o ypatingai tarnaičius Marijos Dievo Motinos.

Atsitiko 1294 m. Turkai užkariavę Palestiną išnaikino ciesorienės Elenos pastatytą Bažnyčią ant garbės Marijos, Nazareto mieste, o palaiminti
nameliai Marijos buvo viduryje sugriautos Bažnyčios, kurius būtų teipogi išgriovę; bet Viešpats Dievas liepė savo Aniolams nunešti juos į
Dalmaciją, užgyventą katalikais. Gegužės dešimtoje dienoje aukščiaus parodytuose metuose po pusnakties Nazareto nameliai atsirado ant
krašto Adriatiškos marios ir par rankas Aniolų pastatyti paliko tarp miestelių Tersak ir Fiume, ant kalnelio, vadinamo Bannika. Saulei tekant
gyventojai to krašto pamatė tuos naujus namelius ant vietos, kurioje niekados nebuvo ne tiktai nei kokių namų, bet nei kokios grytelės. Toks
atsitikimas greitai visiems buvo žinomas. Subėgo žmones to krašto prisiveizėti tų namelių, išmūrytų keturkampinėmis raudonomis plytelėmis,
sujungtomis su vapna, kuri tame krašte nėra pažįstama. Dyvyjosi visi ir negalėjo suprasti, kokiu budu ji čia atsirado pastatyta ant viršaus
žemės, be jokių pamatų. Įėję į vidų rado tenai pailgą, keturkampę aukštą seklyčią. Lubos medinės, ant kurių buvo maža varpnyčikė, palubės
buvo tepliotos dangiška dažyva ir padalytos ant kelių dalių, ant kurių kur ne kur buvo žvaigždės prisagstytos.

Mūras turėjo storumą apie vieną uolektį, nekuriose vietose jis buvo nelygus, pripildytas moliu, ant kurio išmolavotos buvo nekurios dieviškos
paslaptės. Durys nelabai siauros ir pro jas galima buvo įeiti į koplyčėlę. Dešinioje pusėje buvo siauras langelis, prieš langelį stovėjo Altorius,
išmūrytas iš didelių ketvirtinių akmenių. Ant Altoriaus buvo kryžius su paveikslu V.Jėzaus Kristaus, o apačioje kryžiaus parašas: "Jėzus
Nazarenskas Karalius Žydų".

Prie Altoriaus stovėjo nedidelis šepalis labai prasto darbo dėl sudėjimo naminių indų bėdnos giminės. Rado jame kelias mažas torielkikes, kokias
gal rasti rytiniuose kraštuose, dėl penėjimo kudikių. Po kairei pusei namelių buvo kaminėlis. Toje pusėje buvo patalpinta iš cedros medžio
padirbta stovyla, išreiškianti stovinčią Mariją Paną su kudikėliu Jėzumi ant rankų. Veidas buvo malevotas kaip būtų iš sidabro, bet truputį
pajuodintas, kaip kad nuo dumų būtų aprukęs. Ant galvos Marija turėjo karūną iš perlų, Aprėdyta buvo paauksuotais rubais, parjuosta plačia
juosta iki Jos kojų nusvirusi, ant viršaus turėjo plošių dangiškos dažyvos, o tas visas apdaras buvo išdrožtas iš cedros medžio. Kūdikėlis
Jėzus papuoštas dailiu rūbuku, teip pat iš to paties medžio padarytu. Bet tos visos stovylos, kada pirmą kartą jas pamatė, buvo pridengtos
raudonu rūbu paveiksle didelio skepeto, iki kaklo Jėzaus ir Marijos siekiančio.

Tenai susirinkę žmonės, matydami tuos prajovus, viens kito klausė, iš kur tie nameliai atsirado, kas tai vis, kas juose yra, kas juos patalpino? Bet
kas galėjo į tai atsakyti. Nekurie davė žinią vyskupui Aleksandrui, kurio vyskupystėje ta vieta buvo, bet jį rado labai sunkiai sergantį ir niekaip
su juomi negalėjo susikalbėti. Ant rytojaus dar didesnis skaitlius žmonių susirinko apie namelius ir visaip kalbėjo, išguldinėdami jo paslaptingą
atsiradimą, tuo tarpu netikėtai atsirado viduje jo suvisu sveikas vyskupas Aleksandras.

Apturėjęs žinią apie stebuklingą atsiradimą namelių, naktyje negalėdamas nuo skausmo akių užmerkti, o trokšdamas viską matyti savo akimis,
parsikėlė mįslioje į aną vietą ir prašė Marijos Motinos Dievo Sveikatos. O tai toje valandoje pamatė Mariją, nužengusią iš Dangaus su didele
daugybe Aniolų, kuri prisiartinusi prie jo teip kalbėjo: "Sūnau mano, šaukei Manęs, štai atėjau tave gelbėti ir išaiškinti tau tą paslaptį, kurią
regėti norėjai. Turi žinoti, jog mano šventi Nameliai atnešti yra dabar į tavo Vyskupystę, tai yra nameliai, kuriuose užgimiau ir užaugau. Tuose
nameliuose po Apreiškimo Gabrieliaus Arkangelo par surėdymą Dvasios Šventos pradėjau Sūnų Dievo; juose Žodis stojosi kūnu. Po mano į
Dangų Ėmimo Apaštalai turėjo didžią patieką tuose nameliuose Mišias Šventas laikyti. Altorius su nameliais mano atneštas buvo padirbtas nuo
šv. Petro Apaštalo. Kryžių tenai patalpino kiti Apaštalai. Stovykla cedro yra mano paveikslas, išdirbts rankomis švento Lukošiaus Evangelisto.
Nameliai tie numylėti nuo Dievo, par tiek metų buvo išstatyti ant paniekinimo nuo netikėlių, užtaigi iš Nazareto ant šios marios krašto parkelti
tapo. Nereikia abejoti, jog jų stebuklingu parkėlėju yra pats Dievas, kursai viską gali. Ant galo, kad tu pats būtumei liudytoju ir skelbėju to
stebuklo, tai būk sveikas. Tavo pargrįžimas po sunkios ir smertinos ligos į sveikatą tegul bus visiems liudijimu, jog tai teisybė yra, ką tau
sakau".

Tai pasakiusi Marija pasikėlė į Dangų ir išnyko, o ligonis toje valandoje pargrįžo į sveikatą ir skubinosi ant vietos stebuklingų Namelių, apsakė,
ką matė ir girdėjo nuo Dievo Motinos, ir įkalbėjo visiems, kad laikytų ant savo žemės jos namelius iš Nazareto. Ėjo į tą vietą daugybė žmonių
atiduoti garbę tiems nameliams, kuriuose užgimė Gimdytoja Svieto Išganytojaus. Bet tie nameliai parbuvo čia tiktai trejus metus. 1294 metuose
10 dienoje Gruodžio aplinkiniai žmonės miesto Rykonaty pamatė vidurnaktyje ant kranto Vidurinios jūros (marios) šviesybę dangišką, kuriai su
pasidyvyjimu prisistebėdami išgirdo aukštai Anioliškas giesmes. Paskiaus tarp tos šviesybės pamatė namelius iš Nazareto, kurie vėl jiems
matant buvo Aniolų rankomis nešami ant oro ir patalpinti tarp tankaus miško. Artyn tų namelių medžiai buvo palinkę, kaip kad norėtų atiduoti
garbę Karalienės Dangaus ir Žemės nameliams, ir po šiai dienai gal matyti medžius palinkusiai augančius. Tame miške augo mediai, vadinami
laurais, dėl to ir tą vietą praminė Lauretu, o paskiaus Loretto. Nedėlę buvus tie nameliai vėl parsikėlė iš to miško ant netolimo kalnelio, kursai
prigulėjo dviem broliam miesčioniems netoli nuo Rykanatos miesto.

Apsižiūrėtojai lankyti Šventas vietas buvo prinešę tenai daug apierų, kurias iš pradžios sergėjo tuodu du broliu. Bet neilg trukus pasidavė jie
gundinimui goduklystės (lakomstvos) ir brangiausias dovanas norėjo pasisavinti. Atėjo ant to, jog vienas antrą arti tos vietos šventos užmušė.
Tada tie nameliai truputį toliaus tapo nuo Aniolų pakelti, prie vieškelio iš miesto Rykanatos ant jūros einant, tenai ir po šiai dienai tebėra. Par
ilgą laiką prisistatė žmonės trobų ir teip stojos miestelis, vadinamas Lorettu. Vidur to miesto yra didi Bažnyčia Popiežių ir dievobaimingų žmonių
kaštu statyta, kurios viduryje yra tie nameliai, taip kaip buvo, su stogu ir koplyčėle patalpinti. Yra datirta, jog tikrai yra tie patys nameliai, kurie
buvo Nazarete. Šiandien patvirtin raštai Popiežių, par daugybę amžių nesuskaitytas skaitlius atsitiko stebuklų, toje šventoje vietoje daug
mylestų šv. žmonės išmeldė. Popiežius Inocentas XII paskyrė vieną dieną per metus dėl apvaikščiojimo atminimo to didelio stebuklo toje
vietoje, kur yra Lorettas, ir kituose nekuriuose kraštuose apvaikščiojo tą šventę.”

Yra Fatimos Marijos statulų tipas, kur Marija vaizduojama su balta tunika ir baltu apgaubu ant galvos, kuris nusitęsia iki pėdų. Žemiau kelių ant
tunikos auksinė žvaigždė. Ant rankų rožinis, liemuo perjuostas virve, o ant krūtinės užkabinta raudona širdis, apsupta erškėčių vainiko.

Yra paslaptingosios Rožės Marijos statulos. Šio tipo ypatybė ta, kad ant Marijos krūtinės yra trijų rožių žiedai: baltas, raudonas ir auksinis.

Lietuviškos Marijos statulos tipas — medinė Marijos skulptūrėlė su septyniais kalavijais perverta širdimi ir ant kelių laikanti Nukryžiuotąjį.

Yra dar daugiau įvairių Marijos statulų tipų, bet visų čia nevardysim.

                                             1. SEINAI

VIETA. Dabar Lenkijoje, 28 km į rytus nuo Suvalkų.

PRIKLAUSYMAS. Elkos vyskupija.

VARDAS. Nuo Seinos upės, dabar vadinamos Marika.

ISTORIJA. Prieraslio ir Plotno seniūnas, Perelomo girios girininkas Jurgis Grudzinskis nupirko iš Mikalojaus Sapiegos Seinų dvarą, palivarkus ir
miestelį. Būdamas bevaikis, galvojo, kaip visa tai sunaudoti Dievo garbei. Kartą sapne jis matęs baltais rūbais šv. Jackų, kuris liepęs jam
nuvykti į Vilnių ir ten susipažinti su šv. Dvasios bažnyčios vienuolyno vienuoliais. Jis tai padaręs, broliukai jam patikę ir su Vilniaus
dominikonų prioru sutaręs, kad Seinuose pastatys jiems bažnyčią ir vienuolyną, užrašys savo turtus, o prioras atsiųs iš Vilniaus kelis
dominikonus. Medinę šv. Jurgio bažnyčią ir vienuolyną Grudzinskis pastatė prieš 1602 m. ir įtaisė bažnyčiai puikų inventorių. Karalius
Zigmantas III 1603.VI4 visa tai patvirtino. Fundatorius Benediktas Vainius (1600 — 1615) įsteigė Seinų parapiją. Ta pirmoji Seinų bažnyčia
stovėjo ten, kur šiandien yra šv. Jurgio kapinynas. Ji 1842 m. buvo nugriauta. Dominikonai, turėdami daug turtų, 1610 m. pradėjo statyti dar
didesnę, renesanso stiliaus mūrinę bažnyčią. Ją konsekravo Vilniaus vyskupas pagalbininkas J.Tiškevičius 1632 m. Švč. Marijos, šv. Jurgio ir
šv. Jackaus titulais. Bažnyčios vidus buvo puikiai išpuoštas ir turėjo 11 altorių.

1760 m. bažnyčią padidino jos koliatorė Rožė Platerytė-Strutinskienė. Prie tos bažnyčios dominikonai XVIII a. pastatė didelį vienuolyną,
kuriame nuo 1826 m. buvo Seinų kunigų seminarija. Bažnyčia turi dvi koplyčias. Vieną jų išmūrijo S.Masalskis savo giminės laidojimui. Kiti
tyrinėtojai mano, kad išmūrijo Liubomirskis. Antrąją 1882 m. pastatė vysk. Viežbovskis vyskupams laidoti; ten, be paties steigėjo, yra palaidotas
ir vysk. A.Baranauskas. Po paskutinio Lietuvos — Lenkijos padalijimo prūsų valdžia atėmė iš Seinų dominikonų visas žemes ir turtus.
Dominikonai ėmė nykti ir 1805 m. paliko Seinus. Prie prūsų valdžios buvo įsteigta Vygrių vyskupija. Lenkų karalystės valdžiai prašant,
popiežius Pijus VII vyskupijos sostą 1818 m. perkėlė į Seinus, ir bažnyčia tapo katedra. Po I pasaulinio karo lenkams užėmus Seinus ir išvijus
vyskupą bei seminariją, Seinai buvo priskirti prie Lomžos vyskupijos, o buvusi katedra tapo kolegijata (su kapitula). Per kovas su lenkais Seinų
miestelis vienuolika kartų ėjo iš rankų į rankas. Lenkai daužė lietuviškas įstaigas, degino lietuviškus knygynėlius, suiminėjo net lietuviškai
kalbančius elgetas.

STATULOS ISTORIJA. Didžiausia bažnyčios brangenybė yra stebuklinga Dievo Motinos statula. Kai Jurgis Grudzinskis pastatė bažnyčią, jis
pasiuntė savo seserėną į prūsus, kur įvedus liuteronizmą daug vertingų paveikslų buvo išmesta iš bažnyčių, kad surastų gerą paveikslą Seinų
bažnyčiai. Tasai vienoje Karaliaučiaus senienų krautuvėje rado labai gražią liepos medžio pjaustytą ir paauksuotą sėdinčios Dievo Motinos
statulą ir ją nupirkęs pargabeno į namus. Statula iš karto buvo pastatyta medinėje bažnyčioje, o 1619 m. iškilmingai pernešta į naują bažnyčią ir
įtaisyta didžiajame altoriuje. Vienuolyno prioras P.Kosievskis 1720 m. apdengė statulą brangiu sidabriniu aptaisu, todėl ji atrodė lyg stovinti,
panaši į Loreto Dievo Motinos statulą. Vysk. J.K.Lubienskis (1863 — 1869) įtaisė ant Marijos ir Kūdikio galvų paauksuotus sidabrinius
vainikus, papuoštus brangiais akmenimis, paimtais iš monstrancijos. Statula didžiajame altoriuje išbuvo iki 1882.VIII.2, kada ją vysk.
P.Viežbovskis perkėlė į jo pastatytą šoninę koplyčią dešinėje pusėje. Mat statulai pagarsėjus stebuklais prie jos būdavo užprašoma daugybė
mišių. Prie didžiojo katedros altoriaus mišias gali laikyti tik kapitulos nariai, o kiti kunigai turi gauti specialų leidimą, tai kad nereikėtų nuolat tokio
leidimo prašinėti, statula buvo perkelta į koplyčią. Jos vietoje didžiajame altoriuje buvo įrengtas Švč. Marijos Aplankymo paveikslas. Spėjama,
Smuglevičiaus darbo. 1936 m. Seinų kolegiatos prepozitas prelatas J.Zlotkovskis kapitulos lėšomis grąžino statulai seną išvaizdą: nuėmė aptaisą,
atnaujino ją ir chemiškai apsaugojo nuo gedimo. 1970 m. statulą imta konservuoti ir atnaujinus 1975 m. ji buvo vainikuota. Dalyvavo abu
tuometiniai Lenkijos kardinolai, daug užsienio svečių, net vienas negras vyskupas ir 50 000 žmonių.

APRAŠYMAS. Seinų Marijos statula priklauso prie labai retų atidaromų statulų. Ji vaizduoja Mariją sėdinčią mažame be atramos soste. Po
Marijos kojom apverstas pusmėnulis, o po juo žmogaus galva, reiškianti pasaulį. Pagal kitus aiškinimus — vaizduoja velnią. Marija apvilkta ilgu
apsiaustu (peplum), dengiančiu jos kelius ir siekiančiu žemę, iš kurio matyti tik kojų apavo galai. Kairėje rankoje Ji laiko mažą obuolį, o dešine
prilaiko Kūdikį, stovintį ant Jos dešinio kelio. Kūdikis dešine rankute įsikibęs į Motinos rankos pirštus, o kairę paslėpęs Jos apsiauste.
Marijos ilgi plaukai krinta ant pečių. Abiejų veidai atkreipti tiesiai į priekį. Statulos dydis su pagrindu 1,17 m., Kūdikio — 24,5 cm. Ant abiejų
galvų paauksuoti vainikai.

Atidarius statulą (nuo Marijos kaklo iki apačios) išeina triptikas: Marija tampa stovinti, be Kūdikio, abiem rankom plačiai išskleidusi apsiaustą į
šalis. Prieš Mariją ant gotiškų arkadų pagrindo sėdi soste Dievas Tėvas, ties savimi laikąs kryžių su prikryžiuotu Jėzumi, ant Tėvo galvos —
balandis, šv. Dvasios simbolis. Vidinė statulos kompozicija irgi pjaustyta iš medžio, tik sparnuose vaizduojami asmenys yra piešti. Švč.
Trejybės sosto šalyse, po Marijos apsiaustu, kairėje pusėje yra trylika, o dešinėje keturiolika asmenų maldos poza. Abiejų sparnų pirmoje eilėje
yra po kryžiuotį su baltu apsiaustu ir raudonu kryžiumi ant jo. Manoma, kad kairėje pusėje pavaizduotas Kryžiuočių ordino magistras. Dešinėje
pusėje minioje matyti vyskupas ir popiežius su gotiška tiara. Tokios atidaromos Marijos statulos pasirodė XII a. Prancūzijoje, kur viduj
vaizduojama Kristaus kančia, o nuo XIV a. Švč. Trejybės sostas. Tose pirminėse statulose Kūdikis stovi ar sėdi ant kairio Motinos kelio,
panašiai kaip viduramžių miniatiūrose, vaizduojant trijų išminčių pagarbinimą.

Seinų statula ypatinga tuo, kad ją atidarius Marija vaizduojama po apsiaustu globianti žmones. Prancūzijos šios rūšies statulose tokio
vaizdavimo nėra. Šiandien pasaulyje tokių statulų kaip Seinų yra šešios, ir visos kilusios iš Rytprūsių — Kryžiuočių ordino žemės. Viena yra
Niurnbergo tautiniame muziejuje (neaišku ar po II pasaulinio karo išliko), kita — Cluny muziejuje Paryžiuje, trečia — Švč. Marijos bažnyčioje
Elbinge, dvi lenkų Pamary (Klonovka ir Lubisrevo bažnyčioje) ir minėtoji Seinuose.

Šių statulų kilmės laikas — XIV a. pabaiga ar XV a. pradžia. Seinų statula savo detalėmis yra charakteringiausia. Sparnuose nupieštų asmenų
drabužiai — ilgos iki plaštakų rankovės, aukštai po kaklu vyrų ir moterų susegtos apykaklės yra tikriausi duomenys chronologijai nustatyti.
Vyrai ilgais, kaklą siekiančiais plaukais. Moterų plaukai suversti į vieną šoną, laisvai krinta ant pečių. Visoje grupėje nebuvimas perspektyvos,
palyginus su figūra per trumpos rankos, ilgi ploni jų pirštai primena Fra Angelico (1387 — 1455) darbus.

MALONĖS. Garsas apie statulos stebuklingumą plačiai pasklido po Lietuvą, netgi pasiekė Romą. Vysk. P.Viežbovskio 1873 m. vizitacijos akte
pasakyta, kad Marijos statula garsi Seinuose nuo neatmenamų laikų. Kada ir kieno oficialiai buvo pripažintas jos stebuklingumas, bažnyčios
aktuose nėra pažymėta. Grigalius Šymakas, Vilniaus dominikonų prioras ir Lietuvos provinciolas, apie įvykusius stebuklus Seinuose rašo: “Po
statulos kojomis kabo sidabrinė lentelė, ant kurios matyti kūdikis vystykluose, — tai votas pono Masalskio ir jo žmonos, paaukotas po to, kai
kūdikis Felicijonas, mūsų ordine Domininkas Masalskis, jau negyvas buvo padėtas prie tos statulos ant altoriaus ir atgijo.

Kitas žmogus, nuo užgimimo luošas, ordine tėvas Liudvikas Tiškevičius, mūsų vienuolyno įsteigėjas Huščeve, tėvų iš ten dar nekalbantis
atvežtas su sidabrine votine lentele į Seinus; kai tik votas buvo pakabintas prie statulos, vaikas atgavo sveikatą”.

Seinų stebuklingos Dievo Motinos ypatingai globai dominikonai priskyrė Seinų miestelio ir vienuolyno saugojimą nuo Lietuvon įsibrovusių
maskolių 1656 m. Kai jie buvo užėmę Lazdijus ir rengėsi žygiui į Seinus, vienuolyno prioras Zigmantas Mieškajavičius norėjo statulą išgabenti
į Prūsus, kad maskoliai nepagrobtų ar nesunaikintų. Jau buvo paruoštas vežimas, pakinkyta pora gerų arklių, įkelta statula, tačiau arkliai
nepajėgę pajudinti vežimo iš vietos. Lūžusios naujos ašys, ir statulą tekę palikti vietoje. Po kelių dienų maskoliai prisiartino prie Seinų, bet
staiga nuo miesto pasitraukė: jie pamatė aplink bažnyčią būrį baltai apsirengusių kareivių (angelų), grasinančių ginklais. Išsigandę grįžo atgal
ir Seinus paliko ramybėje.

Kai Seinų dominikonai bylinėjosi su Vygrių kamalduliais dėl 30 valakų miško, jie padavė tuo reikalu prašymą karaliui Jonui Kazimierui (1648 —
1668). Tame rašte pamini Seinuose vykstančius stebuklus.

XIX a. pab. prie statulos buvo 22 votai. Be jau minėtų, liudijančių stebuklingus pagijimus, vienas yra paaukotas Gardino Rožinio brolijos, iš 1681
m., nežinia už kokią malonę. Kitas — Vilniaus panašios brolijos auka.

VAINIKAVIMAS. Kolegiatinė Seinų katedra popiežiaus apaštaliniu laišku 1973.IX.27 gavo mažesnės bazilikos titulą. Lomžos vyskupui ir
Varšuvos kardinolui Višinskiui prašant, seiniškė Dievo Motinos statula buvo vainikuota Vatikano kapitulos vainikais (1973.II.3 dekretas), o
vainikavimo iškilmės, dalyvaujant visiems Lenkijos vyskupams, tarp jų ir kardinolui Karoliui Voitylai, įvyko 1975.IX.7. Iškilmėse dalyvavo ir
daugybė Seinų srities lietuvių. Grupė Seinų lietuvaičių visų lietuvių vardu sveikino Krokuvos kardinolą Voitylą ir įteikė jam Vilniaus Aušros
Vartų Dievo Motinos paveikslą.

Vatikano kapitulos vainikais paprastai vainikuojami tiktai garsūs paveikslai, o čia statula yra ypatinga (atidaroma), tad į Seinus buvo nuvykęs
vienas kardinolas iš Romos pamatyti, kaip toji statula atrodo. Buvo duotas leidimas ją vainikuoti, tačiau uždrausta kada nors statulą atidaryti.
Paskutiniuoju metu koplyčiai įdėti geležiniai vartai ir ji atidaroma tik ypatingomis progomis. Šiaip yra užrakinta.

ATLAIDAI. Popiežius Pijus VI breve 1784.XII.3 suteikė Seinų bažnyčiai visuotinius atlaidus aplankantiems bažnyčią per tris dienas prieš VII.2,
per pačią Marijos Aplankymo šventę ir ištisą tos šventės oktavą. Taip pat švenčiama Rožinė, Grabnyčios (II.2).

                                           2. ALKSNĖNAI

VIETA. 10 km į šiaurės vakarus nuo Vilkaviškio.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija ir dekanatas.

VARDAS. Nuo Alksnės upelio. Alksna — alksnių priaugusi vieta, alksnynas; bala miške.

ISTORIJA. Kadaise čia buvo pastatyta pašiūrė medkirčiams. Vėliau išaugo 300 margų dvaras — majoratas. Į pietus nuo to dvaro ant šiaurinio
Alksnės kranto 1867 m. pastatyta medinė koplyčia ir aptverta mūro siena. 1925 m. įsteigta parapija. Koplyčią aptarnaudavo Vilkaviškio kunigai.
Šventoriuje palaidotas 1941.VI.22 Būdavonės miške nukankintas kunigas, Vilkaviškio seminarijos profesorius dr. Justinas Dabrila.

Įdomi iš senų laikų žmonėse užsilikusi pranašystė. Dar nebuvo čia parapijos, bet tik žydo kluono vietoje pastatyta koplyčia. Kartą atvykusi čia
viena vienuolė ir sakiusi, kad (1) čionai bus parapija, kad (2) iš šios parapijos kils pirmasis kunigas, kuris mirs kankinio mirtimi, ir kad (3) čia
būsiąs dominikonų vienuolynas.

Kaip matome, parapija buvo įsteigta, kunigas nukankintas. Kun. Justino motina Kudirkaitė (kapucino Kazimiero Kudirkos sesuo, žuvusi Sibire)
žinojo, kad jos sūnus bus kankinys, todėl ir draudė 1941.VI.22 išvykti į Lankeliškius pas kleboną V.Balsį. Ten buvo ir Marijampolės gimnazijos
kapelionas kun. J.Petrika. Jie visi buvo miške bolševikų nukankinti. Kun. J.Dabrila buvo švento gyvenimo dvasininkas. 1934 m. važiavo į šv.
žemę, ir, kaip sako istorikas kun. V.Strimaitis, ne moksliniais tikslais, bet save pašventinti. Jėzuitų auklėtinis. Vaikščiojo akis žemyn nuleidęs.
Buvo didelis jaunimo bičiulis ir auklėtojas. Kaip pasakojo viena jo giminaitė, prie jo kapo vyksta net stebuklingų išgijimų. Žmonės čia meldžiasi ir
prašo malonių. Palaidotas prie bažnyčios. Antkapinis paminklas — Kristus, nešantis kryžių, o apačioje raudonarmiečiai, durtuvais badantys
kunigus. Ši paminklinė dalis išdaužyta.

Dar lieka neišsipildęs III pranašystės punktas.

STATULOS ISTORIJA. Rašytoja J.Augustaitytė-Vaičiūnienė pateikė tokį statulos atsiradimo variantą (iš "Mūsų Lietuva", III t., 436 psl.):
"Koplyčios vietoje buvęs žydo kluonas. Savininkas pradėjęs matyti kluone ant balkio sėdinčią labai gražią moterį su kūdikiu ant kelių. Kai
žydas pradėjęs kalbinti ją, ji pavirtusi statula. Po kurio laiko ją dviem jaučiais (arkliai nepavežę) kelis kartus vežę į Vilkaviškio bažnyčią, bet ji
vis grįždavusi atgal. Tada kluono vietoje pastatyta koplyčia ir didžiajame altoriuje įstatę tą statulą".

Vladas Kulbokas pateikė tokius prisiminimus (iš kn. "Lietuvos bažnyčios", II t., 104 psl.): "Altorius, kuriame yra statula, labai gražaus darbo,
padovanotas mano senelio Jurgio Kulboko (anuomet Kolbašausko). Dievo Motinos statula atidara tik per specialias šventes. Šiaip ji
užsklendžiama šv. Mateušo paveikslu.

Apie šią koplyčią — bažnyčią ir Dievo Motinos statulą mano tėvas Motiejus ir teta Pranciška apie 1922 m. papasakojo tokį padavimą. Kažkada
seniai Alksnėnų dvarą valdę liuteronai ir norėję užgrobti bažnyčią. Dvaro ponas pasiuntęs nešiotę ar tarnaitę paskusti statulos vainiką tam,
kad įsitikintų, ar ji tikrai auksinė. Ta moteris buvo nematomos jėgos numesta nuo altoriaus už grotelių į bažnyčią. Tai regėdamas liuteronų
kunigas pasakęs: "Na, mano mieli vaikučiai, kas čia šventė, tegul švenčia, o jau mes čia nešvęsim".

Virbalio dominikonai norėję tą statulą pargabenti į Virbalio bažnyčią, bet arkliai nevalioję jos pavežti. Tai vežę veršių neturėjusiomis
telyčiomis. Bet iš po nakties statula vėl atsiradusi Alksnėnuose, dvaro kluone, ant panto (skersinio). Tai ir paliko statulą Alksnėnuose.

Dar manoma, kad statula yra atgabenta iš Mažosios Lietuvos. Per reformacijos bangą paveikslai, statulos buvo laikomi stabais ir šalinami iš
bažnyčių. Dalis buvo sunaikinta, dalis pateko į sandėlius pas privatininkus.

Nuotrauka 236

APRAŠYMAS. Marija pavaizduota sėdinti. Su rusva suknele iki žemės, mėlynu apsiaustu. Ant krūtinės laiko gulintį ant baltos drobės nuogą
Kūdikėlį, tik per klubus perjuostą auksiniu raiščiu. Jėzus kaire ranka laiko obuolį, o dešine laikosi už vynuogių kekės, kurią Marija turi dešinėje
rankoje. Kairę ranką Marija pasidėjusi ant kelių ir prilaiko drobulę. Po kojom mėnulio pjautuvas. Abiejų akys mėlynos, plaukai auksiniai ir ant
galvų auksiniai vainikai. Statulos aukštis apie 1,5 m.

MALONĖS. 1982 m. buvo vienas votas už statulos ant sienelės ir karoliai ant dešinės rankos riešo. Po poros metų nišoj kabojo 12 votų. 1988 m.
jau buvo per 50 votų ir neką mažiau karolių. Tiesa, dalis votų skirta Mažučių šaltinėlio koplyčiai, bet po vieno apiplėšimo jie dedami bažnyčioje.

ATLAIDAI. V.13, šv. Stanislovo, Mato, Martyno, Kryžiaus Stacijų ir Žolinės VIII.15 per tris dienas. Kiekviena moteris (kaip rašoma Br.Kviklio
kn. "Lietuvos bažnyčios", II t.) nešasi didžiausią žolinę — laukinių ir naminių gėlių puokštę, kur būna įrišta ir morka bei kitos daržovės,
kartais net kopūsto galva.

ALKSNĖNŲ MADONAI

Mūs sentėvius spaudė vergijos

Sunki, erškėčiuota dalia,

Bet viltį sudėję Marijoj

Kaip Motiną jautėm šalia.

Iš lūpų į lūpas vis ėjo

Malda ir legendos kartu,

Kol meilės aušra patekėjo

Virš Alksnės vingiuotų krantų.

Ant rankų Jos Kūdikis žaidžia —

Valdovas žavus, nuostabus,

Bet mato Jis ateitį skaudžią,

Sutrintas kaip vynuogė bus.

O Motinos žvilgsnis vis sminga

Į širdis galinga šviesa.

Jis kviečiantis, geras, skausmingas,

Kad keltųs tėvynė visa.

Už rojuje vaisių nuskintą

Pažinome žemės vargus.

Ne laurų, bet spyglių nupintas

Jo laukia vainikas dygus.

Jau girios take medis želia

Ir kryžiumi tiesia šakas,

Ir žaidžia ant kelių vaikelis.

Pažvelk į mažas Jo rankas.

Kas veidą Mažučiuos nuprausia,

Tikėdams malone dangaus,

Per maldą Mergelės tyriausią

Ne vienas sveikatą atgaus.

Gražus šitas Dievo pasaulis,

Bet ašarų versmės nedžius,

Kol žmonės statys savo laimę

Po nuodėmės vaisių medžiu.

                                          3. ANTALIEPTĖ

VIETA. 25 km į pietvakarius nuo Zarasų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Zarasų dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Antalieptės pradžia — karmelitų vienuolynas, įsteigtas XVI a. viduryje. Fundatoriai buvo J.M.Strutinskas, jo sūnus
Juozapas su žmona Rože Plateryte, Salako ir Strutynės valdytojai, Infliantų kunigaikščiai. 1732 m. jie padovanojo bažnyčiai kiek žemės ir tada
pradėjo statyti mūrinę bažnyčią. 1732 — 1734 m. išaugo ir vienuolynas. Bažnyčios statyba buvo baigta 1763 m. 1832 m. rusų valdžia vienuolyną
ir bažnyčią uždarė. Kelerius metus bažnyčia stovėjo apleista ir gerokai sunyko. 1837 m. jos pastatas paverstas cerkve. 1893 m. buvusiame
karmelitų vienuolyne buvo įsteigtas pravoslavų II klasės vienuolynas. Prasidėjus I pasauliniam karui, vienuolės išbėgo į Rusiją. 1915 m.
vienuolyne įsikūrė vokiečių karinio dalinio štabas. Bažnyčioje buvo statomi jų automobiliai ir kita. Visą likusį bažnyčios turtą išgrobstė kariai.
1918 m. ji grįžo katalikams. Pastatas atrodė baisiai. Pirmuoju klebonu paskirtas kun. Stanislovas Stakelė.

APRAŠYMAS. Bažnyčioje yra stebuklinga Marijos statula. Apie 1,6 m aukščio. Rankos nuleistos ir truputį pakreiptos į šalis.

                                          4. BALBIERIŠKIS

VIETA. 18 km į šiaurės vakarus nuo Alytaus, kairiajame Nemuno krante. Statula yra gyvenvietės šiauriniame pakrašty, Prienų link, prie kelio
Alytus — Prienai, šlaito vidury augančiame aukštų liepų guote.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Alytaus dekanatas.

ISTORIJA. Šis šlaitas, arba kalnas, vadinamas Marijos, nes čia žuvo pasibaidžius arkliams nuotaka, vardu Marija.

Klebonas apie 1982 m. sakė, kad žmonės Mergelės Marijos statulą laiko maloninga.

APRAŠYMAS. Marija stovi ant pusmėnulio. Su balta tunika, mėlynu apsiaustu, vienplaukė. Aukštis 1,6 m. Dešinė ranka prie širdies, kairė
nuleista. Po statula lenkų kalba užrašas: "Marija be gimtosios nuodėmės pradėtoji, melskis už mus".

                                          5. DARSŪNIŠKIS

VIETA. 18 km į pietryčius nuo Kauno, dešiniajame Nemuno krante.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Žiežmarių dekanatas.

ISTORIJA. Ant potvynio apardyto piliakalnio buvo pilis. 1381 m. ją puolė kryžiuočiai. Jie čia pirmą kartą panaudojo patrankas Lietuvos žemėje.
Lietuviai, pasak jų, taip išsigandę, jog patys sudeginę pilį ir išsislapstę miškuose.

1418 m. Vytautas čia susitiko su Jogaila ir drauge plaukė į Veliuoną deryboms su kryžiuočiais. Yra Vytauto laiškų, rašytų iš Darsūniškio. Iš čia
jis kvietęs vokiečių ordino magistrą P.Rusdorfą savo karūnacijai.

Ilgainiui dvare gyveno kunigaikščio girininkas, tvarkęs apylinkės miškus. Darsūniškį valdė garsūs Lietuvos didikai. 1518 m. — Grigas Astikas,
mokėdamas karaliui 600 kapų grašių nuomos; 1530 m. — Vilniaus vaivada A.Goštautas. Karalius Žygimantas Augustas Darsūniškį užrašė savo
žmonai Barborai Radvilaitei.

Pirmąją bažnyčią pastatė Vytautas 1418 m. DLK Kazimieras 1437 m. užrašė fundaciją. 1655 m. rusai bažnyčią sudegino, o gyventojus skaudžiai
apiplėšė. 1694 m. bažnyčia buvo atstatyta. 1768 m. Antanina Bialozoraitė-Oginskienė bažnyčią atnaujino, bet per 1818 m. miesto gaisrą ji sudegė.
Kai po gaisro miestelis atsistatė, gyventojai pastatė trejus vartus — šv. Agotos, šv. Jurgio ir šv. Kazimiero — su tų šventųjų statulomis,
saugančiomis miestelį nuo gaisro. Šiuos originalius vartus, vienintelius Lietuvoje, Darsūniškio savitumą ir žymę, komunistų valdžia 1963 m.
traktoriais išvertė. 1990 m. vartai atstatyti.

Dabartinė bažnyčia, statyta 1848 — 1853 m., pataisyta 1948 m.

STATULOS APRAŠYMAS. Mūrinės bažnyčios kairiajame altoriuje yra Marijos statulėlė, panaši į Šlienavos. Ir tos pačios formos. Tik aplink
galvą padaryta aureolė iš metalinių spindulių, 50 cm ilgio. Tarp sidabrinių spindulių yra 12 auksinių žvaigždžių. Marija stovi ant pusrutulio,
primynusi gyvatę, nasruose turinčią obuolį, o kaire koja — pusmėnulį. Virš statulos ant altoriaus yra trys raidės MMM, reiškiančios Mergelė
Marija Motina.

MALONĖS. Apie 1976 m. viena moteris sunkiai sirgo, niekas jau nepadėjo. Meldė Marijos užtarimo ir pasveiko. Padėkai paaukojo tą vainiką —
aureolę.

ATLAIDAI. Juozapo, Jurgio, Švč. Trejybės, Pranciškaus, Žolinės (titulo).

                                           6. DAUJĖNAI

VIETA. 12 km į pietryčius nuo Pasvalio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Pasvalio dekanatas.

ISTORIJA. XVI a. pab. Baluškių dvaro savininkas pastatė kapinėse medinę koplyčią. 1750 m. Vilniaus vysk. Zenkevičius įsakė Krinčino
kunigams bent kas trečią sekmadienį vykti į Daujėnus laikyti pamaldų.

1794 — 1803 m. Krinčino klebonas Jonas Jeronimas Šarkevičius pastatė mūrinę bažnyčią. Didžiajame altoriuje yra stebuklinga Jėzaus
Nazaretiečio statula. Prie šventoriaus sienos yra šaltinis, kurį žmonės vadina "šventąja bala". Jo vandenį laiko turint gydomosios galios.

nuotrauka

STATULOS APRAŠYMAS. Kairiajame šoniniame altoriuje yra Marijos Nekalčiausios Širdies statula. Aukštis apie 1,75 m. Ji su balta tunika ir
mėlynu apsiaustu, kurio kraštai papuošti aukso spalvos ornamentika. Apsiaustas per liemenį surištas auksine juosta. Ant galvos balta skepeta.
Žvelgia žemyn. Kairę ranką laiko prie krūtinės ir širdies, o dešinę nuleidusi. Altoriaus šonuose kabo 18 karolių.

ATLAIDAI. VIII.16, Jėzaus Vardo (titulo).

                                          7. DRUSKININKAI

Plačiau ankstesnėje dalyje.

STATULA. Bažnyčios kairiajame altoriuje yra trijų asmenų figūros: Jėzus, prikaltas prie kryžiaus, šv. Jonas ir Švč. Marija. Iš šalių kabo dvi
lentelės su 80 votų.

                                            8. GIRDŽIAI

VIETA. 10 km į šiaurę nuo Jurbarko.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Jurbarko dekanatas.

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairiajame šoniniame altoriuje yra apie 1 m gipsinė Švč. M. Marijos statulėlė.

Marija stovi ant pusrutulio, basomis kojomis, primynusi gyvatę. Šalia guli obuolys. Marija rankas nuleidusi ir kiek praskleidusi į šalis. Galva
truputį palenkta į dešinę, žvelgia žemyn. Su balta tunika ir mėlynu apsiaustu. Ant galvos balta skepeta. Už Marijos nugaros ant audeklo 2
votai — kryželis su širdele.

                                            9. JONAVA

VIETA. 24 km į šiaurės rytus nuo Kauno. 1997 m. — 36 800 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija ir dekanatas.

VARDAS. XIV — XV a. šios srities ekonominis centras buvo Skaruliai. Jonavą išaugino Žemaičių stalininkas Domininkas Kosakauskis, garsiojo
vyskupo tėvas. Miestas gavo Jono Kosakauskio vardą.

ISTORIJA. Jonavos dvaras atsirado 1740 m. 1750 m. Augustas III, M.Kosakauskienei prašant, suteikė privilegiją ruošti turgus, prekymečius,
apgyvendinti žydus, totorius. Pirmoji bažnyčia statyta 1750 m. Antroji bažnyčia, pastatyta 1791 m., priklausė trinitoriams. Po 1831 m.
vienuolynas buvo uždarytas. 1935 m. bažnyčią suremontavo klebonas Petras Vaitiekūnas. Tada buvo pastatyti du bokštai.

Rūsyje, be kitų, palaidotas vysk. Juozapas Kazimieras Kosakauskis.

STATULOS ISTORIJA. Apie 1935 m., esant klebonui Vaitiekūnui, statula atvežta iš Prancūzijos. Tuomet ji buvo laikoma stebuklinga, jai
reiškiamas didelis pamaldumas, sukurta speciali malda į Jonavos Mariją.

Didelį pamaldumą tikintieji reiškia ir šventoriuje esančiai Lurdo Marijos statulai, kuri irgi atvežta iš Prancūzijos. Pastatyta šventoriuje 1908 m.,
minint Marijos Apsireiškimo Lurde 50-ąsias metines. Ji metalinė.

APRAŠYMAS. Mūriniame bažnyčios kairiojo altoriaus įdubime yra Marijos Lurdiškės statula. Aukštis apie 1,5 m. Aureolė iš raidžių: "Esu
Nekaltai Pradėta". Ant pjedestalo prikabinta 12 votų.

MALONĖS. Jonavos miestas II pasaulinio karo metais buvo beveik visiškai sugriautas. Buvo subombarduoti ir sunaikinti net bunkeriai, kuriuos
žmonės iškasė netoli bažnyčios ir ten slėpė savo daiktus. Tuo tarpu bažnyčia liko beveik nepaliesta. Tai priskiriama Marijos globai.

ATLAIDAI. šv. Jokūbo (titulo), Marijos Vardo, Švč. Trejybės.

                                          10. JONIŠKĖLIS

Plačiau ankstesnėje dalyje.

ISTORIJA. Kotryna Puzinienė išsirūpino Žemaičių vysk. Kazimiero Paco leidimą bažnyčiai statyti. Ji ir buvo pastatyta 1674 — 1685 m. Janiškių
žemėje. 1790 m. Lietuvoje būta didelio duonos trūkumo. O darbo rankų buvo perteklius. Norėdamas žmonėms duoti darbo, tuometinis šios
vietos savininkas B.Karpis sumanė statyti bažnyčią, nes darbininkai dirbdavo tik už maistą. Darbai pradėti 1790 m. Prie Girelės miško, kur buvo
daug gero molio su šlyno priemaiša, įrengė plytinę, pastatė keletą pastatų plytoms džiovinti. Pagamintas plytas pirmiausia išdžiovindavo, po
to išdegindavo. Kai jau buvo daug prigaminta, Karpis sukvietė gyventojus, sustatė juos į eilę nuo plytinės ligi statomos bažnyčios (2 km kelio)
ir pradėjo plytas siųsti per rankas.

Šalia B.Karpis norėjęs pastatyti ir vienuolyno rūmus, pakviesti Joniškėlin dominikonus, tačiau, kai 1792 m. žaibas sudegino senąją bažnyčią,
vienuolyno klausimo nebekėlė ir naują pastatą paskyrė parapijos reikalams.

STATULOS APRAŠYMAS. Bažnyčios kairėje pusėje yra Marijos Širdies statula. Aukštis apie 1,4 m. Marija su balta tunika, mėlynu apsiaustu,
balta skepeta ant galvos. Dešinė ranka nuleista, į delną įdėta dirbtinė gėlė. Kairė ranka prie širdies. Juosmenį susirišusi virve. Kabo apie 13
karolių — tai padėkos už patirtas malones.

ATLAIDAI. Žolinės, Rožinės, Švč. Trejybės (titulo).

                                           11. JUODUPĖ

VIETA. 15 km į šiaurę nuo Rokiškio. 1997 m. — 2670 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Rokiškio dekanatas.

ISTORIJA. 1936 m. buvo įrengta koplyčia. 1938 m. pastatyta bažnyčia. Ją X.16 pašventino Rokiškio dekanas kun. Jurgis Žitkevičius,
paskirdamas Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos garbei.

Kai 1941.VI.22 prasidėjo karas, bolševikų aktyvistai suėmė 13 lietuvių, daugiausia šaulių, gyvenančių Juodupėje ir jos apylinkėse.Iš pradžių jie
buvo saugomi valsčiaus daboklėje, neduodant nei maisto, nei vandens. Naktį iš VI.29 į 30 d. jie visi buvo labai žiauriai nukankinti gretimoje
malkinėje, lavonai nuvežti į Pabubio mišką ir paslėpti po šakomis. Išvijus bolševikus, lavonai rasti suniokoti, apiplėšti, tačiau artimieji juos
atpažino. Štai aukų vardai: Antanas Balčiūnas, Ignas Balčiūnas, Pranas Bulovas, Pranas Kanopa, Vladas Kalpokas, Pranas Mažeikis, Jurgis
Meliūnas, Viktoras Piekauskas, Juozas Rinkevičius, Jonas Stelionis, Vladas Šukys, Balys Vasiliauskas ir Jonas Žindulys. Jie palaidoti parapijos
kapinėse. Ant kryžiukų pokario metais neleido pažymėti pavardžių.

1944 m. vyko mūšiai ties Juodupe, rusai kovėsi su vokiečiais. Visas miestelis virto pelenais, bet bažnyčia išliko. Tačiau atsitraukdami vokiečiai
1944.VII.30 bažnyčią padegė ir ji supleškėjo.

Kad ir kaip nukentėję juodupiečiai be bažnyčios nerimo. Senoje mokykloje jie įrengė laikiną koplyčią, bet 1946 m. okupantai liepė ją apleisti.
Nutarta bažnyčią vėl atstatyti. Ji jau buvo pradėta statyti ant senosios bažnyčios pamatų, tačiau okupantų valdžia statybą nutraukė. Žmonės
įrengė bažnyčią kluone, pradėjo lankyti pamaldas, ir taip liko. Palaipsniui pastatą suremontavo, vidus pasidarė švarus, tvarkingas ir labai jaukus,
tvarkomas kun. P.Sabaliausko. Juodupės komunistų kraugeriškus darbus aprašė "Komjaunimo tiesa" 1989.II.7.

nuotrauka

STATULOS APRAŠYMAS. Marijos Nekalto Prasidėjimo statula yra dešiniajame šoniniame altoriuje. Aukštis apie 1,5 m. Marija stovi ant Žemės
rutulio, primynusi žaltį ir pusmėnulį. Rankos į šalis. Balta marška ir mėlynu apsiaustu. Apsijuosusi mėlynu dirželiu. Už statulos ant mėlyno
fono kabo 7 padėkos ženklai: votas, kryžiukas, karoliai. Ant galvos skraistė ir 12 žvaigždžių. Žvelgia žemyn. Statula pernešta iš kažkurios
bažnyčios. Gal iš buvusios Rokiškio moksleivių?

ATLAIDAI. Marijos Motinystės, X.10 — į sekm., Kryžiaus Išaukštinimo, Viešpaties Gailestingumo (Advento 3 sekm.).

                                            12. KAUNAS

VIETA. Vilijampolė, Linkuvos g. 21.

ISTORIJA. Stefanija Stašauskienė, g.1912, vadinama "rožių karaliene", augino savo sodelyje rožes ir daug aukojo bažnyčiai. Vaikų ji neturėjo.

1966 m. su vyru Juozu Stašausku buvo pagal iškvietimą Lenkijoje ir Slupsko religinių prekių krautuvėje nupirko, rodos, už 160 zlotų, Švč. M.
Marijos statulą. Supakavo į kartoną, aprišo špagatu ir tą pačią dieną išvyko į Lietuvą.

Lenkai kontrolieriai, patikrinę daiktus, sako: "Nevalia, negalima Marijos vežti, nes rusai neleis įvežti, sudaužys". O Stefanija pradėjo verkti,
sakė, grąžins, nebus nuostolio. Na, ir su pykčiu — "vežk, vežk, matysi, kaip sudaužys" — leido. Kai ji persėdo į rusų vagoną, įėjo 4
kontrolieriai ir iškart prie Marijos: "Atrišk, kas čia?" — "Brolis padovanojo lėlę, — sakau. Dešimt minučių knaibiau, knaibiau mazgą, negaliu
atrišti, o jie laukia. Tada sakau: "Duokit peilį". Kai tik tai pasakiau, jie visi po vieną išėjo ir netikrino kupė. O namuose patraukiau, ir iškart
atsirišo.”

Marijos statulėlę pašventino tėvas Stanislovas, kai čia vedė rekolekcijas.

MALONĖS. Juozas Stašauskas apie 1969 m. susirgo pilvaplėvės uždegimu. Gydytojas manė, kad skrandis, ketino operuoti, bet vyras nenorėjo.
Paskui sutiko, daktarai rado, kad pilvaplėvės uždegimas. Dar prisidėjo plaučių uždegimas. Po to kraujas prasiveržė per burną. Daktarai sako:
"Viskas". Parvežė į namus "gyvą lavoną". Žmonai atėjo mintis maitinti jį morkų sultimis. Ir po 3 savaičių vyras visiškai pasveiko. Pasveiko, nes
žmonės meldėsi prie Marijos.

APRAŠYMAS. Aukštis apie 60 cm. Marija stovi ant "žemės", su balta tunika ir mėlynu apsiaustu. Sujuosta mėlyna juosta. Rankos sudėtos
maldai, ant dešinės alkūnės — rožinis. Tai Marija Lurdiškė.

1992.XI Stefanija savo kieme Vilijampolėje, Linkuvos g.21, pradėjo statyti Marijos Globos ir už Lietuvos laisvę pašvęstą koplyčią, kurią
paaukojo bažnyčiai. Leidimą davė kard. V.Sladkevičius. Koplyčią ketinta šventinti 1994 m. lapkričio mėn. Rūpintis pavesta kun. Alfonsui Bulotai.
Stefanija nori, kad po jos mirties namas atitektų kunigų prieglaudai. Marijos statulėlė bus toje koplyčioje.

                                            13. KRAŽIAI

Plačiau ankstesnėje dalyje.

STATULA. Bažnyčios kairiajame altoriuje Marijos su Kristumi ant kelių balta statula. Dydis apie 1,6 m. Iš dešinės lentelė su trimis votais.

                                            14. KULIAI

Plačiau ankstesnėje dalyje.

STATULA. Kulių šventoriuje stovėjo koplytėlė, kurioje buvo iš medžio dailiai išdrožtos žmogaus dydžio Marijos ir Jėzaus (ar Juozapo)
statulos. Kai kurie kuliškiai tikėjo jas turint stebuklingos galios. Šias statulas pamini D.Čiurlionytė-Zubovienė rašinyje "Paskutinieji metai",
išspausdintame "Pergalėje", 1966 m. Nr.3: "... Močiutė stovi prieš mūrinę įstiklintą koplytėlę. Joje žmogaus augumo liaudies meistro figūros —
Marija ir Juozapas. Marija baltais rūbais, mėlynu kaspinu perjuosta, su atlasinėmis kurpelėmis. Štai kur juos iš šventoriaus koplytėlės perkėlė!"

Marijos nedidelė statulėlė buvo prie bažnyčios durų, dabar perkelta prie stebuklingo paveikslo kairiajame šoniniame altoriuje, apačioje prie
sienos. Apie 10 karolių sumauta ant kaklo kaip padėkos ženklai.

PASTABA. Ar tai ta pati statulėlė, neištirta.

                                           15. KURŠĖNAI

VIETA. 25 km į šiaurės vakarus nuo Šiaulių. 1997 m. — 15 300 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Kuršėnų dekanatas.

VARDAS. Pirmutinis senovėje šioje vietoje apsigyvenęs kažkoks kuršis, davęs pradžią ir vardą vietovei.

ISTORIJA. Vietovę valdė įvairūs didikai. 1831 m. Kuršėnuose įvyko paskutinis Lietuvos sukilėlių vadų pasitarimas. Kuršėnų vikarui kun.
P.Butkevičiui buvo perduotas saugoti sukilėlių archyvas. šv. Jono Krikštytojo bažnyčią 1523 m. pastatė karalius Žygimantas Augustas. Vėliau ji
perėjo reformatams, tačiau Žemaičių vysk. Stanislovas Kiška su teisėju Jonu Mlečka, iškėlę bylą, bažnyčią susigrąžino. 1622 ir 1842 m. bažnyčia
perstatyta. Per I pasaulinį karą sugriauta. Klebonas V.Dambrauskas su parapijiečiais pastatė didžiulę mūro bažnyčią, kurią 1933.IX.29
konsekravo Telšių vysk. J.Staugaitis.

1941 m. birželio mėn. rusai suėmė kleboną kanauninką Vaclovą Dambrauską ir dvaro parke žiauriai nukankino, bažnyčią apiplėšė.

STATULA. Bažnyčios kairiajame altoriuje yra Marijos statula. Aukštis apie 1,7 m. Balta suknelė su mėlynu apsiaustėliu, aplink žvaigždžių
vainikas. Iš šalių 16 votų.

ATLAIDAI. šv. Jono Krikštytojo (titulo), Mykolo.

                                            16. LAPĖS

VIETA. 10 km į šiaurės rytus nuo Kauno.

PRIKLAUSYMAS. Kauno II dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Žemaičių kaštelionas Adolfas Lackis 1620 m. pastatė mūrinę bažnyčią. 1732 m. tapo Karmėlavos filija. 1899 m. bažnyčia
buvo padidinta. 1997-8 m. klebono kunogo R.Skrinsko rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis perdažyta bažnyčios išorė, vidus ir altoriai. Valstybės
lėšomis sutvirtintas šlaitas, pastatyta šventoriaus tvora.

STATULOS APRAŠYMAS. Bažnyčios kairiajame altoriuje yra Marijos Nekalto Prasidėjimo statulėlė (Lurdiškė). Aukštis 1,3 m (su pagrindu),
kabo 1 votas.

                                           17. LAUMALIAI

VIETA. Kelio Kretinga — Mikoliškės 5 km, dešinėje pusėje ant kalnelio.

ISTORIJA. Vienuolis, gyvenantis Kretingoje, Rytų g.3, sakė, kad Marijos statulėlė yra stebuklinga. Jis tą vietą retkarčiais prižiūri.

APRAŠYMAS. Pakilumoj, apie 30x25 m plote, apaugusioje pušimis ir beržais, stovi ženklas "Laumalių senkapis”. Archeologinis paminklas,
saugomas valstybės". (Maro laikų bendras kapas.) Ant pakilumos trys kryžiai: medinis, geležinis ir cementinis bei koplytėlė — 1,8 m aukščio ir
1,1x1,0 m apimties. Viduje tarp gėlių 50 cm aukščio Marijos statulėlė. Marija žiūri tiesiai, iš rankų eina spinduliai. Alba balta su sidabrinėmis
žvaigždėmis, apsiaustas mėlynas, nusmukęs nuo pečių iki rankų. Sidabrinis šalis aplink kaklą ir sidabrinė juosta aplink juosmenį. Ant pečių
balta skepeta.

Vietiniai žmonės beveik visi iškelti. Kurių klausiau, apie stebuklingumą negirdėję.

                                           18. MOSĖDIS

VIETA. 12 km į šiaurę nuo Salantų.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Skuodo dekanatas.

ISTORIJA. Pirmą kartą paminėtas 1253 m. kryžiuočių raštuose. Senovėje čia buvo miškai. Jei neatsirasdavo fundatorių, bažnyčias statydavo
patys vyskupai. 1551 m. Žemaičių vyskupas Vaclovas Viežbickis pastatė pirmąją bažnyčią, suteikė parapijos teises. Pagal 1987 m. KKŽ, bažnyčia
išaugo 1544 m. 1783 m. iškilo nauja mūrinė bažnyčia, išlikusi iki mūsų dienų. 1850 m. ją konsekravo M.Valančius. Mosėdžio mokykloje tikybą
dėstė J.Tumas-Vaižgantas. Jis 1897 m. rusų verčiamas Mosėdį paliko. Bažnyčios šventoriuje yra 19 Kryžiaus kelio stočių.

nuotrauka

STATULA. Bažnyčios presbiterijos kairiajame kampe yra apie 1 m aukščio Marijos statula. Marija sudėjusi rankas, apgaubta balta medžiaga.
Ant galvos karūna. Jos medžiagos aptaisas apkabinėtas karoliais, sagėmis, iš viso apie 100 padėkos ženklų.

ATLAIDAI. Šeštinių, Marijos Apsireiškimo, Žolinės, Mykolo (titulo).

                                     19. NEMUNĖLIO RADVILIŠKIS

VIETA. 22 km šiaurę nuo Biržų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Biržų dekanatas.

VARDAS. Nuo upės Nemunėlio ir miesto Radviliškio, nes irgi valdė Radvilos.

ISTORIJA. Gyvenvietę įkūrė Radvilos XVI a. II p. XVIII a. pr. miestelį sunaikino švedai. XVI a. Radvilos pastatė reformatams bažnyčią. 1877 m.
iškilo reformatų mūrinė bažnyčia.

Pirmoji katalikų bažnyčia pastatyta 1719 m. Po 1755 m. — antroji medinė bažnytėlė. 1854 m. grafas Jonas Tiškevičius pastatė akmens mūro
bažnyčią. 1905 m. jos vidus sudegė. Vietos gyventojai, lygindami I ir II pasaulinių karų metu padarytus nuostolius, sakydavo: "Per aną karą
reikėjo skaičiuoti, kas buvo sunaikinta, per šį karą — kas liko". Pokario metais čia buvo ištremtas ir daugiau kaip 10 metų gyveno Kaišiadorių
vysk. V.Sladkevičius, 1988 m. paskirtas kardinolu.

nuotrauka

STATULA. Bažnyčios išorėje, nišoje virš didžiųjų durų, yra Marijos Nekalto Prasidėjimo statula. Aukštis 1,3 m. Spalva gelsva. Marija sudėjusi
rankas maldai, palenkusi galvą.

1985 m. klebonas A.V.Zakrys atsakė laiške, kad Marijos statula gipsinė, laikoma stebuklinga, bet jokių votų prie jos būti negali, nes ji labai
aukštai.

ATLAIDAI. Švč. M. Marijos (titulo).

                                          20. PAJEVONYS

VIETA. 13 km į pietus nuo Kybartų.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Vilkaviškio dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1689 m. šv. Jono Krikštytojo, 1736 m., 1875 m. mūrinė (1914 m. sugrąžinta), 1915 m. (laikina), 1928 m. (1944 m.
išsprogdinta), 1968 m. mūrinė.

MALONĖS. Papasakojo prelatas kun. V.Jalinskas 1994.VII.11. Marijos statula yra didžiajame altoriuje. Ji su ištiestom rankom. Titulas — Marija
Maloningoji.

1. Per remontą 1968 m. nuo stogo pradėjo kristi čerpės ir darbininkams, esantiems ant stelažo, iškilo didžiulis pavojus. Bet jie liko gyvi, nes
darbas buvo paaukotas Švč. M. Marijai.

2. Vienas jaunuolis, Zigmas, dar neturintis 18 m., nukrito iš 11 metrų aukščio ant betono ir jį uždengė kaip negyvą. Jau norėjo iškviesti
prokurorą, bet klebonas V.Jalinskas su kitais puolė ant kelių prie Marijos ir nunešė vaikiną į kleboniją. Nuvežė į ligoninę. Nerado jokio lūžio, o
vakare jis jau dirbo.

ATLAIDAI. Padėkai klebonas išprašė iš vysk. L.Povilonio atlaidus Švč. M. Marijos Širdies VIII.22 (Karalienės).

                                           21. PALANGA

VIETA. 25 km į šiaurę nuo Klaipėdos.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Palangos dekanatas.

VARDAS. Pirmą kartą minima 1161 m., kai čia buvo išlipęs Danijos karalius Voldemaras I su savo kariuomene. XIX a. I p. etnografas ir literatūros
istorikas Liudvikas Adomas Jucevičius rašė, kad Palangos vardas kilęs iš lietuviškų žodžių "po langu", nes vėjas (...) užpusto smėliu namus iki
pat palangių. Taip teigia, ir labai teisingai, prūsų mokslininkai. O iš palangiškių galima išgirsti, kaad senovėje Palanga buvusi prie pat jūros,
bangos skalaudavusios namų palanges, todėl toks ir vardas. K.Būga Palangos vardą laikė kuršišku: "Vardo galūnė yra -nga, kaip ir kituose
senojo Kuršo vietovardžiuose". A.Vanagas vardą sieja su žodžiu "palios" — buvusio ežero vieta, pelkė. Bandyta šią šaknį lyginti su senovės
graikų žodžiu "palos" — dumblas, stovintis vanduo, ir su lotynų žodžiu "palus" — liūnas, pelkė. Šie palyginimai mūsų nagrinėjamo žodžio
šaknį nukelia į indoeuropiečių prokalbės laikus. Pagal ilgametį pajūrio tyrinėtoją V.Gudelį, Palanga galėjo atsirasti ir iš ankstesnės formos
Palanka — vieta palei lauką, lunka (prūsiškai kampas, įlanka). Kitados Rąžės žiotyse būta įlankos, pavangos (vanga kuršių protėviai vadinę
skynimą). Įdomu esą, kad Latvijos (Kuršo) Palanga yra netoli buvusios Vangos sodybos. Iš Rusijos armijos maršruto 1757.IV.17 aprašymo
išeina, kad upelis Rąžė vadinosi Palanga. Vienodos nuomonės apie vardo kilmę nėra, bet tikra, kad tai senas baltiškas vietovardis.

ISTORIJA. “1409 m. žemaičiai padarė perversmą, sumušę prie Palangos kryžiuočių kariuomenę. 1511 m. karalius Zigmantas Palangos kraštą
dovanojo Žemaičių seniūnui St.Kęsgailai. 1776 m. ji perėjo į Vilniaus vysk. Masalskio rankas, o dar vėliau — į grafo Tiškevičiaus. 1817 — 1819
m. priskirta prie Vilniaus gubernijos, vėliau — prie Kuršo. Susidarius Latvijos valstybei, įėjo į jos teritoriją. 1921.III.31 Palanga grįžo prie
Lietuvos.

Koplyčią 1554 m. pastatė Ona Jogailaitienė. Pirmoji bažnyčia koplyčios vietoje iškilo 1590 m. Antroji bažnyčia klebono Mato Vilčiausko
pastangomis ir Palangos seniūnijos lėšomis pastatyta 1767 m. Dabartinė prelato Juozapo Šniukštos pastangomis, parapijiečių, grafų Tiškevičių
ir vasarotojų aukomis pradėta statyti 1897 m. ir baigta 1907 m. Konsekruota Telšių vysk. J.Staugaičio 1929 m. Projektas Šrandmano. Altoriai ir
sakykla Mannos (Tulūza). Vitražai Zalenskio (Krokuva). Suolai Zagorskio (Šiauliai) ir A.Liebaus (Palanga). Statybai panaudota 18-os profilių
plytos.

BIRUTĖS KALNAS. Senovėje tai buvo lietuvių alkakalnis. Ant jo degino šventąją ugnį. Kronikose užrašyta, kad kunigaikštis Kęstutis
viešėjęs Palangoje bajoro Vidmanto namuose ir pamilęs jo gražią dukterį Birutę. Ši, būdama deivės Praurimės vaidilutė, atsisakiusi už
Kęstučio tekėti. Bet kunigaikštis pavogęs Birutę, nusivežęs į Naujųjų Trakų pilį ir 1343 m. vedė. Gimė jiems sūnų ir dukterų. DLK Vytautas
buvo Birutės pirmagimis. Žuvus Kęstučiui, Birutė grįžusi į Palangą ir toliau tarnavusi seniesiems dievams. Čia ji ir mirusi. Birutės kalne buvusi
palaidota. XV a. ant kalno buvo pastatyta šv. Jurgio medinė koplytėlė. Šiai suirus, suręsta antroji. 1869 m. baigta statyti trečioji, dabartinė,
aštuoniakampė raudonų plytų koplyčia. Šiaurinėje kalno pusėje 1899 m. įrengtas urvas ir graži Lurdo grota su Marijos statula. Aplink kalną
šliejosi vienas gražiausių Lietuvos parkų, įrengtas 1898 — 1899 m. grafo Tiškevičiaus. Jo viduryje 1897 m. pagal architekto Švechteno projektą
pastatyti rūmai ir didelė Kristaus statula, kurios skulptorius —Stasys Žirgulis. 1952 m. statula buvo sunaikinta. Nė vienas sunaikinime dalyvavęs
asmuo nemirė sava mirtimi. Atgimimo laikotarpiu atstatyti skulptūrą iniciatyvos ėmėsi Vitalius Litvaitis. Pašventino 1993.06.14 vysk. A.Vaičius.
Plačiau: “XXI a., 1993.VII.23 d.

STATULA. Daug Lurdiškės M. Marijos grotų esama Lietuvoje, bet Palangos grota meniškiausia ir turbūt artimiausia Lurdo vaizdui. Ją įrengė
grafas Feliksas Tiškevičius. Tiesa, ji ilgą laiką stovėjo visiškai neužbaigta, trūko ir šv. Bernadetos statulėlės, ir tvorelės, tai buvo didelis
trūkumas, nes vasarotojai kartais nepagarbiai elgdavosi. Tik II pasaulinio karo metu pamaldūs parapijiečiai, surinkę aukas, aptvėrė grotą
geležine tvorele ir pastatė šv. Bernadetos statulėlę. Man atvykus į Palangą 1935 m. grotos nišoje stovėjo jau antroji Nekaltai Pradėtosios M.
Marijos statula skulptoriaus menininko Čižausko darbo. Pirmosios statulos net nuotraukoje neteko matyti. Parapijiečiai pasakojo, kad ji buvusi
mažoka ir neproporcinga nišai. Todėl po I pasaulinio karo klebonas J.Šniukšta statulą pakeitęs.

Per II pasaulinį karą Birutės kalno Švč. M. Marijos Neperstojančios Pagalbos koplytėlė ir Lurdo grota buvo žiauriai išniekintos. 1940 — 1941 m.
rusų okupacijos metu vieta paversta jūros žvalgybos postu, apkalta aukšta lentų tvora, apačioje prie kalno stovėjo karių sargyba. Bet taip kalno
koplytėlė ir grota išliko nepaliestos.

Vokiečių okupacijos metu istorinis kalnas ir paminklai išliko nepaliesti. Tik antrą kartą sugrįžus rusams kalnas, koplytėlė ir grota buvo vėl
žiauriai išniekinti. Išgelbėtos tik dvi statulos iš kalno koplytėlės. — Švč. Jėzaus ir Marijos Širdžių, jos buvo perkeltos į parapijos bažnyčią.
Altorius ir grotos statula palikti vietoje. Manyta, kad kaip istorinio paminklo okupantai nedrįs liesti. Tačiau buvo apsivilta. Iš nakties koplytėlė
rasta karių išplėšta, altorius sunaikintas. Švč. M. Marijos Neperstojančios Pagalbos paveikslas, pieštas lentoje, popiežiaus Pijaus VII (1800 —
1823) aukso vainiku vainikuotas, buvo sudaužytas, vainikai pavogti. M. Marijos statula Lurdo grotoje iš automatų sušaudyta. Teliko statulos
dalys, sujungtos armatūra. Ji “tebestovėjo” nišoje, nes buvo tvirtai pricementuota prie uolos. Šitaip grotos statula, netekusi savo išvaizdos,
sugniužusi lyg sužeistas fronto karys, stovėjo daugiau negu metus laiko. Vietiniai komunistai, paneigę bažnyčios teises tvarkyti istorinę kalno
šventovę, patys tvarkėsi savaip. Pradžioje nuplėšė ir nuvežė grotas, geležinę tvorelę. Atidengta grota, metų metus apleista, be priežiūros
virto šiukšlynu, išviete. Tokiu pat šiukšlynu buvo paversta ir kalno koplytėlė. Dargi jos sienoje, buvusio altoriaus vietoje, prastu braižu buvo
nupieštas nuogos moters paveikslas. Bent dvejus metus koplytėlė buvo naudojama kaip išvietė. Tik vėliau, kai respublikoje ir Palangos kurorte
buvo leista lankytis užsieniečiams, kalnas apvalytas nuo šiukšlių, koplytėlė iš viršaus aptinkuota ir pašalintas kryžius nuo stogelio, vidus
išbalintas ir panaudota kaip kioskas — skaitykla. Sušaudytą grotos statulą, veikiau jos armatūrą, kaip istorinį paminklą nusiėmė vietos
bažnyčios komitetas. Ir pavedė vietos skulptoriui Stasiui Paulauskui restauruoti. Jos restauravimas susijęs su nuostabia istorija. Buvo taip.
Sušaudyta statula sugniužusi liejo savo skausmą dėl tautos nelaimės. Ji dabar buvo liudininkė žiauraus, šventvagiško tautos istorinio paminklo
išniekinimo. Vietos klebonas ir bažnyčios komitetas nutarė, jog nėra galima bent tomis sąlygomis statulą restauruoti ir palikti buvusioje vietoje,
kad ji iš naujo būtų niekinama. Buvo laukiama palankesnio momento, bent kol nusistovės tvarka. Bet štai prasidėjo nuostabūs reiškiniai. Švč. M.
Marija pati pareikalavo, kad jos statula būtų iš ten paimta, restauruota ir perkelta parapijos bažnyčion, maždaug ton vieton, kur ji dabar yra.

Šiek tiek žinių apie pačią parapijos bažnyčią. Ji 1941.VI.22 vokiečių puolimo metu tapo pirmuoju taikiniu, todėl artilerijos sviedinių buvo smarkiai
apgadinta. Tačiau nutolus frontui, okupacijos laikotarpiu buvo visiškai restauruota. Tik 1944.X.10 grįžtant rusų frontui bažnyčia buvo iš naujo
tyčia, be tikslo apšaudyta iš artilerijos ir vėl apgadinta, ypač bokšto dalys ir stogas. Frontui sustojus ir kovoms užsitęsus apie penkis mėnesius,
nedrausmingi fronto kariai kokius tris kartus mėgino bažnyčią apiplėšti. Be to, bažnyčia buvo prievarta evakuota su dalimi savo inventoriaus.
Rado prieglaudą už 10 km Žibininkų kaime pas didelius bažnyčios rėmėjus T., Z. ir Br. Astrauskus. Ten jų bute įrengta koplytėlė apie tris
mėnesius atstovavo parapijos bažnyčiai. Parapijos evakuotai bažnyčiai globoti buvo leista laikyti sargą. Pirmuoju sargu buvo zakristijonas
Petras Gėryba. Vėliau vietinis karo komendantas leido sargo teisėmis sugrįžti klebonui J.Ilskiui, kuris apsigyveno bažnyčios zakristijoje. Ir
vėliau, civiliams gyventojams pamažu sugrįžus į miestą, klebonas vis negavo buto ir ilgą laiką, net kelerius metus, gyveno zakristijoje. Vietos
klebonas greit priprato prie naujų sąlygų. Jautėsi laimingas pas savo Viešpatį radęs prieglaudą. Puolimų metu, kada drebėdavo bažnyčios
langai ir pastatas, kunigas ramindavęs save tyliai giedodamas ar niūniuodamas giesmę "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė". Brevijorinei maldai
buvo pasirinkęs klausyklą, nes iš ten aiškiai matėsi tabernakulis, o priešais klausyklą stovėjo jo mėgstamiausias Maloningosios Dievo Motinos
altorius.

Ir štai 1945 m. (smulkiau datos neprisimenu; tai įvyko sapne) savo įprastoje vietoje aš kalbėjau brevijorių.. Staiga nušvito bažnyčioje šviesa,
lyg kas būtų užžiebęs elektrą, nes nakties metu aš melsdavausi prie žvakės, kad nestebinčiau praeivių, ypač karių. Pakėlęs galvą pamačiau
nuostabų reginį. Kairiajame šone, Maloningosios Švč. Marijos altoriuje, truputį žemiau altoriaus mensos stovėjo šviesi Nekaltai Pradėtosios
M. Marijos Lurdiškės statula. Apsupta malonios šviesos Marija žiūrėjo į dangų. Jos veidas buvo malonus, lyg besišypsantis. Staiga statula
atgijo, palenkė galvą, pažvelgė į mane, išskėtė ir vėl suglaudė rankas, pravėrė lūpas, lyg norėdama ką pasakyti. Man pasirodė, tarsi Ji kviečia
ateiti arčiau. Aš prisiartinau prie Jos ir atsiklaupiau. Laukiau, ką Ji man pasakys. Ji prakalbo: "Mano sūnau ir Mano tarne, Tu daug meldiesi
prašydamas taikos ir už kitus. Reikia, kad tu daugiau melstumeisi už save, nes daug tau teks kentėti dėl Mano Sūnaus Vardo. Melskis ir būsi
išklausytas". Tuo ir baigėsi mano sapnas ir miegas. Jis mano gyvenime turėjo didelės reikšmės. Arešto, kalėjimo, lagerio bei ištrėmimo metu jis
teikė man stiprybės, kad nepalūžau dvasia. Guodė ir teikė gaivinančios vilties. Be to, jis buvo pradžia tolesnių įvykių. Nepraėjo nė mėnuo laiko,
kai į mano duris (zakristijos) pasibeldė ir atsakymo nelaukdamas įžengė Stasys Paulauskas. Lyg šaltas vanduo perpylė mano kūną. Buvo ko
nustebti. Šis žmogus buvo žinomas visoje apylinkėje ir rajone kaip žiaurus istrebitelių vadovas. Be to, visada neblaivus. Jo, kaip nuolat girto
pabaisos, bijojo visi apylinkės gyventojai. Retas kuris kokiu nors būdu nebuvo nukentėjęs. Ne mažiau žiaurus jis buvo ir savo šeimai. Dar
labiau mane nustebino jo krikščioniškas pasveikinimas. Paprašytas atsisėdo. Vėl pašokęs mėgino atsiprašinėti, siekė ranką bučiuoti. Mano
nustebimui galo nebuvo. Šiuo atveju sunku buvo nustatyti, ar jis negirtas, arba vos tik girtas. Kalbėjo nemikčiodamas, aiškiai, kaip pats įspėjo,
turįs labai svarbų reikalą. Tai būta jo gyvenimo staigaus posūkio, tik sunku buvo iškart tuo patikėti. Pokalbis tęsėsi valandą, o gal ir dvi. Čia jis
atidengė man savo gyvenimo įdomiausius momentus. Anksčiau palangiškiai apie tai nieko nežinojo. Niekam į galvą neatėjo, kad jis jau senokai
gyveno Palangoje. Turėjo Ganyklų gatvėje užmiestyje mažytį lyg koplytėlę namelį. Turėjo ramią pamaldžią žmoną ir sūnų Staselį, kuris noriai
kasdien tarnaudavo šv. Mišioms. Jis pats mieste buvo žinomas kaip nepataisomas girtuoklis, peštukas ir valkata. Prisipažino, kad yra velionio
kun. Milinio auklėtinis. Labai gražiai auklėtas, baigęs Paryžiaus aukštesniąją meno mokyklą. Pradžioje Prancūzijoje buvęs gražiai
užsirekomendavęs savo meniniais sugebėjimais. Bet nelemta girtybė, įprotis gerti išplėšė jam garbę, vardą ir žmogiškumą, religiją, sveikatą ir
gyvenimo viltį. Štai dabar jis priėjęs gyvenimo krizę. Jis, kaip istrebitelių vadovas, kelis sykius buvo papuolęs į tokius spąstus, iš kurių
nebuvo vilties gyvam ištrūkti. Žuvę jo draugai, o jis vis kažkaip nematomos rankos buvęs išgelbėtas. Dabar jam esą aišku, kad toji jį gelbėjusi
ranka buvo Švč. M. Marija. Prieš porą savaičių jis patyręs sapne labai aiškius regėjimus, kuriuose Švč. M. Marija pasakiusi, kad jo gyvenimo
dienos suskaitytos. Jam priklauso Dievo bausmė. Tačiau dėl jo jaunystėje buvusio pamaldumo, dėl pasivedimo Jos globai Marija nori jį
išgelbėti. Todėl Marija griežtai pareikalavo, kad jis liautųsi daręs pikta, nutrauktų visus ryšius su piktais draugais, atgailautų ir Marija jį
išgelbėsianti nuo pražūties, kuri jam gresianti... Jis pabudęs tokio sapno labai sunervintas, dar labiau pykęs ir piktžodžiavęs Dievui ir Švč.
Marijai. Paniekinęs sapną ir vėl nuėjęs gulti. Bet vos sudėjęs akis, kai vėl toji pati Švč. Mergelė Lurdiškės paveiksle pasirodžiusi jam, dar
skaudesniais ir griežtesniais žodžiais įspėjusi ir reikalavusi greit apsispręsti, pasirinkti ir pasiryžti: arba žūti, arba gyventi kitaip. Po to jis
nubudęs, neramumo verčiamas nuėjo į gretimą kambarį pas panašų į save draugą Volodią Smalinikovą. Anas jam patarė kalbėtis su Švč. M.
Marija ir išsiaiškinti, ko Ji reikalaujanti... ir pan. Jis trečiąkart tą pačią naktį matė Švč. Dievo Motiną. Jau buvo pasirengęs su ja kalbėtis,
pasiaiškinti. Paklausęs, ką turįs daryti. Marija paaiškinusi, kad jis turįs nutraukti ryšius su piktais draugais ir liautis persekioti nekaltus žmones.
Pakeisti gyvenimo būdą, laikytis santūriai, mesti girtavus, atlikti išpažintį, atlikti Jai gerą darbą, kurį jam turi nurodyti vietos bažnyčios
klebonas. Jis dabar mėginęs atsikalbinėti, aiškintis, kad nepajėgsiąs to padaryti. Tačiau Marija griežtai reikalavusi sąlygas pildyti be pakeitimų,
kitaip Ji pagrasinusi atimti savo globą, o tai reiškia jam pražūtį: jis neteks laikinojo ir amžinojo gyvenimo. Tada jis pajutęs baimės jausmą ir
pasižadėjęs pamėginti vykdyti sąlygas, jei Marija jam pagelbėsianti. Marija, galvos linktelėjimu pažadėjusi paramą, išnyko iš jo akių. Rytmetį
St.Paulauskas apsvarstęs nakties regėjimus, nebedrįsęs numoti ranka į juos. Dar pasitaręs su draugu Volodia, kuris ir pataręs paklusti
įspėjimui. Tada jis nutaręs mėginti vykdyti sąlygas. Pirmas ir sunkiausias klausimas buvo, kaip atsipalaiduoti nuo KGB rankų ir istrebitelių
tinklo. Laikas tam buvo labai nepalankus. Dar tebevyko aršios kovos su partizanais. Todėl pirmas mėginimas išeiti atostogų pas vietos KGB
viršininką baigėsi visišku nepasisekimu. Viršininkas atsitraukimą mėgino įtarti palankumu priešų sparnui ir grasino mirtimi. Tada jis nutaręs
kreiptis į centrą Vilniuje. Ten labai panašiai pasielgta. Jis visiškai nusivylęs rengėsi grįžti namo. Atėjusi mintis nueiti į Aušros Vartus. Jau
buvo vakaras, kai jis, suklupęs Aušros Vartuose, mėginęs melstis, bet nesisekę. Todėl jis priekaištavęs Švč. Marijai, kodėl Ji varginanti jį
negalimais dalykais. Bet štai tyliai, lyg į ausį, kas jam pasakęs: "Stok ir eik komisijon — juk tavo išvaizda panaši į sunkaus ligonio. Eik, skubėk,
gal dar šiandien ką laimėsi ir bent užsiregistruosi!"

Taip jis atsiradęs ligoninėje ir kaip pareigūnas iš provincijos buvęs priimtas be eilės ir gavęs komisijos rekomendaciją skubiai nutraukti
nervingą darbą, gauti bent vieneriems metams atostogas gydymui. Su sveikatos komisijos rekomendacija jis vėl nuvykęs į darbo centrinę
įstaigą, kur be jokių atsisakinėjimų gavęs atleidimo iš pareigų raštą neribotam laikui gydytis. Dabar jis pajutęs, kad Švč. Dievo Motina padeda
ir globoja jį. Nakties metu sugrįžęs į Aušros Vartus, pirmąkart po daugelio metų labai nuoširdžiai, su ašaromis akyse meldėsi. Vietos KGB
viršininkas, gavęs raštą, nors ir pyktelėjęs, bet nebegalėjęs atsakyti atleisti jį iš pareigų. Dabar štai atėjęs jis prašė manęs, kaip vietos
klebono, nurodyti jam, kaip turįs atlikti kitas jam uždėtas sąlygas, būtent atgailą ir atgailos darbą, apie kurį Švč. Marija jam nepasakiusi, bet jis
turįs padaryti tai, ką paskirsiąs vietos klebonas.

Aš, jausdamas, kad esu surištas su Švč. Marijos apsireiškimais, tuo pačiu tikslu, negalėjau nieko kito jam skirti, kaip tik restauruoti Švč. Marijos
statulą Palangos lurde. Todėl ir paliepiau drauge su Palangos bažnyčios komiteto atstovais nuvykti į Birutės kalne esančią Švč. M. Marijos
grotą, atsargiai atkalti rusų karių sušaudytą statulą, parsigabenti ją į dirbtuvę ir laisvu nuo darbo laiku restauruoti, paliekant dar tinkamas
statulos dalis ir armatūrą. Darbą atlikti gerai, panaudojant visus savo meniškus gabumus. Statulą impregnuoti ir pritaikyti lauko sąlygoms, kad
atsiradus galimybėms būtų galima ją grąžinti į buvusią vietą. Ji turės būti atgabenta į bažnyčią ir pastatyta ant puošnaus pjedestalo, greta kitų
bažnyčios statulų. Darbą paaukoti apsireiškimo metu Marijos nurodyta intencija; už visas priemones ir sunaudotas medžiagas pateikti Palangos
Romos katalikų bažnyčios komitetui sąskaitą.

Darbas užsitęsė apie dvejus metus. Kilus įtarimui, ar jis bus įvykdytas, po metų laiko buvau nuvykęs patikrinti. Radau vos įpusėtą. Prašiau
paspartinti darbą ir statulą atgabenti į bažnyčią.

Buvo pavasaris. Rodos, 1946 m. Aš buvau išvykęs į Kretingą pagalbon į rekolekcijas. Po trijų dienų grįžau, buvo vėlus vakaras. Senu įpročiu
nuėjau į savo klausyklą užbaigti likusią brevijoriaus dalį. Baigęs maldą, pakėliau akis į Maloningosios Švč. Marijos altorių ir labai nustebau,
nes pamačiau tą patį vaizdą, matytą prieš dvejus metus sapne. Dabar toje pat vietoje stovėjo naujai restauruotoji Nekaltai Pradėtosios M.
Marijos Lurdiškės statula. Ji labai panaši į sapne regėtą statulą, kuri kalbėjo į mane. Artimiausią sekmadienį statula buvo iškilmingai
pašventinta. Susijaudinusi minia ašarotomis akimis priklaupdama sveikino ir bučiavo Švč. M. Marijos koją. Po to ir liko paprotys: palangiškiai
atėję ir ypač išeidami iš bažnyčios, atsisveikinę su Išganytoju tabernakulyje, ėjo prie Marijos statulos ir pasimeldę klupsti bučiavo Jos koją.
Tai darė, kaip pastebėjau, visi be skirtumo, seni ir jauni, kaimiečiai ir inteligentai; net maži vaikučiai prašydavo, kad mama pakylėtų pabučiuoti
Marijos koją. Po devynerių metų kalėjimo ir tremties Sibire radau statulą apie porą metrų pastumtą iš vietos kampo link elektros iliuminacijos. Tai
rodo, kad tikinčiųjų pamaldumas nemažėja. Dažnai prie statulos dega žvakutės. Ypač tai mėgsta padaryti atvykę vasarotojai, net kitatikiai
pravoslavai — rusai”.

Kaip istorinę tiesą liudija kun. J.Ilskis, Jono, gimęs 1907 m., tuo metu buvęs Palangos Romos katalikų bažnyčios klebonu (mirė 1985.X.6
Viekšniuose).

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešinėje pusėje, dar dešiniau Marijos altorėlio ir prie pat žemės ant pjedestalo, yra Marijos Lurdiškės stebuklinga
statula. Aukštis apie 160 cm. Baltais drabužiais, per liemenį perjuostas mėlynas kaspinas. Rankos sudėtos maldai. Ant dešinės alkūnės kabo
rožinis. Nuo galvos iki blauzdų skraistė — balta, o atsilenkę kraštai geltoni. Taip pat ir to balto rūbo apačia, apykaklė bei rankogaliai apvesti
gelsva ornamentuota juostele. Marija žvelgia šiek tiek aukštyn. Ant kaktos ir palei smilkinius matosi neuždengtų rudų plaukų sruogos. Marijos
veidas labai gražus.

                                          22. PALEMONAS

VIETA. 10 km į rytus nuo Kauno.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Kauno I dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1992.05.15 kardinolas V.Sladkevičius pasiūlė saleziečiams iš Kauno šv. Antano bažnyčios keltis į Palemoną ir ten
pastatyti bažnyčią, kurti saleziečių centrą. Bažnyčią pašventino 1996 m. per Žolinę.

nuotrauka

statulos istorija. Apie 1984 m. Vytauto bažnyčios saleziečių rėmėjai norėjo pastatyti šv. Jono Basko statulėlę. Dėl įvykusio konflikto kreipėsi į
šv. Antano bažnyčios kleboną Krizantą Juknevičių, kuris maloniai priėmė ir pasiūlė dar padaryti Marijos Krikščionims pagalbos statulėlę.
Menininkė Petraitytė padarė ją iš uosio ir pastatyta šv. Antano bažnyčios kairės pusės altoriuje 10-čiai metų. Jau pervežant statulėlę buvo
pastebėta, kad dingo Marijos akis, taigi pastatė ją statomos bažnyčios rusyje. Vėliau, 1993 02 26 m., Pelenų dieną vaikai pastebėjo skruostais
bėgant “aliejines” ašaras. Švč. Marijos statulėlė verkė iki buvo perkelta prie pastatytos bažnyčios kairės navos.

Ašarų skonis buvo kančios. ???

APRAŠYMAS. Apie 120 cm aukščio. ???

ATLAIDAI. Sekminės — jaunimui, Žolinė — vaikams, Rožančinė (titulo) — suaugusiems.

                                           23. SALANTAI

                                          1. Gaidžio kalnas

VIETA. Salantų miestelio pakraštyje.

VARDAS. Pagal legendą matė giedantį auksinės spalvos laumės kulį prie Salantos, einant iš miestelio. Jis pakilęs ir nuskridęs link dabartinės
koplyčios (ir tada buvo ten koplyčia).

ISTORIJA. A.Bendiko "Keleivis, išeinąs į Žemaičius ir Lietuvą..." 1925 m. šios vietos praeitį taip aprašo: "Laikuose Žemaičių vysk. Melchioro
Geišo, 1630 metuose, Mikalojus Passamovskis, arklininkas Jo didybės karaliaus Zigmunto III, buvo pastatydinęs medinę bažnyčią, vadinamą
"Skilandžiais". Ta vieta šią dieną randasi nuo miestelio Salantų už gero varsto pietvakariuose, o ant tos vietos yra maža medinė koplytėlė ant
kalniuko, vadinamo "Gaidžio kalnu". Ta bažnyčia buvo užgrobtinai patekusi į to laiko užplūdusiųjų kalvinų rankas, ką patyręs vyskupas
Geišas liepė Varnių prelatui Jurgiui Lepačinskiui pašaukti ant teismo užgrobėją kunigaikštį Jonušą Radzvilą ir, nusprendimu Lietuvos
Tribunolo, gavo Radzvilas sugrąžinti katalikams tą žemę, ant kurios stovėjo bažnyčia su klebonija, ir prispyrė duoti rąstus pastatymui naujos
bažnyčios, kurią Lepačinskis su kitais to laiko galiūnais ir pastatydino 1637 metuose ant aukštesnės vietos, kurioj ir šią dieną tebestovi,
pramindamas "Salantai", kas tur būti, nuo to paeina, kad apie buvusius Skilandžius po Kalnelio lauką buvo ir tebesti daug kalvelių, rudeniais ir
pavasariais apliejamų vandens. Žmonės matydami kalbėdavo: "Sala antai", nuo kurių žodžių naujoji bažnyčia ir tapo praminta "Salantai". Prie
bažnyčios pradėjo žmonės statytis namus ir tokiu būdu įsikūrė ir miestelis Salantai.

Kur senovėje stovėjo Skilandžiai, tenai ant šalimais esančio kalno buvo ir miestelis, tuo pačiu vardu vadinamas. Kuigaikščiui Bagdonui
Oginskiui taisant visą to kalno žemės plotą į ariamas dirvas, pirm keturių dešimčių metų, vietomis galėjo pastebėti daug degtų plytų, plytgalių iš
žemės išartų, iš buvusių namų griuvėsių. Šiandien nuo Skilandžiuose buvusios bažnyčios vietos už kokių 300 sieksnių stovi Salantų miestelio
izraelitų kapai. Kur stovėjo Skilandžių bažnyčia ir šventorius, tenai šią dieną galima tiktai pastebėti krūveles ir pavienius akmenis, apaugusius
vejomis, kurie vieni tebestovi to praėjusio laiko liudininkais. (...)"

Tai tiek užrašyta Bendiko kalendoriuje. Jei protestantai, užgrobę bažnytėlę, ant jos viršaus vietoj kryžiaus uždėjo gaidžio figūrą, galėjo ta
vieta nuo tada būti praminta Gaidžio kalnu.

Lietuvos laikais buvo medinė koplytėlė. Statula apkabinėta rožiniais, karoliais. Budrienė (beprotė) nukabinėdavo ir pati viskuo pasipuošdavo.
Klebonas Stanislovas Mažeika pastatė mūrinę bažnyčią, įvedė Žolinės atlaidus.

Po okupacijos ateistai skleidė gandus, ypač po remontų, kad po grindimis užkasti turtai, todėl eidavo ieškoti ir laužydavo. Gadino ir internato
auklėtiniai. Daktaras Jonas Simaitis (1919 — 1981) atstatinėjo koplyčią. Buvo išmūrytos sienos, durys, pastatyta molinė Marijos statula
išskėstomis rankomis. Imbarės kolūkis uždėjo skiedrų stogą. J. Simaitis trejus metus prieš mirtį susirgo, nebaigė statyti koplyčios ir mirė.
Koplyčia buvo išgriauta, plytos išnešiotos. Blogi žmonės pavogė duris, sudaužė altorėlius, išplėšė grindis. Statulas tris išvežė į muziejų. Viena
buvo Kretingos kraštotyros muziejuje.

1987 — 1988 m. koplyčią atstatė skulptorius Orvidas.

APRAŠYMAS. Altoriuje įrengta Marijos statulos kopija.

Altorius yra ant akmenų. Ant jo — medinė Marijos statula su perverta kalaviju širdimi, karūna, su inkarais, sujuosta mėlynu kaspinu, po kojomis
gėlės. Labai savotiška. 1988.V.8 koplyčia pašventa.

                                         2. Baltoji koplyčia

Išvažiavus iš Salantų, ties posūkiu į Grušlaukį stovėjo Baltoji koplyčia. Joje buvo stebuklinga Švč. Mergelės Marijos statula. Šią koplyčią
sugriovė netyčia į ją atsitrenkusi mašina. Dabar jos nelikę (apie tai pranešė Ramutė Navasaitienė, gyvenanti Vilniuje).

                                            24. SALOS

VIETA. 28 km į pietvakarius nuo Rokiškio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Rokiškio dekanatas.

VARDAS. Beveik iš visų pusių vieta apsupta ežero.

ISTORIJA. Dvaras minimas 1568 m. kunigaikščių Radvilų turtų sąrašuose. Koplyčia buvo prieš 1775 m. Vienas iš Marikonių 1781 m. pastatė
bažnyčią. 1888 m. pastatyta nauja bažnyčia.

STATULA. Po rusų okupacijos, 1945 m., uždarius vienuolynus, ši statula atgabenta iš saleziečių vienuolyno.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Altoriaus kairėje pusėje labai graži apie 1,4 m aukščio Marijos statula. Marija stovi ant uolos. Raudona tunika su auksiniais
papuošimais, ant jos mėlynas apsiaustas, kurio kraštai papuošti auksinių gėlių ir angelų piešiniais. Marija su metaline karūna, papuošta
brangiais akmenimis. Dešinėje rankoje skeptras, kairėje Jėzuliukas. Jo kojytės apsiaustos auksiniu audeklu, o marškinėliai žali. Jis taip pat su
karūna. Gelsvais plaukais, rankos ištiestos į šalis. Marijos plaukai šviesiai rudi, krenta ant pečių. Per juosmenį susijuosusi virve. Statula
gipsinė. Iš šalių penki seni votai ir apie 40 papuošalų, karolių.

ATLAIDAI. šv. Kryžiaus Išaukštinimo.

                                           25. ŠIAULIAI

                                             1. Kapai

1970.X.15 senosiose Šiaulių kapinėse nuo seno stovėjo koplyčia. Karo metu ji buvo kiek apgadinta. Vietos kunigų iniciatyva suremontuota.
Uždarius kapus, neteko savo paskirties nė koplyčia. Ilgainiui chuliganai išdaužė jos langus. Kiek palaukus, ateizmo auklėtiniai koplyčią
išniekino — nuvertė Marijos statulą, stovėjusią didžiajame altoriuje. Dar vėliau sudegino ir pačią koplyčią. Liko statula.

Kad kartais ateistai neišniekintų statulos, tikintieji apkasė ją žemėmis, kol paaiškės, ką su ja daryti. Taip jinai kurį laiką ir gulėjo užmaskuota.
Pagaliau kapų sargas, Šiaulių gyventojas, išėmė statulą iš žemės. Suremontavo, nudažė ir pastatė, kur jinai stovėjo, toje vietoje, kur buvo
sudegintos koplyčios didysis altorius.

Pasakojama, kad tą senuką kapų sargą tai padaryti paskatinęs jo matytas regėjimas. Esą jam pasirodžiusi Marija ir pasakiusi: "Žinai, kur paslėpta
mano statula. Išimk ją iš po žemių, tada išgysi". Kapų sargas, tai padaręs, iš tikrųjų pagijęs.

Apie tą įvykį buvau girdėjęs iš žmonių. Norėdamas patikslinti, paklausiau kun. L.Mažonavičių, Šiaulių vicedekaną, vizitavusį Gruzdžius. Jis
panašiai papasakojo, apie ką žmonės plačiai kalbėjo. Papildė dar tuo, kad pasirodžiusioji Marija uždėjusi kapų sargui ranką ir paprašiusi:
"Padaryk priėjimą prie mano statulos".

Tada tas žmogus atėjo pas minėtą kleboną. Sakėsi norįs išgrįsti taką aplink statulą, kad patogiau būtų eiti aplinkui keliais. Prašė patarimo ir
pagalbos. Bet nieko nepešęs išėjo. Taką vis dėlto jis išgrindė.

Kalbos apie nepaprastą statulą sklido vis plačiau ir plačiau. Žmonės nešė gėles, degiojo žvakeles, ėjo keliais, meldėsi. Tai, žinoma, negalėjo
patikti bedieviams. Vieną trečiadienį atvažiavo vyras ir moteris. Jie buvo greičiausiai pasiųsti iš vykdomojo komiteto. Juodu prašė vyrus,
dirbančius netoliese prie namo statybos, padėti statulą įkelti. Tie atsisakė. Tada sudaužė statulą, sukrovė į mašiną ir nuvažiavo. Tai buvo
dienos metu, 11.30 val.

Bet ir po to žmonės dar ilgai lankė tą vietą. Su pagarba rinko sudaužytos statulos gabalėlius, o ton vieton, kur ji stovėjo, dėjo gėlių, degiojo
žvakeles.

L.: Kun. Viktoras Šauklys "Dievas tarė: "Gana", 1989.

                                       2. Šv. Jurgio bažnyčia.

ISTORIJA. 1909 m. carinės Rusijos administracija pastatė didelę cerkvę, skirtą rusų kariuomenės įgulai Šiauliuose. Pasibaigus karui ir rusų
kariuomenei pasitraukus iš Lietuvos, šios cerkvės pastatas liko nenaudojamas. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė jį perdavė katalikams.

Antrąją katalikų parapiją Šiauliuose suorganizavo ir cerkvę katalikų reikalams pritaikė pirmasis šv. Jurgio parapijos klebonas Justinas Lapis.
Bažnyčia pašventinta 1919 m., o baigta įrengti 1923 m. 1976 m. bažnyčia buvo, manoma, tyčia padegta. Atvykę gaisrininkai ne tiek gesino, kiek
trukdė gesinti. Tik iškvietus karinio dalinio gaisrinę komandą ir su tikinčiųjų pagalba pašalinus Šiaulių miesto neveiklius gaisrininkus pavyko
gaisrą numalšinti.

STATULA. Bažnyčios kairėje sienoje yra nava su Marijos altoriumi. Marijos Krikščionių Pagalbos statulos aukštis apie 1,6 m. Marija su balta
tunika ir mėlynu apsiaustu. Ant galvos balta skepeta ir vainikas. Plaukai rudi. Palenkus galvą link Kūdikėlio Jėzaus, kurį laiko kairėje rankoje.
Dešinėje — skeptras. Kūdikėlis basas, su baltais marškinėliais, garbanotas. Žvelgia tiesiai, kairėje rankoje laiko rutulį, dešine ranka laimina. Iš
abiejų altoriaus pusių lentelės su 28 votais.

ATLAIDAI. šv. Jurgio (titulo).

                                            26. ŠILUVA

Plačiau ankstesnėse dalyse.

nuotrauka

I STATULOS ISTORIJA. Šiluvos prepozitas Tadas Bukota važinėjo į Londoną, kur jo brolis buvo Lietuvos — Lenkijos atstovu su diplomatine
misija, ir parvežė iš ten Marijos su Kūdikiu marmurinę statulą. 1770 m. įtaisė statulą koplyčios altoriuje. 1872 m. Šiluvos klebonas J.Daugėla
naujojoje koplyčioje įrengė altorių (architektas ir meistras J.P.Zimodras), virš jo pastatė londoniškę statulą, kurią vysk. M.Paliulionis 1886 m.
iškilmingai vainikavo Ligonių Sveikatos titulu. Nugriovus seną koplyčią, jos altorius su Marijos statula buvo perneštas į istorinių brangenybių
koplytėlę. Ant akmens altoriuje atsirado nauja, ar tik ne paties statytojo Vivulskio darbo ar bent jo projekto, Marijos su Kūdikėliu statula.

APRAŠYMAS. Marija abiem rankom laiko Kūdikėlį, žiūri tiesiai, apsirengusi baltais drabužiais, apsigaubusi mėlynu apsiaustu. Jėzus žiūri
dešinėn, kairėje rankoje laiko knygą, dešine lyg laimina, lyg ko siekia. Jis rusvais drabužėliais. Abudu su metalinėmis karūnomis. Už jų, fone,
prikabinta įvairių karolių.

MALONĖS. 1983.IV.9 atvyko iš Žaiginio 46 metų amžiaus Juozapas Mižutavičius ir papasakojo: "Sirgau pusantrų metų. Labai skaudėjo sprandą,
galvos negalėjau pajudinti. Du kartus gulėjau Betygalos ligoninėje. Gydytojas negalėjo nustatyti, kokia liga. Spėliojo, gal ataugos. Nutariau
kreiptis į Šiluvos Mariją, Ligonių Sveikatą. 1983.II.26 Šiluvos koplyčioje meldžiausi prašydamas sveikatos. Švč. Marijos veidas lyg keitėsi
spalvomis. Grįžau į namus. Vasario 27 d. rytą atsikėlęs pasijutau visai sveikas. Ir dabar esu visai sveikas — nebėra jokių skausmų”.

1984.XI.11 atvyko Marytė Pyragaitė, 40 metų amžiaus, gyvenanti Prienų parapijoje, Strielčių kaime. Nuo jaunystės sirgo nepagydoma liga —
rankų egzema. Naudojo visokius vaistus, bet liga tęsėsi apie 15 metų. Tarpupirščiai šlapiuodavo, pūliuodavo. 1960 m. ji pradėjo atvykti per
Šilinių atlaidus į Šiluvą. Čia prašydavo Švč. Mariją, Ligonių Sveikatą, kad pagydytų nuo tos ligos. Koplyčioje eidavusi keliais apie altorių daug
kartų. 1963 m. po Šiluvos atlaidų, važiuodama autobusu į namus, pastebėjo, kad rankos pirštai lyg apdžiūvę ir išbalę. Grįžus į namus, per dvi
savaites rankos visai pagijo. Ji esanti labai dėkingai Švč. Marijai už sveikatą. Kasmet atvažiuoja į Šiluvą Jai padėkoti.

(Iš klebono sudaryto rinkinio apie žmonių patiriamas malones Šiluvoje.)

II STATULOS ISTORIJA. Ši statula nėra stebuklinga, bet lietuviui brangi. 1976 m. du Airijos katalikų sąjūdžiai nutarė savo solidarumą su
Lietuvos katalikais išreikšti konkrečiu daiktu. Buvo nupirkta Švč. Marijos statula ir nutarta ją įteikti Vilniaus vysk. Julijonui Steponavičiui.
1976.IX.14 statula buvo iškilmingai pašventinta centriniame (Dublino?) skvere, dalyvaujant airių katalikų atstovams. Kitos dienos vakare
delegacija buvo pasirengusi iškeliauti į Lietuvą. Deja, Tarybų Sąjungos konsulatas pranešė, kad atšaukiamas leidimas įvažiuoti į TSRS. Statula
buvo pavesta Valentinui Kamaičiui, kuris nugabeno ją į Londoną ir patalpino šv. Kazimiero bažnyčioje. Su statula žmonės tam tikromis
progomis demonstruodavo prie Tarybų Sąjungos ambasados. O Lietuvoje tikintieji meldėsi, kunigai laikė šv. Mišias ta intencija, kad būtų leista
statulą atvežti į Lietuvą, ypač prieš vienos delegacijos vizitą į Londoną. 1983.I Maskvos delegacijoje buvo ir Šakių prelatas Jonas Žemaitis. Jis
turėjo Lietuvos vyskupo įgaliojimą paimti statulą į Lietuvą. Statula buvo įpakuota ir išskraidinta, bet Maskvos muitinėje sulaikyta. Kun.
J.Žemaitis, nesulaukęs statulos grąžinant, turėjo grįžti tuščiomis. Po ilgų derybų ji grąžinta. Atvežta į Lietuvą 1983.II.16. 1983.III.14 pastatyta
Šiluvoje. Ši statula simbolizuoja solidarumą tarp dviejų tautų, kenčiančių priespaudą. Airiai kenčia anglų, lietuviai —rusų priespaudą. (Apie šią
statulą pasakoja vysk. J.Žemaitis "Vorutoje", 1989'2/3.)

nuotrauka - 2

APRAŠYMAS. Dydis apie 80 cm. Marija Lurdiškė su baltu drabužiu, balta skepeta ant galvos ir mėlynu kaspinu. Rankos sudėtos maldai, ant
dešinės rankos riešo rožinis. Galva nežymiai palenkta į dešinę, pati žiūri tiesiai. Basa, virš pėdų ant suknelės po auksinę rožę. Atrodo,
primynusį gyvatę. Ant pagrindo yra rožių žiedų. Altoriuje statula papuošta ovaliniu gėlių vainiku.

                                           27. ŠIMONYS

Plačiau ankstesnėse dalyse.

STATULOS ISTORIJA. Tai vyko po 1932 m. Klebonu buvo kun. J.Martinaitis. Jis dėjo visas pastangas įrengti Dievo Motinos šventovę kuo
gražiau ir puošniau. Norėjo Šimonių Marijai grąžinti ankstesnę garbę ir tam ieškojo būdų bei kelių. Atrodo, pati Marija bus juos nurodžiusi.
Kartą sapne jam pasirodė neaiški žmogaus figūra ir pasakė: "Atstatyk Marijos garbę ten, kur ji buvo seniau. Toje vietoje rasi išaugusį medelį
tarp bažnyčios pamatų ir negalintį išsiveržti į išorę". Tuos žodžius pasakiusi, figūra išnyko. Giliai paveiktas nepaprasto sapno kun.
J.Martinaitis padarė išvadą, kad tai esąs Marijos balsas. Todėl dar uoliau ėmėsi bažnyčios įrengimo darbų. Be to, jis išklausinėjo parapijiečius,
kaip stovėjusi pirmoji bažnyčia ir kur galėjęs būti altorius. Gavęs aiškų nurodymą, kad senosios bažnyčios altorius buvęs po dabartinės
šonine siena, netoli didžiųjų durų, liepė toje vietoje išardyti iš didelių akmenų sumūrytus bažnyčios pamatus. Ir tikrai, išvertus kelis didelius
akmenis, buvo rastas jau nemažas išaugęs medelis, kuris jokiu būdu nebūtų galėjęs prasiskverbti. Tasai išlaisvintas medelis, palikus pamate
skylę, pamažu išaugo į šakotą medį, siekiantį bažnyčios stogą. To ženklo kunigui J.Martinaičiui pakako. Nedelsdamas jis pats iškasė didelį
griovį Marijos statulos pamatui. Ant stipraus cementinio pjedestalo buvo pastatyta didelė šv. Marijos statula. Žinia apie jos kilmę plačiai
pasklido po apylinkę. Žmonės ypatingai pradėjo Mariją gerbti, prie jos melstis. Sekmadieniais, šventadieniais galima matyti suklupusių ir
prašančių Dievo Motinos pagalbos ir palaimos.

APRAŠYMAS. Statula yra šalia bažnyčios sienos, ant cementinėje keturkampėje aikštelėje padaryto pjedestalo. Apačioje užrašas: "Čia
garbinkime Švč. Dievo Motiną Mariją". Kiek aukščiau du bareljefiniai angelai, priklaupę vienas priešais kitą, o tarp jų per vidurį kryžius iš gėlės
— augalo. Virš tokio pjedestalo Marijos su Jėzumi ant kairės rankos figūra. Aplink Marijos galvą padarytas metalinis žiedas su žvaigždutėmis.
Dešinę ranką Ji laiko prie krūtinės. Jėzuliukas kaire ranka laiko Žemės rutulį, o dešine laimina.

                                           28. ŠLIENAVA

VIETA. Kauno rajonas, Samylų apylinkė, 3 km į pietus nuo Palemono.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Aleksoto dekanatas.

ISTORIJA. Siautė 1710 m. maras. Žmonės žadėjo pastatyti kapų koplyčią, jei liks gyvi. Jie 1713 m. ir pastatė. O šioje vietoje palaidota daug
žmonių, mirusių nuo maro. Vėliau koplyčia praplatinta. 1987 m. KKŽ pateikia antrosios bažnyčios statybos metus — 1944 ir 1958. Centrinis
altorius atgabentas iš Kauno Įgulos bažnyčios šoninio altoriaus.

STATULOS ISTORIJA. Kauno Bazilikoje prieš kokius 35 metus rado formą ir pagal ją nuliejo Marijos statulėlę.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Marija stovi ant melsvo, nusagstyto žvaigždutėmis pusrutulio. Pamynusi žaltį su obuoliu. Sudėjusi rankas prie krūtinės, galvą
palenkusi. Balta suknelė, sujuosta virvele, ir mėlynas apsiaustas, kurio išvirkščia pusė gelsva. Ant galvos balta skepeta, pagražinta auksine
juostele. Rudų plaukų sruogos krenta ant pečių. Aukštis apie 1,2 m. Už Jos nugaros altoriuje ovalinis rėmas su raudonu fonu, ant kurio 7 votai.

MALONĖS. Du votai gauti apie 1984 m. Viena moteris pasveiko, kai paprašė Marijos užtarimo, nuo kaulų džiovos. Kita moteris pasveiko sirgusi
plaučių liga.

Kiti 5 votai yra likę iš senesnių laikų. Jie buvę prie Marijos kitos statulos ar paveikslo.

ATLAIDAI. Marijos Aplankymo (titulo), Baltramiejaus.

                                            29. TELŠIAI

VIETA. 65 km į vakarus nuo Šiaulių. šv. Antano Paduviečio katedra. 1997 m. — 34 700 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija ir dekanatas.

VARDAS. Didvyrio Džiugo kitas vardas buvęs Telys arba Telšys. Tai nuo Džiugo — Telio ir kilęs pavadinimas.

ISTORIJA. Pagal vysk. M.Valančiaus liudijimą, pirmoji Telšių bažnyčia pastatyta 1602 m. Tada vysk. M.Giedraičiui prašant Zigmantas III
padovanojo žemės sklypą parapijos bažnyčiai. Bet Kauno kurijos archyve yra dokumentas, iš kurio matyti, kad Telšių bažnyčia įkurta
1536.IX.17. Povilas Sapiega, vėlesnis Lietuvos pakancleris (1632 — 1635), Telšių valdytojas, pakvietė į Telšius bernardinus, o karalius
Zigmantas III 1624 m. apdovanojo turtais. Vienuoliai prie Masčio ežero ant kalnelio pasistatė medinę koplytėlę. 1650 m. vysk. Petras Parčevskis
pastatė jiems naują medinę bažnyčią, o Abraomas Montrimas įsteigė mūro koplyčią — Loretą, kurioje buvo Marijos statula. 1702 m. miestelyje
kilęs gaisras sunaikino vysk. Parčevskio statytą bažnyčią. 1720 m. gvardijonas Antanas Gecevičius, diduomenei padedant, pastatė naują
medinę bažnyčią. Žemaičių didikai, 1762 m. susirinkę Raseiniuose į seimą, nutarė apsidėti mokesčiais po 12 skatikų nuo buto ir už tuos pinigus
pastatyti Telšių bernardinams bažnyčią — dabartinę katedrą.

Telšiuose yra ir Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Ji dviejų aukštų. Ant “viškų” telpa mažne tiek žmonių kiek bažnyčios viduje. Pagal
KKŽ, statybos metai tokie: 1 — 1536, 2 — 1602, 3 — 1828 (cerkvė), 1934 (atpirkta iš stačiatikių).

Katedros rūsyje palaidoti pirmieji vyskupai — Staugaitis ir Ramanauskas. Viršutiniame aukšte yra stebuklingas šv.Antano su Jėzumi paveikslas.
Prie jo apie 45 padėkos ženklai.

STATULOS ISTORIJA. Ji buvo Abraomo Montrimo įsteigtoje mūro koplyčioje Lorete, taigi Loretiškė.

APRAŠYMAS. 1980 m. statula buvo katedros didžiajame altoriuje. Marija baltais drabužiais su mėlynu apsiaustu. Plaukai nusidriekia iki pečių.
Su auksine karūna. Galvą palenkusi truputį į dešinę. Per vidurį ant kairės rankos laiko Jėzuliuką. Jėzus basas, baltais rūbais, tiesia plačiai
rankutes į žmones, lyg laimina. Iš altoriaus šalių dvi lentelės su 10 votų.

ATLAIDAI. šv. Antano (titulo).

                                          30. VALKININKAI

VIETA. 26 km į šiaurės rytus nuo Varėnos.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Trakų dekanatas.

VARDAS. 1. Vienas Dainavos valdovų — Alkis — upelių santakoje turėjęs pilį Alkininkus; pavadinimas vėliau išvirto į Valkininkus.

2. Naudojantis vandens keliais, čia buvo pervalka, o nuo žodžio “valkas” ir atsirado vietovardis.

ISTORIJA. Ši vietovė galėjo būti XIII — XIV a., nes pro šią vietą ėjo svarbus kelias iš Vilniaus į Krokuvą per Merkinę ir Gardiną. 1418 ir 1428 m.
Vytautas Valkininkų dvarą su kitomis žemėmis padovanojo žmonai Julijonai. 1524 — 1553 m. įsteigta šaunamųjų ginklų kalykla, dabartinis
Puškarnios kaimas. Įmonę sunaikino rusai 1655 m.

1700 m. miestelis sudegintas per K.Oginskio ir K.Sapiegos mūšį ties Lieponimis (12 km nuo Valkininkų). Tada Lietuvos bajorų konfederacijos
vado Oginskio 20 000 kariuomenė sumušė Lietuvos etmono K.Sapiegos perpus mažesnes pajėgas. 1706 m. ties Valkininkais kovėsi rusų ir švedų
kariuomenės. 1812 m. Napoleonas apsilankė Valkininkų žydų sinagogoje. Čia paliko atminimui savo pabalnį su karališkais inicialais. Šią dovaną
žydai labai saugojo ir gerbė. 1863.V.20 prie Valkininkų sukilėliai sumušė rusų kariuomenės dalinį.

Pirmoji bažnyčia statyta prieš 1555 m. 1674 m. vizitacijos dokumentuose sakoma, kad bažnyčia sudegė priešo antplūdžio metu. Ji buvo medinė.
Tai įvyko 1655 — 1662 m. Sudegusios bažnyčios vietoje pastatyta nauja, bet mažesnė bažnyčia. 1792 m. ji vėl sudegė. Pavyko išgelbėti tik
didžiajame altoriuje esantį Švč. Marijos paveikslą. Vietoj sudegusios bažnyčios pastatoma būda (šopa).

1631 m. įkuriami pranciškonų vienuolynas ir bažnyčia. Vienuolyną rusai uždarė 1831 m., o bažnyčios abu bokštus 1867 — 1868 m. nugriovė ir jų
vietoje pastatė vieną — pagal to meto cerkvių architektūros pavyzdį. Bažnyčia buvo paversta pravoslavų cerkve. Vokiečiai 1944 m. ją
išsprogdino.

Parapijinė bažnytėlė — šopa, vos besilaikanti ant supuvusių pamatų, per 1818.I.5 smarkią audrą sugriuvo. Pamaldos perkeliamos į kapų
koplyčią. 1819 m. Vilniaus dvasinė konsistorija parapijiečių dvasiniais reikalais rūpintis paveda tėvams pranciškonams. Jie pamaldas nuo
1820.III.17 iš kapų koplyčios perkelia į vienuolyno bažnyčią. Iniciatyvos statyti naują bažnyčią imasi seniūnas Pranciškus Rupeika. Trakų
dekanas Augustavičius 1823.VI.1 pašventina naujos bažnyčios kertinį akmenį. 1837.IX.5 Vilniaus kapitulos kanauninkas Antanas Pankauskas
pašventina bažnyčią. 1854.VIII.8 Vilniaus vysk. Vaclovas Žilinskas konsekruoja.. 1858 m. Valkininkuose įsteigta blaivystės draugija. Klebono
Silvestro Gimžausko (1884 — 1892) dėka bažnyčioje įvedamos lietuviškos pamaldos. 1889 — 1898 m. bažnyčia padidinta pristačius mūrinį
priestatą, didesnį už ją pačią. Centre buvo numatytas kupolas su bokšteliu, bet nepavyko įvykdyti.

Klebonas S.Gimžauskas ant sienų buvo prirašęs įvairių pamokymų. Pvz., prie šulinio buvo toks užrašas:

"Ištroškęs žmogeli! Jei Dievą mylėsi,

Mišiose pas šulinį niekad nestovėsi

Ir kitus barsi, kad to nedarytų,

Sumos su pamokslu bažnyčioje klausytų.

Kas dangaus norėdamas, šventas dienas švenčia,

Per sumą pamokslą negėręs iškenčia".

STATULOS ISTORIJA. Vilniaus pranciškonų konventas 1635 m. Valkininkuose įsteigia savo filiją. Netoli vienuolyno namų Lietuvos kardininkas
Kristupas Chaleckis tais metais pastato mažą, panašią į Romos Loreto Švč. Marijos Dievo Gimdytojos, mūro bažnyčią, kurią vysk. Jurgis
Tiškevičius 1650.IX.9 pašventina. 1779 m. ta bažnyčia performuota ir pavadinta Švč. Marijos Aplankymo titulu. Prie šios bažnyčios 1776 m.
gvardijonas, kurį laiką buvęs Lietuvos pranciškonų provinciolu, Bonaventūra Bujalskis pastatė Loreto koplyčią. Joje buvo trys altoriai.
Didžiajame altoriuje pastatyta Švč. Marijos Loreto statula. Ji papuošta brangiais drabužiais, votais, mažu brangiu kryželiu. Ant krūtinės su Švč.
M. Marijos relikviniu rūbeliu. Ant galvos vainikas, rankoje skeptras. Kūdikis prisiglaudęs prie Motinos, rankoje laiko Žemės rutulį. Pranciškonai
buvo išleidę Valkininkų stebuklingos Dievo Motinos statulos paveikslėlį, pieštą J.O.Petrausko, su lenkišku užrašu: "Tikras atvaizdas P.
Marijos Loretiškės, garsios stebuklais pranciškonų bažnyčioje Valkininkuose". Tame pačiame didžiajame altoriuje buvo šv. Bonifaco kankinio
relikvija. Tai grafų Viktorijos ir Liudviko Pociejų dovana. Antrasis altorius buvo Jėzaus, trečiasis — Švč. Marijos Škaplierinės. Jame, be šv.
Juozapo Kopertiniečio paveikslo su relikvijomis, yra kitas Švč. Marijos paveikslas su sidabriniu aptaisu. Šiam altoriui atlaidus suteikė popiežius
Pijus VI 1787 m. Po 1832 m. uždarymo 1837 m. į baigtą statyti Valkininkų bažnyčią buvo pervežtas visas Loreto Švč. Marijos altorius su jos
statula ir papuošalais. Pagal žmonių pasakojimus, altorius pervežė neardytus, uždėję ant specialių tam padarytų platformų su ratais. Šie abu
altoriai buvo pastatyti naujoje parapijos bažnyčioje didžiojo altoriaus šonuose. Padidinus bažnyčią, jie atsidūrė koplyčiose. Per I pasaulinį karą
vienuolyno rūmai buvo paversti kareivinėmis, o bažnyčia — cerkve. Po karo tose kareivinėse rusus pakeitė lenkai. Bažnyčioje — cerkvėje buvo
įrengta salė, o Loreto koplyčioje — viešas klubas. Čia vykstančius vaidinimus, šokius ir puotas nutraukė II pasaulinis karas. Jo pabaigoje
sudegė ir visos patalpos. Mūro sienas baigė išardyti vietos gyventojai.

APRAŠYMAS. Kaip painformavo tuometinis klebonas Algimantas Keina, statula, tik neaišku ar ta pati, yra bažnyčios muziejuje. Ji apie 1 m
aukščio, rudos spalvos, rodos, iš gipso. Marija kairėje pusėje laiko Kūdikėlį Jėzų. Jis kairėje rankoje laiko Žemės rutulį, dešine laimina. Abu su
karūnomis. Aplink Marijos pečius raudoni karoliai. Abu apvilkti medžiaginiu drabužiu iki žemės, kuris išsiuvinėtas gėlėmis. Savo stiliumi statula
panaši į Vilniaus šv. Jono bažnyčios Loreto Marijos statulą.

ATLAIDAI. 1804 m. vienuolyno generalinės vizitacijos akte sakoma, kad Valkininkų pranciškonų bažnyčioje, kuri buvo sunaikinta per II
pasaulinį karą, su iškilmėmis ir visuotiniais atlaidais švenčiamos šios šventės: šv. Antano VI.13, Porcinkulės VIII.2, šv. Pranciškaus X.4, be to,
įvairių popiežių suteikti visuotiniai atlaidai: Švč. Marijos Aplankymo VII.2 (titulo), Škaplierinės sekm. po VII.16, šv. Bonifaco VI.22 — nukeliami
į sekmadienį, XII.8, Loreto namelio pernešimo XII.16, Švč. Jėzaus Vardo. Dabartinė bažnyčia garsi šv. Antano atlaidais.

                            31. VILNIAUS DIEVO APVAIZDOS (iš Jėzaus Širdies)

VIETA. Vilnius, vakarinė dalis.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1913 m. pradėta statyti pagal A.Vivulskio projektą Jėzaus Širdies parapijinė bažnyčia. Dėl I ir II pasaulinių karų ir po to
sekusios rusų okupacijos statyba susitrukdė ir Vilniaus kurijai sutikus buvo nugriauta. Jos vietoje išaugo Statybininkų rūmai. Tikintiesiems
buvo atiduota Dievo Apvaizdos bažnytėlė, statyta taip pat 1913 m., pašventinta 1923 m. Tai buvo vaikų prieglaudos bažnytėlė, vedama
saleziečių. Ši sandėliu paversta bažnyčia 1961 m. grąžinta katalikams.

STATULA. Jėzaus Širdies bažnyčią uždarius, iš jos į Dievo Apvaizdos bažnyčią buvo perkelta dalis daiktų. Stebuklinga Marijos Pasaulio
Valdovės statula taip pat perkelta į Dievo Apvaizdos bažnyčią. 7-ojo dešimtmečio vidury atnaujinta ir apie 1982 — 1983 m. vėl pastatyta ant
altoriaus.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Statula yra bažnyčios kairiajame altoriuje. Aukštis apie 1,4 m. Marija stovi ant geltono Žemės rutulio, papuošto žvaigždelėmis.
Kaire pėda primynusi gyvatę, kuri nasruose laiko vaisių. Dešine pėda primynusi pusmėnulį. Baltu drabužiu, su mėlynu apsiaustu. Ant galvos
karūna. Žiūri tiesiai. Ant kairės rankos laiko Jėzuliuką, dešine laiko skeptrą. Jėzus kaire ranka laiko Žemės rutulį, dešine laimina. Ant galvos
karūna. Iš abiejų šonų kabo iš viso apie 51 votą.

ATLAIDAI. Jėzaus Širdies.

                          32. VILNIAUS ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO IR EVANGELISTO

Plačiau apie bažnyčią ankstesnėje dalyje.

STATULOS ISTORIJA. Loreto Dievo Motinos statula buvo altoriuje, vadinamame "Loretus", kuris įrengtas aukštai už didžiojo altoriaus. Šią
statulą 1647 m. parvežė iš Loreto ir tame altoriuje įrengė Vilniaus vicevaivada Kazimieras Javloševskis. O jau 1650 m. V.Kojalavičius rašė, kad ji
esanti ypatingai garbinama ir kad prie jos prikabinta apie 300 votų.

Prieš 1986 m. restauratoriai nuėmė žalvarinį aptaisą ir, kadangi statula ir be aptaiso turėjo meninę vertę, tai padarė jos kopiją ir uždėjo tą
aptaisą.

Statulėlės kopija su aptaisu yra Katedros Karališkosios koplyčios altoriuje. Originalas — Jono bažnyčioje.

APRAŠYMAS. Nedidelė, apie 90 cm aukščio, tamsi statulėlė. Marija ant kairės rankos laiko Kūdikėlį.

MALONĖS. V.Kojalavičius aprašo tokį atsitikimą. Kai jau buvo įrengta Loreto koplyčia, tenai iškilmingai įkurdinta parvežtoji iš Italijos statula.
Vienas Vilniaus gyventojas ėmęs skleisti gandą, kad jėzuitai apgaudinėja žmones, kad statula esanti ne iš Loreto pargabenta, o tik jėzuitų
kolegijoje, pačiame Vilniuje, padirbta. Marija melagį nubaudusi: jo burna ir liežuvis apsidengę dvokiančiomis žaizdomis. Vargšas tada šaukėsi
Marijos pagalbos: jei pagis, pasižadėjo kasmet per Marijos Aplankymo šventę atlikti išpažintį ir vis apsiskųsti dėl savo melagystės, o
žmonėms viešai visą atsitikimą su juo paskelbti. Marija, stebuklingai nubaudusi, stebuklingai žmogelį išgydė.

                     33. VILNIAUS ŠV. KRYŽIAUS BONIFRATRŲ BAŽNYČIA (dabar šv. Onos)

Plačiau ankstesnėje dalyje.

STATULOS ISTORIJA. Bažnyčioje prie šulinėlio stovėjo stebuklais garsi Marijos Nekaltojo Prasidėjimo statula. Pagal legendą, tas šaltinėlis
prasimušęs pranciškonų nukankinimo vietoje. Vakarais būdavo laikomos pamaldos Marijos Nekalto Prasidėjimo garbei. Rusams bažnyčią
uždarius, statula buvo pernešta į šv. Onos bažnyčią, zakristiją. Vėliau perkelta prie kairiojo šoninio altoriaus.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Ji Lurdiškė, iš gipso ar pan. Dydis apie 130 cm. Marija baltais drabužiais, su mėlynu kaspinu. Aplink galvą metalinis lankas su
paauksuotomis 8 žvaigždėmis.

                      34. VILNIAUS MARIJOS DANGUN ĖMIMO PRANCIŠKONŲ BAŽNYČIA

Plačiau ankstesnėje dalyje.

STATULOS ISTORIJA. 1832 m. uždarius pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią, tenai pasiliko Švč. Marijos gipsinė statula, kuri buvo pastatyta
svečių kambaryje sienos nišoje. Rusai negalėjo pakęsti ir tos vienintelės katalikybės liekanos, todėl Vilniaus gubernatorius Kochanovas įsakė
vienam miesto valdybos tarnautojui, kuris buvo katalikas, tą statulą (ten buvusią nuo 1750 m.) iš vienuolyno pašalinti. Tačiau tarnautojas
statulos nedrįso pašalinti, todėl jis ją nišoje užkalė lentomis ir tą vietą užtinkavo. Tuo būdu gubernatoriaus įsakymas buvo įvykdytas ir pati
statula užmiršta. Po kiek metų lentos sudžiūvo, atsirado plyšiai, ir pro juos buvo galima matyti Marijos veidą. Kažkas prapjovė lentose ties
Marijos veidu langelį ir pritaisė dureles. Vėliau prie statulos buvo pakabinta lempelė. Pamaldūs žmonės sustodavo čia kartais pasimelsti.
Atsirado gėlių ir žvakių. Imta kalbėti apie čia patirtas malones ir stebuklus. 1905 m. turtingas lombardo tarnautojas Liudvikas Ostreika,
pasinaudodamas caro suteiktais palengvinimais katalikams, pasiryžo Marijos statulai įrengti tinkamesnę vietą. Išgavęs iš valdybos leidimą,
savo ir tikinčiųjų lėšomis tame kambaryje, kur statula, įrengė gražią koplyčią. Koplyčia buvo siena atskirta nuo koridoriaus, buvo įtaisytos
durys, padidinti langai ir vienuolyno fasadas pagražintas. Padaryti platūs akmeniniai laiptai. Atnaujinta Marijos statula pasiliko toje pačioje
nišoje, tik iš šonų atsirado du angelai, laikantys vainiką virš Švč. Marijos galvos. Iš abiejų statulos šonų buvo pakabinti specialūs rėmai, kurių
kiekviename po 100 votų. Taip įrengtą koplyčią 1906.X.8 Vilniaus vysk. E.Ropas pašventino. Iškilmėse dalyvavo keliolika tūkstančių žmonių,
kurie užpildė ne tik vienuolyno kiemą, bet ir Trakų gatvę. Toji koplyčia buvo pavesta katalikių tarnaičių šv. Zitos draugijai. Nors koplyčia ilgą
laiką neturėjo savo kapeliono, joje kasdien buvo laikomos šv. Mišios, kartais net kelerios, pamaldžių žmonių užprašytos prie Marijos statulos.
Būriai tikinčiųjų nuolat melsdavosi prašydami Marijos pagalbos. Koplyčia liko ir tada, kai į vienuolyną vėl grįžo pranciškonai.

APRAŠYMAS. Marija stovi ant Žemės rutulio. Jos rankos sudėtos prie krūtinės. Vainikuotą galvą supa 12 auksinių žvaigždžių. Prieš statulą
buvo įrengtas kuklus altorėlis.

                     35. VILNIAUS MARIJOS NEKALTO PRASIDĖJIMO BAŽNYČIA (iš Pilaitės)

Plačiau ankstesnėje dalyje.

ISTORIJA. Kaip klebonas S.Lidys apie 1980 m. sakė, statula atgabenta iš koplyčios, buvusios Pilaitės palivarke, prie Karveliškių kapų.

APRAŠYMAS. Virš didžiojo altoriaus stovi Marijos Lurdiškės statula. Marija baltais rūbais, per liemenį mėlyna juosta. Aplink galvą iš elektros
lempučių padaryta aureolė. Statulos aukštis apie 1,6 m. Už Marijos ant koplyčios sienų iki 1988 m. remonto buvo apie 150 votų. Dabar koplytėlės
nėra.

                              36. UŽSIENIO LIETUVIŲ ŠV. TĖVO VAINIKUOTA

STATULOS ISTORIJA. Netrukus po Lietuvos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai 1951.06.13, pop. Pijus XII Romos lietuvių prašymu šią
statulą 1954.01.05 pašventino. Ji buvo pagerbta lietuvių šv. Kazimiero kolegijoje ir iškeliavo lankyti lietuvių pasaulyje, kol Lietuva atgaus laisvę,
kad tada sugrįžtų Tėvynėn jau kaip Nugalėtoja. Amerikos lietuvių Kunigų vienybės atstovai šią statulą atvežė į Lietuvą. šv.Tėvui Jonui Pauliui
II lankantis Šiluvoje 1993.IX.7 d., bažnyčios presbiterijoje buvo pastatyta ši statula ir šv. Tėvas uždėjo Lietuvos Globėjai pergalės vainiką (jau
buvusį su statula), pavedęs Jai visą laiką žvelgti į šią tautą ir ją laiminti. Ši statula dabar keliauja po Lietuvos parapijas.

STATULOS APRAŠYMAS. Aukštis apie 110 — 130 cm. Marija žvelgia žemyn, galvą kiek pasukusi į kairę. Kairė ranka ištiesta žemyn, dešinė
taip pat, tik kiek aukščiau pakelta. Marija su melsva tunika, sujuosta auksine juosta, ant viršaus baltas apsiaustas iki pėdų. Širdis ant krūtinės
raudona, su liepsna ir perverta kalaviju. Ant galvos paauksuotas vainikas.

* * *

                                           1. GUDAGOJIS

Plačiau ankstesnėje dalyje.

I STATULOS APRAŠYMAS. Presbiterijos kairėje pusėje yra grubaus darbo stebuklinga statula. Marija su mėlynu apsiaustu stovi rankas
sunėrusi žemiau krūtinės. Ant kaklo penkeri karoliai, ant rankų užkabinta apie 20 karolių, rožinių, sagių. Statulos aukštis apie 1,75 m.

II STATULOS APRAŠYMAS. Presbiterijos dešinėje pusėje yra statula: Marija laiko mirusio Jėzaus kūną. Statula lyg gipsinė, balta. Ant Marijos
kaklo penkeri karoliai ir 1 rožinis.

                                           2. NESVYŽIUS

VIETA. 180 km į pietryčius nuo Vilniaus.

STATULOS APRAŠYMAS. Dešiniajame šoniniame altoriuje yra Marijos Lurdiškės statula. Aukštis apie 1,1 m. Iš šalių 11 votų. Prie dalies votų
prikabinti medžiagos kaspinukai — ko gero, stačiatikių įtaka.

Hosted by uCoz